Apie tai „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Lietuva tiesiogiai“ žurnalistė Daiva Žeimytė kalbėjosi su D.Motiejūną auklėjusiu krepšinio treneriu Tomu Pačėsu.
– Pradėkime nuo D.Motiejūno situacijos – nežinomybė, ar nuvyks į Izraelį, ar spės iki rungtynių. Dabar jau aišku, kad jis tik ketvirtadienį po pietų prisijungs prie rinktinės ir nežinia, ar žais pirmose rungtynėse, ar ne. Kaip vertinate situaciją, kad trenerių štabas iki paskutinės sekundės realiai nežinojo, ar bus vienas svarbiausių žaidėjų, ar nebus? Jūsų manymu tai normalu?
Tuomet turi būti kolegialus sprendimas: ar galime rizikuoti, ar leidžiama išvykti, nes toje pozicijoje jau nėra Pauliaus Jankūno, broliai Darjušas ir Kšystofas Lavrinovičius baigė karjerą rinktinėje, Domanto Sabonio nėra. Tad liko tik vienas toks išreikštas žaidėjas būtent toje pozicijoje. Aišku, viskas keistai atrodo, bet gal nebuvo pasirinkimo.
– Ar tokiais atvejais krepšininkas turi turėti leidimą išvykti, ar jis tiesiog sugalvoja ir išvažiuoja savavališkai?
– Jeigu tai būtų ne Europos čempionatas, o kokios nors NBA varžybos. Ar apskritai tokia situacija yra įmanoma toje lygoje?
– Gal grįžtame prie buvusio klausimo apie tai, kad rinktinė iš principo yra renkama savaranorišku principu. Turbūt ir treneriams šiuo atveju buvo sunku sustabdyti D.Motiejūną.
– Treneri, jūs esate dirbęs su D.Motiejūnu. Yra tas garsusis vaizdo įrašas – gan įdomiai bendraujate su šiuo krepšininku. Suprantu, kad jums pakankamai gerai žinomas šio žaidėjo charakteris. Ko galima tikėtis iš šio Donato? Rūtenis Paulauskas sako, kad kol kas D.Motiejūnas į rinktinę atsinešė tik vardą ir daugiau nieko.
– Tai yra būsima rinktinės ašis?
– Ne vienerius metus į ateitį mes turime puikių aukštaūgių, kurie tą komandą galės tempti ant savo pečių.
– O šių metų rinktinė? Daug kas mini Joną Valančiūną – jis galėtų būti svarbiausia nacionalinės ekipos ašimi.
– Kaip manote, kuo išskirtinė šių metų mūsų rinktinė?
– Dideliu debesuotumu. Trumpai tariant, nebuvo tokio prasto pasirengimo pirmenybėms rezultatų prasme. Sunku būtų surasti iš ankstesnių rinktinių, kad mes tiek daug rungtynių pralaimėtume Galima nurašyti, kad vis ieškome optimalios sudėties ir panašiai. Ir gruzinams pralaimėta, ir prancūzams, ir kroatams, ir latviams. Su ispanais buvo geros rungtynės, laimėta prieš prancūzus namuose gana solidžiai, bet dabar namuose mes nežaisime. Pergalės prieš rumunus, islandus ar lenkus vienu tašku mums suteikia menką viltį: blogai žaidžiant per pasiruošimo periodą sunku tikėtis, kad viskas pasikeis. Jei galvojate, kad pakeitus šalį ar salę, o juolab, kėdžių spalvą – viskas apsivers aukštyn kojomis, tai naivu. Sunku tikėtis gerų rezultatų, nes taip ir nematome realių pokyčių, kurios turėjo sekti mačas po mačo.
– Iš to, ką sakote, suprantu, kad šiame čempionate bus arba labai blogai, arba labai gerai?
– Kuri užimta vieta „Eurobasket 2017“ būtų prasta šiai rinktinei?
– Pažiūrėjus į šį čempionatą, jis primena prieš ketverius metus Slovėnijoje vykusias pirmenybes, kai į jas neatvažiavo apie 30 labai pajėgių kitų šalių rinktinių žaidėjų. Šiais metais taip pat labai daug vedančių savo ekipų krepšininkų nevyks į čempionatą. Tiek prancūzų, tiek tas pats ispanas Sergio Llullas gavo traumą, serbai Nemanja Nedovičius, Nikola Kaliničius susitraumavo, Milošas Teodosičius neatvažiavo, pas prancūzus Rony Gobertas nutarė nežaiti.
Eilė žaidėjų neatvyksta į rinktines dėl traumų, dar kažkokių kitų aplinkybių ir jų labai daug. Mes praradome Luką Lekavičių ir atsisakiusį padėti Paulių Jankūną, surinkome ką turim geriausio, nors aš gal kitaip būčiau sumodeliavęs rinktinę. Nebūčiau tikrai atsisakęs Renaldo Seibučio, nebūčiau ėmęs trijų vienodų tokio pat stiliaus žaidėjų į vieną poziciją. Šiai dienai rinktinė iš ankstesnių rinktinių išskiria tuo, kad praleidžia žymiai daugiau taškų – vidutiniškai 15 taškų daugiau į savo krepšį.
Reiškia, gynyba funkcionuoja blogai ar daug blogiau. Ar pataisysime daugiau nei praleisime – hipotetinis klausimas. Jei dabar nepataisėme gynybos, tai jau čempionate tos skylės neužtaisysime. Belieka tikėtis, kad daugiau įmesime arba emocinis fonas bus toks, kad truputį mažiau praleisime, o daugiau įmesime.
Ta aritmetika yra aiški, bet atsižvelgiant į tai, kad visos rinktinės yra silpnesnės, šis čempionatas yra, kaip ir mūsų rinktinė, neprognozuojamas. Viskas priklausys nuo vienos ar kitos dienos, varžovų, rungtynių, situacijos. Manau, mes turime neblogus šansus gerai pasirodyti. Ši rinktinė turi galimybę laimėti ir medalius, ir labai gerą rezultatą pasiekti. Tik kaip atvesti žaidėjus į optimalią sportinę formą?
– Visada tikimės. Ispanai sako, kad Lietuvos rinktinė Europoje galėtų būti septinta.
– Visais metais prie bet kokio trenerio – Antano Sireikos, Kęstučio Kemzūros, Ramūno Butauto ar Jono Kazlausko – lietuvius lydėjo sėkmė. Ypač pirmais metais, kai treneris keisdavosi. Manau, tas sėkmės limitas dar nesibaigęs. Tikėkimės, kad sėkmė lydės, jos reikia, ypač šiai rinktinei, ją reikia palaikyti. Bet tas emocinis fonas yra labai svarbus – kad gerai susiklostytų pradžia, kad paskui nebijotume suklysti. Pirmųjų rungtynių sindromas yra labai svarbus: mes antrąsias rungtynes žaidžiame su šeimininku Izraeliu ir jos bus labai sunkios. Jeigu pirmoji akistata, neduok Dieve susiklostys nekaip, antroje dvikovoje su šeimininkais bus jaučiamas didelis spaudimas: juk vietiniai sirgaliai, teisėjai, stresinė situacija. Nežinau, ar visi iš mūsų rinktinės ar kitų komandų narių gali susitvarkyti su tokia situacija
