Dar nežinia, ar D.Adomaitis šį rugsėjį išlaikys visus egzaminus, – tai parodys ketvirtadienį prasidedantis žemyno čempionatas.
Tačiau Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės trenerio poste debiutuojantis 43 metų šakiškis per pusantro vasaros mėnesio jau sprendė tokius uždavinius, kokių dažnas strategas negauna net per kelerius metus rinktinėje. O tai pridėjo treneriui patirties.
Likimas visą vasarą žaidė su D.Adomaičio planais ir jauno trenerio kuriama rinktinės žaidimo strategija vis byrėjo tarsi kortų namelis.
Todėl dabar jau neatrodo, kad Domanto Sabonio ir Pauliaus Jankūno neatvykimas į rinktinę buvo didelė bėda. D.Adomaitis turėjo daug didesnių.
Luko Lekavičiaus trauma baigiantis pasirengimo ciklui privertė trenerį perdėlioti figūras rinktinės žaidimo lentoje, tačiau visų atsakymų jis nežino iki šiol.
Čempionato išvakarėse D.Adomaitis yra priverstas braižyti vis naujas schemas ir net būti savotiškas orakulas spėdamas, kas tose schemose stovės.
Juk neaišku, ar Marius Grigonis ir Donatas Motiejūnas spės pasiekti tokią sportinę formą, kokios visi laukia. Pirmasis dar jaučia čiurnos traumos pasekmes, antrasis nespėjo pajusti žaidimo ritmo.
Tačiau ši rinktinė vis tiek yra pajėgi kautis dėl Europos čempionato medalių, nes turi tai, ko neturi dažnas varžovas, – stiprią komandinę dvasią ir armiją ištikimų sirgalių.
Tad kokie didžiausi D.Adomaičio rinktinės trūkumai, privalumai ir kur dar yra rezervo?
Trūkumai
Kamuolio varymasis. Mūsų rinktinę išanalizavusiems varžovams logiškas sprendimas būtų spausti vienintelį tikrą mūsų įžaidėją Mantą Kalnietį. Jis apskritai nėra idealus kamuolio varinėtojas, mat kamuolį muša aukštokai. Taip varantis sunkiau keisti kryptį, lėčiau judama, tad lieka mažiau laiko deriniui baigti.
O Lietuvos rinktinės atakuojantieji gynėjai Martynas Gecevičius ir Artūras Milaknis yra metikai, kurie retai veržiasi krepšio link. Tad lietuviams gali kilti didelių bėdų organizuojant atakas, kai spaudžiamas įžaidėjas.
Paprastai tokiais atvejais varžovų spaudžiamam įžaidėjui persivaryti kamuolį per aikštę padeda „antrasis“ (dažniausiai) arba „trečiasis numeris“. Bet Lietuvos rinktinė neturi tokio kitos pozicijos krepšininko, kuris savo aikštės pusėje galėtų priimti kamuolį ir jį pervaryti per vidurio liniją.
Netgi spaudžiamam varžovų M.Kalniečiui dažniausiai teks kamuolį varytis pačiam. Pagrindinis Lietuvos rinktinės įžaidėjas ir taip mažai ilsisi. Ar jis ištemps visą čempionatą, jei varžovai gindamiesi nuolat jį spaus?
Nėra tikro lyderio. Ši rinktinė neturi superžvaigždės, galinčios ištraukti komandą iš duobės ar bent trūktelėti pirmyn. Mūsų stipriausias krepšininkas Jonas Valančiūnas žaidžia centro pozicijoje ir yra labai naudingas po krepšiu, bet jis negali pats sau susikurti situacijų žaisdamas ties tritaškio linija ar iš vidutinio nuotolio, nes kamuolys iki jo dar turi atkeliauti.
Komandą patempti galintys žaidėjai paprastai yra kitų pozicijų krepšininkai, o ne vidurio puolėjai. Jie patys gali imtis iniciatyvos, draskyti varžovų gynybą verždamiesi, gali mesti iš toli, gali žaisti taip, kad sukurtų progų komandos draugams.
Toks lyderis galėtų būti Mindaugas Kuzminskas, nes po sezono pajėgiausioje planetos lygoje NBA jo charakteris tapo kur kas kietesnis, jis pradėjo dažniau ir agresyviau veržtis. Tačiau „New York Knicks“ komandoje M.Kuzminskas vis dėlto neturėjo pagrindinio vaidmens, todėl neišsiugdė tikro lyderio savybių.
Tas pat galioja ir Jonui Mačiuliui. Jis turi taiklią ranką ir kietą charakterį, bet Madrido „Real“ labiausiai yra vertinamas dėl savo savybių ginantis ir gero aikštės matymo asistuojant komandos draugams.
Privalumai
Jono Valančiūno žaidimas. Susilaukęs pirmojo sūnaus Jono rinktinės centras neslėpė, kad vaiko gimimas pakeitė jo požiūrį į gyvenimą ir pridėjo daugiau atsakomybės. J.Valančiūnas užsiaugino barzdą ir visam laikui nusivilko jaunimo rinktinių marškinėlius.
Šią vasarą susilaukęs antragimio Tauro J.Valančiūnas atrodo dar labiau suvyriškėjęs – pagaliau jis tikrai brandus vyrų rinktinės narys.
Nors per pasirengimo čempionatui ciklą pagrindinis Lietuvos rinktinės centras kartais žaisdavo blankiau, vis dėlto jo reikšmė komandai nenuginčijama.
J.Valančiūnas užtikrintai kovoja dėl kamuolio net rinktinei puolant (2,1 kamuolio puolant, 6,9 – ginantis), jis itin sutraukia varžovų gynybą, nes baudos aikštelėje vienas prieš vieną jo sustabdyti beveik neįmanoma – gynybą būtina dvigubinti.
Dar vienas J.Valančiūno privalumas – kad po krepšiu jis užima daug vietos. Būdamas tvirto kūno, turėdamas ilgas rankas ir plačiai stovėdamas jis smarkiai sumažina erdvę baudos aikštelėje, todėl varžovams sunku ir prieš jį pulti, ir nuo jo apsiginti.
J.Valančiūno privalumas ir tas, kad varžovų negelbėja pražangos, – Lietuvos rinktinės centras baudas meta stabiliai gerai. 75 proc. pataikytų baudų per šį pasirengimo ciklą – prasčiausias rezultatas per pastaruosius trejus metus visuose turnyruose.
Paprastai J.Valančiūnas pataiko daugiau kaip 80 proc. baudų net NBA čempionate.
Lietuvos rinktinės centrui trūksta judrumo ginantis ties tritaškio linija, tačiau baudos aikštelėje jis yra labai patikimas.
Komandinis žaidimas. Per pasirengimo ciklą buvo nemažai atkarpų, kai kamuolys judėjo itin gražiai, kai žaidėjai buvo išvedami laisvam, parengtam metimui – likdavo tik pataikyti. O į čempionatą su Lietuvos rinktine išvyko net du pripažinti metikai A.Milaknis ir M.Gecevičius.
Toks kamuolio judėjimas, kai per ataką jį paliečia visi ar beveik visi aikštėje esantys žaidėjai, kai kamuolys skirstomas iš vieno krašto į kitą, priverčiant varžovus vargti ginantis, ir laikomas komandinio žaidimo pamatu.
Susitelkimas. Ši rinktinė gali sužaisti neįtikėtinai gerą atkarpą, kai, atrodo, varžovus sutriuškins, bet staiga ji gali kristi į itin gilią duobę.
Komandai pritrūksta susitelkimo, nes truputį atsipalaidavus pasipila klaidos.
Ši rinktinė nėra tokio aukšto meistriškumo, kad galėtų atsipalaiduoti bent sekundei, todėl, jeigu įstengs maksimaliai susitelkti kiekvienoms rungtynėms, gerokai padidins savo galimybes siekti pergalės.
Tai ir uždavinys rinktinės treneriui D.Adomaičiui, kuris yra demokratiškesnis nei jo pirmtakas Jonas Kazlauskas. Gebėjimas nuteikti komandą kovoti – svarbi ir nelengva užduotis.
Keitimai. Vertinant tik pavardes galutiniame rinktinės sąraše lengvieji ir sunkieji puolėjai atrodo išties įspūdingai. Į šias pozicijas turime tris itin pajėgius ir universalius žaidėjus – M.Kuzminską, J.Mačiulį ir D.Motiejūną, kurie geba keistis pozicijomis.
Raumenų ir svorio priaugęs D.Motiejūnas dar nejaučia žaidimo ritmo, nors vietomis neblogai ginasi ir gerai perskirsto kamuolį, tačiau prastai meta iš toli (0/9 tritaškių per pasirengimo ciklą), per daug skuba mesti iš arčiau. Kartais tas didelis noras – o žaisti D.Motiejūnas, akivaizdu, kad nori, – išprovokuoja skubotus ar netaiklius metimus.
Išvykdamas į JAV jis dar labiau apsunkino galimybes pajusti ritmą, nes ne tik normaliai nesitreniruos, bet dar ir turės taikytis prie laiko juostų skirtumo, o paskui atsigauti po ilgų skrydžių.
Bet jei D.Motiejūnas vis dėlto įsibėgėtų ir pajustų žaidimo ritmą, taptų didele paspirtimi „trečiojo“ ir „ketvirtojo“ numerių kaitoje.
Priaugęs raumenų D.Motiejūnas prarado dalį universalumo ir rungtyniauti kaip lengvasis puolėjas nebegali, tačiau tam yra poziciją lengvai keičiantys J.Mačiulis ir M.Kuzminskas.
Žaidėjų statistika kontrolinėse rungtynėse
J.Valančiūnas – vid. 13,5 tšk. (8 rungtynės – 108 tšk.).
M.Kuzminskas – 12,6 (9 – 113).
J.Mačiulis – 10 (6 – 60).
M.Kalnietis – 9,9 (7 – 69).
M.Gecevičius – 7,9 (9 – 71).
A.Gudaitis – 7,3 (9 – 66).
D.Motiejūnas – 6,8 (8 – 54).
E.Bendžius – 5,8 (5 – 29).
A.Milaknis – 5,4 (8 – 43).
E.Ulanovas – 3,5 (8 – 28).
A.Juškevičius – 1,3 (4 – 5).
M.Grigonis – 0 (4 – 0)
Nežaisiantys čempionate: L.Lekavičius – 6,4 (8 – 51), D.Gailius – 3,3 (3 – 10), E.Kairys – 1,7 (3 – 5), R.Giedraitis – 1,5 (2 – 3), M.Girdžiūnas – 1 (3 – 3), M.Sajus – 0 (1 – 0).
