Kauno komanda Eurolygoje iškovojo jau tris pergales iš eilės ir dabar rikiuojasi dešimtojoje turnyro lentelės pozicijoje bei vis dar turi galimybių įšokti į atkrintamųjų varžybų traukinį.
Ilgametis „Žalgirio“ žaidėjas ir treneris Algirdas Brazys neabejoja, jog puikus kauniečių žaidimas toli gražu nėra atsitiktinis, o prie to prisidėjo ne tik žaidėjų kovingumas, bet ir neįtikėtinai sparčiai tobulėjantis Š.Jasikevičius.
– Kokį įspūdį ketvirtadienį jums paliko „Žalgris“? – A.Brazio pasiteiravo lrytas.lt.
– „Žalgiris“ gerą įspūdį man paliko ne tik vakar. Galime kalbėti, kad daug „Barcelonos“ žaidėjų buvo traumuoti, ar dar ką nors, bet tai vis tiek yra „Barcelona“. Bet kokiu atveju tai yra komanda, kuri sau kelia aukščiausius tikslus ir prieš kurią laimėti yra sunku, bet „Žalgiris“ įrodė, kad šį sezoną neįveikiamų komandų Eurolygoje nėra.
– Labai svarbus buvo Luko Lekavičiaus veiksnys, kodėl, jūsų manymu, jis pradėjo demonstruoti tokį įspūdingą žaidimą?
– Lukas yra labai darbštus jaunuolis, kuris viską įrodo savo užsispyrimu ir darbu. Labai daug apie charakterį pasako tai, kai traumuotas žmogus vis tiek sportuoja, ruošiasi rungtynėms per skausmus. Su tokiais žmonėmis malonu dirbti, jie daug pasiekia gyvenime. Jo šuolis prieš kelerius metus buvo netikėtas, o paskui atrodė, kad prasidėjo atoslūgis. Bet pasirodo, kad jis viską įrodė ir sau, ir kitiems, ir treneriams, todėl matyti rezultatai.
Vakar jo rungtynės buvo įspūdingos, bet Eurolygoje jau ne pirmą mačą jis yra vienas komandos vedlių. Kai komandai nesiseka, Luko išėjimas į aikštę visada įlieja energijos, prideda noro, jis sugeba įkvėpti kitus. Tai labai matyti. Tokio ūgio žaidėjui sunku dabartiniame krepšinyje prasimušti į aukštą lygį, bet Lukas yra vienas pavyzdžių, kaip to galima pasiekti. Daug kam reikia lygiuotis į jį.
– Ar tai, kad nei L.Lekavičius, nei Edgaras Ulanovas praėjusią vasarą nepateko į Jono Kazlausko dvyliktuką, buvo rinktinės trenerių štabo klaida, ar žaidėjai tuomet dar nebuvo pasiruošę?
– Treneriai matė, kaip kam sekasi, todėl pasirinko žaidėjus pagal savo koncepciją ir poreikius. Negalima sakyti, kad tai buvo klaida, bet jiems atrodė, kad tuo metu kai kurie yra geresni, tai juos ir pasirinko. Tai natūralu. Bet džiugina, kad tie, kurie lieka už borto, nesustoja tobulėti ir įrodo, kad treneriai galbūt buvo neteisūs. Dabar labai gerai matyti, kad jie laiko veltui neleido.
– Tikriausiai galima neabejoti, jog Dainiaus Adomaičio komandoje juos išvysime?
– Galima net neabejoti, nes Dainius tikrai stebi visas rungtynes ir juos mato. Tarp kandidatų tikrai bus ir vienas, ir kitas. Aš net neįsivaizduoju, kaip Luko su tokiu žaidimu būtų galima neimti į rinktinę, jei nebus traumų ar dar kokių bėdų. Bet šiandien abu krepšininkai yra labai rimti kandidatai, o kaip bus vasarą, žiūrėsime. Manau, kad jie gali labai toli eiti.
– Grįžtant prie „Žalgirio“, kodėl pasigendame ryškaus legionierių vaidmens komandoje? Juk dažniausiai tikimasi, kad būtent jie taps ekipos lyderiais.
– Kartais tai ir gerai, ir blogai. Dabar, kai laimime, viskas yra gražu, bet sunkiose rungtynėse apskritai pasigendame tokių lyderių, kokie buvo Justinas Dentmonas ar Jamesas Andersonas. Jie buvo patyrę ir savo meistriškumu sunkiais momentais „patraukdavo“ komandą. Dabar „Žalgiryje“ to nematome, bet norėtųsi tokį žmogų turėti komandoje. Ryškaus lyderio šiuo metu nėra: Kevinas Pangosas tai sulaukia kritikos, tai vėl sužaidžia puikią atkarpą, dabar rungtynėse vėl žibėjo lietuviai.
Legionieriai perkami tokie, kokius „Žalgiris“ gali sau leisti, jie jauni ir su dideliu noru dirbti. Tai treneriams yra didelis pliusas, nes žaidėjai supranta, kad ši komanda bus tramplinas į ateitį. Nors ekipoje ir nėra ryškaus lyderio, bet matyti, kad „Žalgirio“ branduolys yra labai geras, šilti santykiai, aikštėje nematyti jokių barnių. Tos pergalės labai suartino komandą ir tai padarė teigiamą įtaką rezultatams.
– Sezono pradžioje sakėte, kad didžiausiu komandos minusu galima laikyti vidurio puolėjus, ar dabar šioje pozicijoje matomas pasistūmėjimas į priekį?
– Pasakysiu atvirai – spraga vis tiek jaučiama. Kartais geriau žaidžia Augusto Lima, kartais Antanas Kavaliauskas, bet rungtyniaujant Eurolygoje, norėtųsi, kad vidurio puolėjų indėlis būtų didesnis. Dažnai būna atvejų, kai juos keičia Paulius Jankūnas su Brocku Motumu, o tai tikrai daroma ne iš gero gyvenimo. Toks trenerių pasirinkimas, bet norint siekti aukštesnių rezultatų, vidurio puolėjai turi būti galingesni. Aišku, jie brangiai kainuoja, bet reikia tą spragą taisyti.
– Vis daugiau kalbama apie Šarūno Jasikevičiaus įtaką komandai. Koks jo vaidmuo buvo šiose „Žalgirio“ pergalėse?
– Jo vaidmuo nuo pat pirmųjų rungtynių buvo didžiulis. Jis mane labai maloniai nustebino. Žinome, koks jis buvo krepšininkas, o kaip treneris jis labai sparčiai žengia į priekį. Neatsimenu jokio kito trenerio, kuris taip greitai tobulėtų. Nuo jo tobulėjimo esu nuoširdžiai apakęs, jis įkvepia komandą. „Žalgiryje“ mes neturime didelių žvaigždžių, tai yra eilinė Eurolygos komanda, kurią Šaras padarė tokią, kokia ji yra dabar.
Ankščiau, kai komandą treniravau ir aš, turėjome išvykų problemą. Įdomiausia, kad dabar „Žalgiris“ nebeturi svetimos aikštės baimės, kuri persekiojo daug metų iš eilės. Čia didelis trenerio, kaip psichologo, bruožas. Taip pat matyti, kad Šaras labai gerai pažįsta visus Eurolygos žaidėjus, juos išanalizuoja ir parengia komandą.
Jis vienas iš tokių trenerių, kurio spaudos konferencijų įdomu klausytis. Jis nėra standartinis treneris, nėra ir standartinis pašnekovas. Šaras visada šneka atvirai ir nuoširdžiai. Jo minčių dėstymas yra nešabloniškas, jis rėžia viską, ką mano, ko siekia ir nori. Šiandien panašaus trenerio nežinau. Jis turi kažko, kas mane traukia kaip trenerį ir krepšinio specialistą. Jis toli eis. Norėtųsi, kad dar ilgiau pabūtų ir „Žalgiryje“, bet bijau, kad jo klubas neišlaikys.
– Kaip žaidėjus paveikia Š.Jasikevičiaus emocijos, kai jis vieną kartą juos apkaltina „kiaušų neturėjimu“, o kitą karta liaupsina už kovingumą?
– Jis niekada neperlenkia lazdos. Ir su tomis techninėmis pražangomis yra taip, kad jos dažniausiai duoda teigiamą impulsą. Nors tada, kai rungtynėse prieš Maskvos CSKA komandą liko be trenerio, sureaguota kiek per stipriai ir pasisekė, kad viskas gerai baigėsi. Bet Šaras technines pražangas visada gauna todėl, kad kovoja už komandą. Jis kartais aprėkia žaidėjus ar nusikeikia, bet kitaip nebūsi geras treneris. Jis labai jaučia visą situaciją, pagiria ir pakritikuoja, kai to reikia. Jis sugeba prieiti prie kiekvieno žaidėjo – tai yra jo stiprioji pusė. Nors tam dažnai reikia daug laiko, Šaras per trumpą laiką tai pasiekė.
– Ar dar ilgai „Žalgiris“ laikysis ant emocinės bangos, kuri kažkada vis tiek turės baigtis?
– Kai prieš sezoną iš „Žalgirio“ buvo tikimasi dešimties pergalių, pagalvojau, kad tai nelabai realus dalykas. Kai prasidėjo pergalės, supratau, kad tai realiai pasiekiamas rezultatas. Bet tada gruodžio mėnesį prasidėjo duobė. Visos komandos tai patiria. Nors geriausios komandos turi ilgus suoliukus ir gali sau leisti lygiau paskirstyti žaidėjų jėgas, o mes to neturime. Todėl tų duobelių bet kokiu atveju atsiranda ir reikia stengtis kuo greičiau iš jų išlipti.
Po tų kelių pralaimėjimų vidutinėms ekipoms jau buvome nurašę „Žalgirį“, o dabar tos trys pergalės vėl viską pakeitė. Su emocijomis gali laimėti kelerias rungtynes, bet kai jų laimi daugiau, tai jau yra meistriškumas. Turime realių galimybių patekti į aštuntuką, nes atsiranda žaidėjų branda ir pasitikėjimas savimi. Nemanau, kad jie, būdami ant tokios geros bangos, sustos. Galime tikėtis ir geriau tokių pergalių.
– Kaip tuomet būtų galima vertinti netikėtą „Žalgirio“ pralaimėjimą Panevėžio „Lietkabeliui“?
– Viskas labai suprantama, kai po tokių emocingų rungtynių labai išsikrauni fiziškai ir emociškai. Tada ir atsiranda tokių nedidelių nuosmukių. Jei tai būtų buvusios lemiamos rungtynės, šansų „Lietkabeliui“ nebūtų. Visoms stiprioms komandoms po gerų rungtynių atsiranda atsipalaidavimas. Artėja rungtynės su „Lietuvos rytu“, o ten nusiteikimas tikrai bus visai kitoks, aš tuo net neabejoju. Jei „Žalgiris“ sekmadienį žaistų su kokia kita komanda, vėl galėtume tikėtis silpnesnių rungtynių, nes jie tikriausiai nežaistų visa jėga. Nereikia į tai kreipti dėmesio ir sureikšminti vieno pralaimėjimo.
– Ar manote, jog sekmadienio kovoje su „Lietuvos rytu“ didelės intrigos neišvysime?
– Bus įdomu, nes rungtynės vyks Vilniuje ir nusileisti nenorės nei viena, nei kita komanda. Bus geras sutikimas, nors abi komandos jaus nuovargį. „Lietuvos rytas“ turėjo sunkų mačą Izraelyje ir kelionę namo, todėl sąlygos bus maždaug vienodos. Anksčiau sakydavome, kad vilniečiams gali padėti aikštės pranašumas, o dabar to nebeliko, be to, kauniečių į „Siemens“ areną atvyks tikrai nemažai. Manau, kad „Žalgiris“ yra favoritas, bet jie lengvų rungtynių gali nesitikėti.
