„Nežinojau, kad Robertas Packas „Pelicans“ dirba trenerio asistentu. Tikrai malonu sutikti žmogų, kurio žaidimą sekiau, kai man buvo keturiolika ar penkiolika.
Aš nuo vaikystės buvau „Žalgirio“ gerbėjas“, – šypsojosi D.Motiejūnas, su R.Packu papozavęs nuotraukai.
Šis buvęs įžaidėjas rungtyniavo Kaune 2004–2005 metų sezoną, vainikuodamas savo NBA karjerą metais Eurolygoje ir LKL aukso žiedu.
„Kaip dabar gyvuoja „Žalgiris“? – klausinėjo 48 metų R.Packas. – Jasikevičius – treneris?
Atsimenu, jis tada žaidė „Maccabi“, o „Žalgiris“ Tel Avive laimėjo. Mes pasiekėme kažkokį rekordą, o aš pelniau 24 taškus.“
Iš tikrųjų tą kartą amerikietis pelnė 26 taškus, tačiau jo prisiminimai apie Lietuvą vis dar gyvi. Todėl į Naująjį Orleaną atvykus D.Motiejūnui jiems buvo apie ką pasikalbėti.
Matė tarp „Žalgirio“ dublerių
„Tuo metu jis turbūt žaidė visai greta manęs, nes dublerių ir mūsų treniruočių salės buvo šalia.
Esu tikras, kad mačiau, kaip Donatas žaidė“, – „Lietuvos rytui“ pasakojo „Pelicans“ trenerio asistentas, „Žalgirio“ gretose Eurolygoje rinkdavęs po 17,3 taško.
Dabar jis kasdien stebi D.Motiejūno tobulėjimą naujajame klube, kuriame – gal atsitiktinai, o gal ir ne – lietuvis nutarė rungtyniauti 12-uoju numeriu pažymėtais marškinėliais. Būtent tokiu, kokį turėjo „Žalgirio“ dublerių komandoje.
Tarsi būtų norėjęs savo karjeroje viską pradėti iš pradžių: pamiršti nelemtą stuburo traumą ir operaciją, ilgą reabilitaciją ir sugrįžimą, po to sekusią ilgą ir žudančią pauzę karjeroje dėl NBA sutarties peripetijų.
„Joks žaidėjas niekada neturėtų susidurti su tokia situacija kaip aš“, – interviu „Lietuvos rytui“ atviravo 26 metų D.Motiejūnas, pradėjęs NBA jau penktąjį sezoną. Bet tik po aštuonių ilgų sutarties laukimo mėnesių.
Traumos padarinių nejaučia
To, kas vyko visą vasarą, visą rudenį ir dalį žiemos, krepšininkui geriau nepriminti. Leistis į visas derybų su „Houston Rockets“ detales ir tikslo nebėra.
„Tai – praeitis, stengiuosi tai pamiršti“, – sakė D.Motiejūnas.
Kiti vis dar skaičiuoja, kiek milijonų lietuvis prarado, kai jo 37 milijonų dolerių sutartį su „Brooklyn Nets“ atėmė „Rockets“, bet po nepavykusios medikų patikros puolėją paliko be nieko.
213 cm ūgio aukštaūgiui beliko išsirinkti sau labiausiai tinkančią komandą ir pasirašyti sutartį už minimalų veteranų atlyginimą, kurio sezono vertė siekia vos 1,1 milijono dolerių.
„Jei kasdien apie tai šnekėsiu, tai ir neišeis iš galvos. Tačiau šiuo metu apie tai negalvoju ir džiaugiuosi, kad viskas baigėsi ir galiu žaisti“, – tikino D.Motiejūnas.
Jis kiekvieną dieną eina į salę su viena mintimi – rungtyniauti kaip įmanoma galingiau ir įrodyti, kad dėl nugaros nėra jokių bėdų, kad prieš dvejus metus darytą liumbalinio tarpslankstelinio disko operaciją primena tik nugaros apačioje esantis randas.
Lietuvis yra pasiryžęs bet kam, kad tik tų pėdsakų neliktų jo žaidime.
„Kai žaidžiu, kol kas nieko nejaučiu. Dėl to džiaugiuosi.
Svarbiausia, kad visiems galiu parodyti, jog esu sveikas“, – kalbėjo D.Motiejūnas ir patikino, kad išskirtinių procedūrų operuotai vietai net nebereikia.
Užtenka tik profilaktiškai atlikti tam tikrus nugaros stiprinimo pratimus.
Dirbo su nugaros specialistu
Prieš NBA rungtynes jis pasiima elastines pasipriešinimo gumas, vadinamas „Core X System“, ir daro įvairiausius pratimus, kad apšiltų kojų, klubų, nugaros raumenys.
Tai – garsaus traumų guru Alexo McKechnie iš „Toronto Raptors“ patentuotas išradimas, kuriuo D.Motiejūnas nuolatos naudojasi.
Joną Valančiūną prižiūrintis specialistas išgarsėjo Amerikos sporto pasaulyje sukūręs išskirtinę kūno stiprinimo ir judesių lavinimo metodiką, tarp jų – ir „Core X“ sistemą.
Būtent Kanadoje pas A.McKechnie mokinį Nico Bergą D.Motiejūnas ir praleido keletą mėnesių laukdamas naujos NBA sutarties.
„Per derybas su „Rockets“ nepatogu buvo treniruotis Hjustone – neturėjau ten trenerių, su kuriais galėčiau dirbti, salės taip pat neturėjau.
Vankuveryje turiu pažįstamų ir draugų – jie man padėjo.
Su N.Bergu atlikdavau jėgos ir kitokius pratimus, su kitu treneriu salėje dirbau individualiai“, – pasakojo D.Motiejūnas.
Šie 8 mėnesiai be aktyvaus komandinio krepšinio fiziškai nebuvo tokie sunkūs kaip po nugaros operacijos, bet psichologiškai krepšininkas išgyveno tokią pat slegiančią nežinomybę: „Dabar galėjau save spausti iki maksimumo. Bet laukimas buvo vienodas.
Mėgstu savo darbą ir, kai negaliu jo daryti, nemalonu. Nesvarbu, ar dėl traumos, ar dėl kitų reikalų.“
Bendrauja su D.Adomaičiu
Tai buvo jau treti iš eilės metai, kai dėl sutarties reikalų D.Motiejūnas neatvyko į Lietuvos rinktinę. Dabar jam net nepatogu, kad praėjusią vasarą pasakė „ne“ Lietuvai ir Rio de Žaneiro olimpinėms žaidynėms.
„Jeigu būčiau žinojęs, kad taip viskas baigsis su Hjustonu, tikrai būčiau vykęs į olimpiadą. Būčiau žaidęs ir jokių problemų nebūtų buvę“, – gailėjosi puolėjas, 2013-aisiais su Lietuvos rinktine iškovojęs Europos čempionato sidabrą.
Jis nuolat bendrauja su naujuoju nacionalinės komandos treneriu Dainiumi Adomaičiu, domisi, kas planuojama ateinančią vasarą, kai Lietuva stos į kovą Europos čempionate iš pradžių Tel Avive, o paskui, tikėtina, ir Stambule. Noras atstovauti Lietuvai niekur nedingęs.
„Kiekvienais metais noro yra, bet ne visada galimybės leidžia“, – kalbėjo D.Motiejūnas.
Prisidėti prie rinktinės ateinančią vasarą padėtų kuo anksčiau pasirašyta nauja sutartis NBA.
„Nesijaudinu, – tikino krepšininkas. – Tai bus agentų darbas. Nemanau, kad bus sunkumų rasti komandą. O dabar svarbiausia – dirbti savo darbą ir žaisti.“
Lietuvio laukė „Lakers“
Kuo daugiau laiko praleisti aikštėje buvo pagrindinė sąlyga, kai D.Motiejūnas rinkosi komandą sugriuvus jo susitarimui su „Nets“ ir „Rockets“.
Lietuvis buvo labai arti to, kad nukeliautų į Los Andželą, į legendinį „Los Angeles Lakers“ klubą.
Ši komanda dabar išgyvena ne pačius lengviausius laikus. „Lakers“ klubas tarsi nuo nulio pradėjo naują erą, kai liko be savo žvaigždės Kobe Bryanto ir pasamdė jauną 36 metų trenerį Luke’ą Waltoną. Bet komandos būrimas ateičiai nelabai tiko D.Motiejūnui.
„Daug kalbėjausi su L.Waltonu ir tikrai norėjau būti „Lakers“, tačiau supratau: jeigu jie nelaimės daug rungtynių ir nebematys galimybių žengti toliau, užsiims jaunimo ugdymu. Šiuo atžvilgiu man tai netiko.
Taip susiklostė, kad Naujajame Orleane galimybės žaisti buvo didesnės“, – pasakojo D.Motiejūnas.
Rungtyniauja kaip įžaidėjas
Vos atvykęs į „Pelicans“ klubą jis įspūdingai debiutavo. Sausio 7-osios vakarą Bostone, kai D.Motiejūnas žengė į aikštę po 254 dienų pertraukos, jis pataikė keturis metimus iš penkių, atkovojo penkis kamuolius, atliko keturis rezultatyvius perdavimus ir lengviau atsikvėpė.
„Džiaugiuosi debiutu“, – parašė savo „Facebook“ paskyroje.
Naujajame Orleane tapo įprasta matyti, kaip lietuvis stato užtvaras, bėga visu greičiu atsidengdamas prie tritaškio linijos, perduoda kamuolį ir reguliuoja žaidimą tarsi įžaidėjas.
Atakuoti krepšį nėra jo pagrindinis tikslas.
„Lipti į medį ir mesti per keturis neturiu tikslo, jei matau laisvą komandos draugą ir galiu perduoti kamuolį. Esu taip mokytas, taip ir žaidžiu“, – sakė kaunietis.
„Jis komandai duoda daug. Jis man suteikia daugiau laisvės aikštėje, daugiau galimybių atakuoti“, – apie lietuvio sugebėjimą pritraukti gynėjus kalbėjo „Pelicans“ žvaigždė Anthony Davisas.
Apie šį talentą gerų žodžių negailėjo ir D.Motiejūnas: „Smagu su juo žaisti. Jis labai talentingas ir mane net nustebino.
Dažniausiai žvaigždės apie gynybą pamiršta, o A.Davisas vienodai stengiasi tiek puldamas, tiek gindamasis.“
Taškų dar reikės palaukti
Viena bėda naujojoje komandoje – D.Motiejūnas neturi stabilaus žaidimo laiko.
Tarkime, mače su „Utah Jazz“ jis rungtyniavo 19 minučių, bet dvejas rungtynes prieš tai į aikštę buvo įmestas vos penkioms minutėms.
„Taip, nėra aiškumo. Bet ne tik man. Yra keli žaidėjai, kurie žaidžia tai daugiau, tai mažiau. Nežinau, ar tai priklauso nuo varžovų“, – sakė D.Motiejūnas, „Pelicans“ gretose vidutiniškai renkantis 4,9 taško per 14,5 minutės.
Trenerio asistentas R.Packas patikino – lietuvis sulauks savo šanso ir mes pamatysime D.Motiejūną aikštėje dažniau: „Sezonui bėgant jis pradės rinkti daugiau taškų.
Po tokios pertraukos reikėtų sužaisti apie trisdešimt rungtynių, o tada pamatysite, kaip jis taps rezultatyvesnis.“
Gali likti be atkrintamųjų
Taškų ir pergalių „Pelicans“ verkiant reikia, jei komanda nori kabintis už paskutinio šiaudo kelyje į NBA atkrintamąsias varžybas.
Tačiau stabiliai laimėti Naujajam Orleanui sekasi sunkiau, nei galima tikėtis iš komandos, vedamos tokių talentų kaip A.Davisas ir Jrue Holiday. „Pelicans“ gali nugalėti NBA čempionus „Cleveland Cavaliers“ su LeBronu Jamesu, bet pralaimėti beviltiškiems autsaideriams „Nets“.
Sezonui įpusėjus Vakarų konferencijoje „Pelicans“ nuo aštuntosios vietos atsilieka trimis pergalėmis. Jie yra laimėję 21, o pralaimėję 33 kartus.
„Esame labai nestabilūs ir dėl to galime kaltinti tik save“, – pripažino D.Motiejūnas.
Jis neslėpė, kad ir jam pačiam dar yra kur patobulėti, ypač ginantis.
„Trenerių filosofija yra tokia pati kaip Hjustone. Jie tai matė ir žinojo: jei suteiks man laisvės, galiu daug padėti komandai.
Puolant man nebuvo daug pokyčių, bet ginantis reikia prisitaikyti ir susižaisti su komandos draugais, pažinti vienam kitą. O tai užtrunka ilgiau nei mėnesį“, – paaiškino kaunietis.
Riebu kaip Lietuvoje
Praėjo pusantro mėnesio nuo atvykimo į Naująjį Orleaną, tačiau D.Motiejūnas kol kas savas jaučiasi tik komandoje ir krepšinio salėje. Paties miesto, kuris vadinamas nuodėmių miestu dėl naktinių linksmybių, džiazo ir meno, krepšininkas dar visai nepažįsta.
Netgi istorinėje Naujojo Orleano dalyje, vadinamoje Prancūzų kvartalu, D.Motiejūnas sako dar nebuvęs, nors nuo arenos iki ten – vos pora kilometrų.
„Kadangi sezono metu stengiuosi kuo daugiau ilsėtis ir palaikyti sportinę formą, dar niekur nesu nuėjęs.
Daug žmonių pasakojo, kaip čia smagu, tikras vakarėlių miestas, bet mano kitoks tvarkaraštis“, – pasakojo D.Motiejūnas, susiradęs butą arenos pašonėje.
Galėtų į rungtynes vaikščioti pėsčiomis, bet važiuoja automobiliu, kad po mačo nuvažiuotų kur nors pavakarieniauti. Tiesa, dažniausiai renkasi pažįstamus patiekalus, o ne kreolų virtuvėje populiariausią „Gumbo“ iš jūrų gėrybių, aligatoriaus mėsą ar vėžius.
„Buvau kelis kartus vietos virtuvės patiekalų ragauti, bet labai riebus tas maistas, sunkiai virškinamas. Primena lietuvišką“, – nusijuokė D.Motiejūnas, itin rūpintis savo mityba pradėjęs per reabilitaciją po nugaros traumos.
Sureguliavęs maistą jis numetė nereikalingą svorį ir jau keletą metų sveria 113–114 kilogramų.
„Niekada neturėjau didelių bėdų dėl svorio ir nenoriu to“, – pridūrė krepšininkas.
Hjustone liko namas
Kitą savaitgalį į Naująjį Orleaną linksmintis ir mėgautis krepšiniu suvažiuos visas NBA pasaulis – čia vyks Visų žvaigždžių rungtynės.
Tačiau D.Motiejūnas nusprendė nepramogauti per pertrauką tarp rungtynių, o palaikyti formą sportuodamas: „Ilga pertrauka nenaudinga kūnui. Turbūt važiuosiu namo į Hjustoną.“
Namo? Ar Hjustonas, palikęs sportininką be milijoninės sutarties, vis dar namai?
„Taip, – šyptelėjo puolėjas. – Aš juk ten nemažai metų praleidau, vis dar turiu namą, daug draugų. Bus antrieji namai, kol nepardaviau namo.“
Nekilnojamojo turto pardavimo ir kitais buitiniais reikalais D.Motiejūnas pradės rūpintis pasibaigus NBA sezonui. Dabar, kai karjerą reikia pradėti tarsi iš naujo, jis visai nenori apsikrauti tokiais rūpesčiais.
Ne pirmą kartą kauniečiui tenka ką nors įrodinėti, tačiau šis vaikinas nelinkęs skųstis, o juo labiau pasiduoti. Ne veltui jis ant krūtines turi išsitatuiravęs erelį, nagais įsikabinusį į krepšinio kamuolį.
Kaip ir šis plėšrūnas, D.Motiejūnas niekada nepaleis to, ką iškovojo, – savo krepšininko karjeros nuo Kauno krepšinio mokyklos iki NBA.
„Daug laiko kovoju su vėjo malūnais, – kalbėjo D.Motiejūnas. – Kariauti su vėju nelengva, bet nieko nepakeisi. Toks mano gyvenimas, tokia lemtis. Nesiruošiu pasiduoti.“
