Bet dabar Monikos balsas aidi Europos krepšinio čempionato koridoriuose. 25 metų mergina dirba savanore, bendrauja su žiniasklaida ir turėtų padėti rinktinėms. Ji ne tik gerai atlieka savo darbą, bet ir skleidžia lietuvišką žodį apie krepšinį.
„Tai – mano antroji religija, o kartais, sakyčiau, kad net ir pirmoji“, – šypsojosi teisę baigusi mergina.
Apie tai, kad M.Skuodytė prisideda prie lietuviškos krepšinio karštinės, buvo galima sužinoti ir anksčiau – vienas svarbiausių asmenų Izraelio krepšinio federacijoje komunikacijos specialistas Hagai Segalas ją pristatė kaip labai energingą krepšinio gerbėją.
Krepšinio pasaulyje – ne naujokė
M.Skuodytė krepšinio pasaulyje – tikrai ne naujokė. Jos veidą gali atsiminti lietuviškų klubų gerbėjai – ji dirbo ir su Vilniaus „Lietuvos ryto“, ir su „Leader Dance“ šokėjomis iš Klaipėdos. O krepšinį stebėjo dar būdama vaikas.
Kitaip tariant, ji gerai atitinka aprašymą žmogaus, kurį galima laikyti prisiekusiu krepšiniu aistruoliu.
Ir kalba taip pat – užsidegusi ir visada optimistiška, nors kalba pasisuka apie Luko Lekavičiaus traumą.
„2011 metais su „Leader Dance“ merginomis šokau Lietuvoje vykusiame Europos čempionate, tad tai – mano antrasis „Eurobasket“. Bet šokis nėra mano vienintelis ryšys su krepšiniu – esu dirbusi ir Sostinės krepšinio mokykloje (SKM) projektų vadove. Esu dariusi viską aplink krepšinį, bet niekada jo nežaidžiau“, – kalbėjo M.Skuodytė. Ji nešoka jau ketverius metus.
Kelią atvėrė degančios akys
M.Skuodytė prie Europos krepšinio čempionato organizavimo prisidėti nusprendė tą pačią akimirką, kai paaiškėjo, kad Lietuvos rinktinės žais B grupėje, kur nuo ketvirtadienio varžysis su Gruzija, Izraeliu, Italija, Vokietija, Ukraina.
„Susisiekiau su Izraelio krepšinio federacija. Jie man greitai atsakė, kad lankysis Kaune ir galime susitikti bei pakalbėti, ką čia daryčiau. Jie mane priėmė labai svetingai. Jiems reikėjo lietuvių, kurie galėtų su jais susikalbėti, padėti ir žinotų, kaip kas vyksta. Po to pokalbio bendravome iki pat Europos čempionato. O čia mane priėmė labai puikiai“, – pasakojo ji.
Izraelio krepšinio federacija ją priėmė išskėstomis rankomis – pozityvumas, energija bei meilė krepšiniui pakerėjo vienus iš Europos čempionato rengėjų.
„Kai susitikau su vienu iš pagrindinių žmonių, jam užteko pamatyti mano degančias akis. Jis pamatė, kaip myliu krepšinį ir kiek daug man tai reiškia“, – pridūrė M.Skuodytė.
Ruošiasi geriau nei lietuviai
Tel Avive jau galima išgirsti pareiškimų, kad Izraelis – krepšinio šalis, tačiau tai sako arba prisiekę šios sporto šakos gerbėjai, arba federacijos darbuotojai. Pati Monika iš dalies sutiko su šiuo statusu, bet iškart pridūrė: „Lietuva visada bus krepšinio šalis numeris vienas.“
Bet Tel Avivui nusilenkti reikėtų. Jau atvykus į miestą matyti įvairiausios reklamos, skelbiančios apie krepšinio čempionatą. Arena irgi gerai paruošta. Visi dirba užtikrintai.
„Kol kas galėčiau sakyti, kad viskas vyksta daug geriau nei 2011 metais, kai čempionatas buvo organizuojamas Lietuvoje. Organizacinė pusė atrodo geriau. Žmonės čia pasiruošė labai stropiai ir apgalvojo visas detales. Visos komandos yra išskirtinai prižiūrimos. Joms skiriamas vietinis žmogus, kuris visą parą bus su komanda, – pasakojo ji. – Taip pat ir elgesys su savanoriais, žurnalistais. Tai – aukščiausios kokybės produktas, kokį galima pasiūlyti.“
Dėl šių žodžių lietuviams įsižeisti tikrai nereikėtų. Paprasčiausiai Tel Avive jaučiama daugiau laisvumo, prisideda ir vieta, kurioje yra šalis.
„Jaučiasi tas pietietiškas svetingumas. Manau, kad tai susiję su tuo. Be to, čia visi puikiai kalba angliškai. Nesvarbu, kur esi – oro uoste, paplūdimyje ar mieste – visada susikalbėsi“, – sakė M.Skuodytė.
Tikslas – dirbti krepšinio pasaulyje
Į savanorių gretas įsiliejusi Monika neslėpė, kad Europos krepšinio čempionate turi ir daugiau tikslų – ne tik paprasčiausiai padėti ir pamatyti krepšinio šventę.
„Norėčiau išlikti krepšinyje. Jeigu bus galimybė, tikiuosi kopti aukščiau. Tai – mano pagrindinis tikslas. Savanorystė – kaip tramplinas. Tai – vienas pirmųjų žingsnių, kuris leidžia susipažinti su žmonėmis, kurie dirba rengiant Europos čempionatą, FIBA organizacijoje“, – pasakojo M.Skuodytė.
Pats savanorystės principas jos neišgąsdino. Monika pardavinėja keliones amerikiečiams ir kanadiečiams, kurie renkasi kryptis į Europą ar Aziją, tačiau dėl krepšinio pasiėmė atostogas ir atvyko į Tel Avivą.
„Taip, pinigais tai nėra atlygintina, tačiau nėra nieko geriau už žmonių šypsenas ir patirtį, – apie savanorystę kalbėjo ji. – Dirbdamas šalia profesionalų jos gauni daug ir nėra nieko geriau. Juk mokaisi iš pačių geriausių. Savanorystė – puikus būdas mokytis. Gal iš pradžių jie neduoda sunkiausių ir svarbiausių darbų, juk savanorystė – žemiausias laiptelis, tačiau mokaisi ir kyli. Žinių niekada neatimsi.“
Šokėjų darbas – labai svarbus
M.Skuodytė juokavo, kad dar sutiktų grįžti į aikštelę, – tai jau spėjo pasakyti ir kitiems. Ji nešoka jau ketverius metus, bet visada palaiko šokėjas.
Pati M.Skuodytė baigė teisės studijas Vilniaus universitete, į kurį įstojo baigusi Vilniaus jėzuitų gimnaziją. Bet Temidę įveikė į kraują įaugęs krepšinis ir meilė sportui.
„Aš ir pati esu sportininkė – aštuonerius metus buvau profesionali meninės gimnastikos sportininkė. Suprantu sportininkų mentalitetą. Suprantu komandinį krepšinį. Tai nėra individualus sportas ir jie, kaip komanda, gali pasiekti labai daug“, – pasakojo ji.
Lietuviai vertinami
Dabar Monika skuba padėti visiems aplink ir tikisi, kad Lietuvos rinktinę supurčiusi Luko Lekavičiaus trauma pernelyg didelės žalos nepadarė.
„Buvo labai liūdna, kai jis patyrė traumą, bet toks gyvenimas. Reikia suktis su tuo, ką turime. Tikiu, kad Luko netektis sujungė rinktinę ir dabar jie kovos dar labiau“, – pridūrė ji.
Izraelyje vos atvykusi ji iškart atkreipė dėmesį, kad vietiniai mėgsta Lietuvos krepšinį.
„Jie žino, kad būsime pirmi. Bijo Jono Valančiūno, Donato Motiejūno“, – pasakojo M.Skuodytė.
Gatvėje paklausinėjus vietinių krepšinio sirgalių šiuos jos žodžius galima patvirtinti – po Šarūno Jasikevičiaus epopėjos Tel Avivo „Maccabi“ klube Lietuvos krepšinis čia tapo labai gerbiamas.
