Dabar tikrai aišku tik viena: labiausiai žudantys Lietuvos rinktinės ginklai – nusiteikimas ir kovingumas.
Didžiausių komandos žvaigždžių – Jono Valančiūno, Donato Motiejūno ar Mindaugo Kuzminsko – individualus meistriškumas tikrai nėra kertinis akmuo siekiant pergalių.
Po įspūdingo revanšo Kaune prieš prancūzus pasirengimo Europos čempionatui maratoną tęsiantys lietuviai savaitgalį Rygoje 97:64 nugalėjo Rumuniją ir 77:87 pralaimėjo Latvijai.
Po triuškinamo pralaimėjimo Prancūzijai Orleane rengdamiesi antrajai akistatai Kaune Lietuvos rinktinės krepšininkai bent porą dienų įtikinėjo vieni kitus, kad nevalia suskysti, reikia žaisti.
Net treneris Dainius Adomaitis pripažino: per pasirengimo rungtynes reikia eksperimentuoti, bet pergalė – ne mažiau svarbi. Rinktinė sugebėjo atsitiesti ir taukštelėti prancūzams atgal.
Tokiam nusiteikimui reikia ne tik fizinių jėgų – atrodo, kad po sunkios fizinio pasirengimo stovyklos lietuviai jų turės. Tam būtinas ir psichologinis tvirtumas, o Europos čempionate nebebus tiek laiko įtikinėti save susiimti. Susitelkti ir kovoti reikės tuoj pat.
Ne mažiau svarbu laiku pažvelgti į veidrodį ir pamatyti tikrąjį vaizdą. Greitai savo galia patikėjusi Lietuvos rinktinė po įsimintinos pergalės prieš prancūzus atsainiai žaidė su silpnais rumunais ir nekovingai su latviais.
O juk kovingumas ir nusiteikimas juodam darbui – gynybos, kuri dar nežiba, variklis.
Todėl kad ir koks varžovas lauktų, kad ir kaip gerai pats jaustųsi, kiekvienas rinktinės žaidėjas ryte, per pietus ir vakare tarsi priesaką turėtų kartoti: „Ko nors pasieksime tik tada, jei kovosime.“
Svarbiausia – branduolys
Treneris D.Adomaitis per pasirengimo maratoną jau žvelgia į finišo tiesiąją ir trumpina žaidėjų sąrašą. Pirmadienį atsisveikinta su Deividu Gailiumi, bet dar liko nemažai pretendentų į laisvas rinktinės vietas.
Vis dėlto ne taip svarbu, kas tie žaidėjai, kurie Europos čempionate dažniausiai šildys atsarginių suolą. Daug svarbiau – smogiamoji komandos jėga. Išmėginti jos galimybes D.Adomaitis turėjo pakankamai laiko. Kaip ir pagrindiniai žaidėjai gavo pakankamai progų susižaisti.
Kalbant apie starto penketą stabiliausi jo nariai, nepriklausomai nuo varžovo, yra Mantas Kalnietis ir Jonas Valančiūnas.
Nors realu, kad J.Valančiūnas neitų į starto penketą žaidžiant su silpnesniu varžovu ar per akistatą su judriu penketu žaidžiančiu varžovu, mėgstančiu gintis sutankinta aikšte. Mat „Toronto Raptors“ aukštaūgis dar nėra tas milžinas, kurio visi bijotų.
Nors taip gynėsi rumunai ir J.Valančiūnas žaidė įspūdingai (16 taškų, 5/6 dvitaškių, 6/6 baudų, 7 atkovoti kamuoliai), teoriškai jam sunkiau rungtyniauti su tokia komanda. Tokiu atveju puldamas J.Valančiūnas dar turi galimybių pasinaudoti savo pranašumais, bet gindamasis tampa rakštimi.
Jei varžovai puldami rikiuojasi ties tritaškio linija, tai tos linijos J.Valančiūnas bijo kaip velnias kryžiaus.
M.Kalnietis beveik neturi galimybių rungtynes pradėti ant suolo. Nebent jį stabdytų trauma ar per nieko nelemiančią akistatą reikėtų poilsio.
Svarbu, kad pagerėtų taiklumas
Dar vienas beveik neabejotinas starto penketo narys – Mindaugas Kuzminskas. Priklausomai nuo varžovo ir didelio Lietuvos rinktinės rūpesčio – atakuojančiojo gynėjo (kol kas nėra atsakymo, kas bus pagrindinis „antrasis numeris“), šis „New York Knicks“ puolėjas rungtynes pradės arba kaip lengvasis, arba kaip sunkusis „kraštas“.
Didelė tikimybė, kad M.Kuzminskas susireguliuos savo taikiklį mesdamas iš toli (kol kas per pasirengimo ciklą pataikė tik 19 proc. tritaškių, 7/37).
Tuomet jis galėtų būti ir puikus lengvasis puolėjas. Dabar – idealus „ketvirtasis numeris“, nes prieš lėtesnius tiesioginius varžovus ir veržiasi, ir gali žaisti nugara, ir puikiai ginasi.
M.Kuzminskas – tas rinktinės žaidėjas, kuris gali dengti varžovų lyderius. Pavyzdys – rungtynės su Latvija, per kurias visai gerai dengė Kristapą Porzingį.
Bet tuomet išsišoko Davis Bertanis. Jam dengti reikėjo dar vieno M.Kuzminsko.
Su dabartine energija, jei pagerėtų tritaškių pataikymas – o meta M.Kuzminskas daug, jis būtų ryškus Lietuvos rinktinės lyderis ir ginantis, ir puolant. Tai – itin reta savybė.
Pagerinęs tritaškių pataikymą M.Kuzminskas ne tik įtvirtintų savo pozicijas, bet ir atlaisvintų erdvę po krepšiu J.Valančiūnui ir D.Motiejūnui, mat pritrauktų kelis varžovus.
Darant išvadas pagal ligšiolines Lietuvos rinktinės pasirengimo rungtynes realiausia, kad M.Kuzminskas vis dėlto bus „ketvirtasis numeris“, o lengvasis puolėjas starto penkete bus Jonas Mačiulis – dar vienas itin stiprų kūną turintis krepšininkas.
Jis, kaip ir M.Kuzminskas, gali agresyviai žaisti ir puldamas, ir gindamasis.
Didžiausias galvos skausmas
Šio pasirengimo ciklo didžiausia mįslė – atakuojantieji gynėjai. Nuo pat pradžių buvo sunku nuspėti, kurie jų pateks į rinktinę, o dar sunkiau atsakyti, kuris bus starto penketo žaidėjas. Matyt, prieš kiekvienas rungtynes treneriai tai apsvarstys iš naujo.
Ilgai lauktas čiurnos traumą gydęsis Marius Grigonis, akivaizdu, dar toli nuo geriausios savo formos. Bet atrodo, kad net ir žaisdamas viena koja jis ginasi geriau nei Artūras Milaknis ir Martynas Gecevičius.
Atrodo, kad M.Grigonis svarsto ne apie atsarginio vietą rinktinėje, o svajoja apie starto penketą, nes agresyviai kovoja dėl kamuolio net komandai puolant.
Kalbant apie kitus du pretendentus į pagrindinio atakuojančiojo gynėjo vietą, dažniau buvo bandomas A.Milaknis, bet daugiau nuveikė M.Gecevičius (vertinant naudingumo koeficientą – 1,5 ir 8,3).
Regis, treneriai tikisi, jog M.Grigonis iki čempionato pasieks starto penketo lygį, todėl M.Gecevičius sąmoningai bandomas kaip atsarginis „antrasis numeris“. Jis mėgsta žaisti ties tritaškio linija, todėl tolimais metimais gali atlaisvinti baudos aikštelę.
Silpniausios kol kas A.Milaknio pozicijos, nes M.Gecevičius ir geriau žaidžia dviese prieš du, ir taikliau atakuoja (tritaškius, pavyzdžiui, meta 54 proc. taiklumu, A.Milaknis – 37 proc.), ir pelno daugiau taškų (7 ir 5,3). O ginasi abu taip pat silpnai.
Po to, kai treneris D.Adomaitis atsisveikino su D.Gailiumi, klausimų dėl atakuojančiojo gynėjo nė kiek nesumažėjo.
Daugelis krepšinio ekspertų buvo įsitikinę, kad pirmadienį rinktinę paliks ir Adas Juškevičius.
Tačiau įdomiausia, kad A.Juškevičius rinktinėje buvo bandomas tik įžaidėjo pozicijoje, o ne jam gerokai parankesnėje „antrojo numerio“. Todėl ir kyla klausimas, ar A.Juškevičiui iš tiesų numatytas koks nors vaidmuo?
Ar kojos tikrai galingos?
D.Motiejūnas patekti į starto penketą gali tuomet, kai varžovų smogiamoji jėga – aukštaūgiai.
Pavyzdžiui, tokia komanda yra Ispanija, turinti bokštus Gasolius. Baudos aikštelės centre žaidžiant Marcui, o sunkiojo puolėjo pozicijoje – Pau, geriausia atsvara jiems būtų J.Valančiūno ir D.Motiejūno duetas.
Šis lietuvių duetas itin pasiteisino per rungtynes su prancūzais Kaune (nors Prancūzija ir neturi tokių galingų aukštaūgių), tačiau bėda ta, kad D.Motiejūnas vis dar nepasiekė geriausios formos ir žaidžia nestabiliai.
Vis pabrėžiama, jog raumenų priaugęs D.Motiejūnas neprarado greičio, bet vis dėlto susidaro įspūdis, kad jo kojos jau nebeturi galios pakelti padidėjusį svorį.
Pavyzdžiui, buvo ne vienas momentas, kai nuo tritaškio linijos verždamasis veidu į krepšį ir baudos aikštelėje darydamas dvižingsnį D.Motiejūnas, užuot krovęs kamuolį, ataką baigė metimu iš priešingos krepšio pusės.
Metimu, o ne dėjimu D.Motiejūnas ataką baigia ir pabėgęs į greitą puolimą (pavyzdžiui, su prancūzais Kaune).
Peršasi išvada, kad judant kojoms jam trūksta galios kilti į viršų. Jei D.Motiejūnas patektų į starto penketą, kyla klausimas, kas tuomet žaistų „trečiuoju numeriu“, mat ir M.Kuzminskas, ir J.Mačiulis atrodo tikrai gerai?
Turės savo vietą aikštėje
Itin tvirtas pozicijas rinktinėje turi dar du žaidėjai – Lukas Lekavičius ir Artūras Gudaitis.
L.Lekavičius – aiškus M.Kalniečio dubleris, nors per rungtynes su latviais treneriai išmėgino ir variantą leisti jiems žaisti drauge. Šis duetas aikštėje kartu buvo neilgai, bet sprendimas pasiteisino.
183 cm ūgio L.Lekavičiaus didžiausia bėda – centimetrų stygius ginantis. Gindamasis veidu į varžovą lietuvis yra gana kibus, spėja išlįsti iš po užtvarų, bet aukštesnio lygio varžovai jo nebijo – šoka ir meta per rankas (nors latviai per L.Lekavičių nepelnė nė taško).
Vertinant galimus grėsmingiausius čempionato varžovus, ir graikai, ir ispanai, ir serbai turi pakankamai įžūlių gynėjų, kurie atakuodami pasinaudotų L.Lekavičiaus ūgio trūkumu.
Tačiau žinant, kad L.Lekavičius yra žaidėjas, kuris gali per trumpą laiką daug nuveikti, jam tikrai atsiras vietos aikštėje.
Jis sugeba spausti varžovą nuo galinės linijos, gali draskyti gynybą prasiverždamas ir neabejotinai gali pataikyti iš toli. Jis nebijo imtis iniciatyvos, kartais žaidžia net per daug jaunatviškai, bet stringant komandos puolimui kartais gal to ir reikia?
Kur dingo energija ir noras?
A.Gudaitis džiugino pasirengimo ciklo pradžioje, bet paskui visiškai pradingo.
Ir pasirengimo ciklo pradžioje A.Gudaitis nerodė įvairiapusiško žaidimo – to net neverta iš jo tikėtis, tačiau jis turėjo daug energijos ir noro. Dabar atrodo, kad ir energija, ir noras išseko.
Varžovus A.Gudaitis įveikdavo ne meistriškumu, o kovingumu ir fizine galia.
Jei kovingumas grįš, šis vidurio puolėjas bus itin naudingas kaip atsarginis, nes geba ir klijuoti gynybą, ir kovoti dėl kamuolio, ir provokuoti pražangas.
Didžiausias A.Gudaičio trūkumas tas, kad jis neturi metimo. Tačiau tai bendra Lietuvos rinktinės centrų bėda – ir J.Valančiūnas, ir A.Gudaitis prastai rungtyniauja veidu į krepšį.
Kad ir kaip būtų, rinktinės branduolys jau yra visiškai aiškus, o laiko sudėlioti paskutinius akcentus dar yra užtektinai.
