Pradžioje gerbėjams teko nusivilti pralaimėjimu Panevėžio „Lietkabeliui“, vėliau buvo ne toks beviltiškas, tačiau taip pat nesėkmingas mačas prieš Kauno „Žalgirį“, o galiausiai Europos taurėje gautas smūgis nuo Bilbao „Retabet“ klubo, nors vilniečių treneris Rimas Kurtinaitis neslėpė tikėjęsis pergalės.
Prieš sezoną sostinės klubas įvairiais būdais sirgalius bandė džiuginti žinia, esą komanda atgimsta ir bus grįžtama į geriausius laikus. Tačiau „Lietuvos rytas“ Vilniuje iki šiol laimėjo tik dvejas rungtynes – prieš Pasvalio „Pieno žvaigždes“ ir Alytaus „Dzūkiją“.
Po praėjusio sezono sostinės ekipa stipriai atsinaujino, o dabar joje yra net septyni legionieriai, kurie bando įrodyti savo vertę. Bet kol kas jiems sekasi sunkokai, o krepšinio ekspertai į situaciją pradeda žvelgti kaip į rimtą signalą.
Tokios pozicijos laikosi lrytas.lt kalbintas, jaunimą treniruojantis ir talentus ugdantis treneris Tomas Keršis, kuris atidžiai seka ir geriausių Lietuvos komandų žaidimą.
„Kai atvyksta nelabai aiškūs užsieniečiai, toks pat neaiškus būna ir jų statusas komandoje. Naujokai nori suprasti, ar bus starto penketo žaidėjais, ar ne. Galbūt jiems neaiškūs vaidmenys, jie nori atsiskleisti, o tada prasideda konkurencija. Visi vienu metu stengiasi užimti komandos lyderio vietą. Tokiu atveju pritrūksta žaidėjų, kurie sudarytų vieningą, stiprų kumštį“, – apie legionierių prisitaikymą svarstė treneris.
T.Keršio manymu, dabartiniai „Lietuvos ryto“ komandos legionieriai nėra silpni, tačiau jiems pastebimai trūksta susižaidimo, o tarp šių kol kas nesimato ir tokių, kurie turėtų visapusiškai stiprias savybes bei galėtu tempti komandą į priekį sunkiais momentais. Tai yra vienos pagrindinių problemų, trukdančių pasiekti gerus rezultatus.
– Trejos rungtynės „Siemens" arenoje ir trys pralaimėjimai. Ko, jūsų manymu, pritrūko?, – lrytas.lt paklausė T.Keršio.
– Reikia labai gerai žinoti vidinę komandos virtuvę, kad tiksliai galėtume spręsti, ko pritrūko. Patys žaidėjai gal ir nėra blogi, tik sunkiai sekasi vieniems kitus suprasti. Tai ir yra bėda. Komanda turi būti kaip kumštis, o ne atskiri pirštai.
Varžovai, su kuriais „Lietuvos rytas“ kovėsi, buvo labai geri. Rungtynėse su Kauno „Žalgiriu“ atrodė, kad sugrįžo tikrasis grandų krepšinis. Dabartinėje situacijoje akivaizdu, kad trūksta susižaidimo, tačiau viską dar galima pataisyti.
– „Lietuvos rytas“ tiek rungtynėse prieš „Žalgirį“, tiek „Retabet“ metė daug tritaškių ir dauguma jų skriejo pro šalį. Galbūt čia slypi nesėkmių priežastys?
– Žaidėjams yra sakoma, kad jų darbas – mesti, kai tik tam atsiranda galimybė. Svarbiausia atlikti gerą ir paruoštą metimą ir tai daryti tinkamu laiku. Jeigu „Lietuvos rytas“ turi metikus, gerus snaiperius, kurie gali išnaudoti tai kaip stiprybę, negalima sakyti, kad čia problemos. Jeigu treneriai turi iš toli metančių žaidėjų ir žino, kad jiems reikia atsiskleisti, tai ir tokia taktika nėra bloga.
Tačiau jeigu yra taip, kad bandome pataikyti vieną metimą, bandome kitą ir vis nepavyksta, o tuomet jau metame bet ką, tai jau nėra gerai. Pagal atliktų metimų skaičių kažką spręsti būtų neteisinga. Viskas priklauso nuo paties žaidimo braižo.
– Europos taurės rungtynių statistika rodė, kad sostinės komanda pralaimėjo kovą po krepšiu (30-42). Galbūt šiame žaidimo elemente kažko trūksta?
– Nemanau, kad pralaimėjimai galėjo įvykti, dėl priekinės linijos žaidimo. Po krepšiu aukštaūgiai neatrodė labai blogai. Kovojo ir Loukas Mavrokefalidis, ir tas pats Martynas Echodas, kuris įėjęs į aikštę dažnai sugeba pasirodyti neblogai.
Tokioje situacijoje reikia geresnio žemesnių žaidėjų indėlio – kad šie atskubėtų į pagalbą, kai aukštaūgiai grumiasi po krepšiu, o kamuolys atšoka toliau. Taip ir atkovotų kamuolių skaičius nebūtų toks baisus.
– Kaip atrodo legionieriai, kurių šį sezoną „Lietuvos ryte“ net septyni?
– Komanda su tiek legionierių, kuriems sudėtinga atsiskleisti, neatrodo simpatiškai. Pasakysiu atvirai – ne vieną kartą turėjau pokalbį su kolegomis, kai sakiau, kad geriau visus pinigus, kuriuos išleidžiame užsieniečiams sudėti į krūvą, už devyniasdešimt procentų tų pinigų nusipirkti du labai gerus legionierius su charakteriu, kūrybingumu, kurie būtų nesavanaudžiai ir galėtų suklijuoti visą komandą. O likusią dalį pinigų paskirti jauniems žaidėjams.
Pavyzdžiui, Kauno „Žalgiris“ Joano Plazos laikais. Turėjo krūvą žvaigždžių, tačiau puikiai pamenu, kai žaisdami Eurolygoje į aikštę net ir svarbiais momentais leisdavo dar tik tobulėjančius Vytenį Lipkevičių ar Mindaugą Kuzminską. Treneris buvo labai drąsus pasitikėdamas jaunais žaidėjais. Už tai jie turėtų būti dėkingi. Ir pažiūrėkite, kur M.Kuzminskas yra dabar.
„Lietuvos rytas“ būtų kur kas įdomesnis, jei ten būtų du stiprūs legionieriai – asmenybės, kurios vestų į pergales, o prie jų prisidėtų jaunieji talentai. Žinoma, geriausius sunku įpirkti, o ir gerų lietuvių trūksta, tačiau rasti kažką panašaus tikrai galima.
– Turite galvoje, kad komandoje trūksta tokių lyderio savybes turinčių legionierių kaip kadaise Vilniuje žaidę Chuckas Eidsonas ar Tyrese'as Rice'as?
– Taip. Ir tai įrodymas, kad legionierių nereikia labai daug. Juk tie patys Rokas Giedraitis, Artūras Jomantas, Martynas Echodas ar Mindaugas Lukauskis gali gerai sužaisti. Jeigu Klaipėdos „Neptūnas“ gali turėti daug lietuvių ir puikiai pasirodyti, kodėl „Lietuvos rytas“ taip pat negali turėti vos dviejų aukšto lygio legionierių, kurie solidžiai žaistų, o jiems tinkamai talkintų vietiniai žaidėjai?
Panašu, kad šiuo metu Vilniaus komandoje legionieriai yra tokie, kurie per daug galvoja tik apie savo žaidimą, įsitvirtinimą. Kiekvienas nori įrodyti savo vertę, susidaro per didelė konkurencija. Jie yra tokie, kurie ieško galimybių. Mąsto, ką čia veikia, ką veiks kitą sezoną. Tuomet nėra žaidėjų, kurie sudarytų stiprų kumštį ir pergales pasiekti darosi sunku.
– O gal priežastis ta, kad Lietuvoje vis sunkiau atrasti solidžių žaidėjų ar talentų?
– Aš net užsimerkęs galėčiau įvardinti žaidėjus, kurie galėtų tinkamai augti komandoje. Tikrai rastume keletą žaidėjų – septyniolikos, aštuoniolikos ar devyniolikos metų, kurie galėtų papildyti klubą. Žinoma, kad jie nebūtų lyderiai, tačiau po metų ar dvejų pastangos atsipirktų.
