Dainiaus Adomaičio vadovaujama komanda Kosovo krepšininkus lengvai sutriuškino 99:61, o namuose Lenkiją taip pat užtikrintai nugalėjo 75:55.
Be NBA ir Eurolygos krepšininkų likę lietuviai, tarsi nebyliai kratęsi „dublerių“ vardo, per pirmąjį atrankos „langą“ atskleidė svarbias naujosios rinktinės ypatybes.
Pirmiausia į akis iš arčiau stebėjusiems šią rinktinę krito nepriekaištinga atmosfera, kuri (negalima lyginti, bet palyginkime) atrodė geresnė nei „vasaros“ rinktinės.
Žinoma, vasarą komandos klimatas taip pat buvo pakankamai geras, tačiau prieš Europos čempionatą trinties neišvengta.
Užtenka prisiminti į žiniasklaidą neturėjusį nutekėti komandos pokalbį pasirengimo ciklo metu, kuriame neapseita be priekaištų kai kuriems žaidėjams ir trenerių štabo nariams.
Aišku, tada prieš čempionatą rinktinę slėgė didesnė atsakomybė, o situacijos tikrai nepagerino įvairiais kalbas įžiebusi Donato Motiejūno „kelionė“.
Nors po nenusisekusio pasirodymo pirmenybėse rinktinės žaidėjai ir treneriai užtikrino, jog atmosfera nebuvo bloga, „naujoji“ komanda palieka kiek pozityvesnio kolektyvo įspūdį.
Vien ką šiai komandai pridėjo veterano Kšištofo Lavrinovičiaus buvimas.
Brolis prieš pirmąsias rungtynes su Kosovu juokėsi, jog prie rinktinės nori prisidėti „ir aikštėje, ne tik kalbomis“, tačiau didelis jo indėlis jautėsi būtent klijuojant komandą.
„Neišduok mūsų paslapčių“, – D.Adomaičio asistentui Benui Matkevičiui prieš mačą su Lenkija duodant interviu šūktelėjo brolis, o link aikštės vidurio patraukiusiam treneriui visa komanda juokais pradėjo ploti.
Jau vėliau, po pergalės prieš Lenkiją, K.Lavrinovičius nepamiršo broliškai apkabinti rinktinėje debiutavusio Arno Butkevičiaus ir vis „kibino“ šįkart už dvyliktuko ribos likusius Lauryną Birutį bei Arnoldą Kulboką.
Tokios mažos detalės, kaip ir didelis susirinkusių žaidėjų noras bei ambicijos per trumpą laiką šiai rinktinei leido įgyti savitą ir žavų veidą.
Lietuviams šįkart padėjo ir mažiau spaudę lūkesčiai – lygiai taip pat, kaip sirgaliai tikėjo dvejomis pergalėmis, rinktinei patyrus bent vieną nesėkmę, būtų prisiekinėję, jog „taip ir galvojo“.
Dėl šių priežasčių naujai surinktoje komandoje atsirado reikalingas laisvumas, kurį, tiesa, pavyko prisiminti tik įpusėjus rungtynėms su Kosovu.
Greita ir besidalinanti kamuoliu – tokios dvi etiketės šiai rinktinei priklijuotos pasibaigus pirmajam atrankos „langui“.
Jei vasaros rinktinės žaidimas retkarčiais atrodė sustingęs, šiai ryškių lyderių neturinčiai ir žemesnei komandai teko išbandyti įvairesnius variantus.
Kol kas, prieš tokias komandas kaip Kosovas ir Lenkija, debiutantų reidai link krepšio bei kontratakos dažniausiai duodavo rezultatą, o pramesti tritaškiai nebuvo tokie skaudūs.
„Visi kalba, kad mes antra ar trečia rinktinė, bet parodėme, jog esame pirmi. Abejomis rungtynėmis visiems įrodėme, jog mes stiprūs ir turime ambicijų“, – po pergalės prieš lenkus sakė Eimantas Bendžius.
Bent dabar atrodo, kad rinktinei nereikia kratytis „antrosios“ komandos vardo – jis, ypatingai po sėkmingai prasidėjusio atrankos ciklo, neturi jokio neigiamo atspalvio.
„Kalbėjome su žaidėjais, kad jeigu kažkas tavęs nevertina – žengi į aikštę ir įrodai, kad jie klysta. Tai liečia ir varžovus, ir tuos, kurie komentuoja“, – žinutę skeptikams pasiuntė ir D.Adomaitis.
Visgi, į šalį nustumiant triuškinančius rezultatus, gerą komandos klimatą ir gražias kalbas, objektyviai vertinti šios rinktinės galimybes vis dar sunku.
Nė kiek nesumenkinant ekipos žaidimo, kuris išskyrus pusę rungtynių prieš Kosovą ir kėlinį prieš Lenkiją, buvo tikrai gražus, išvadų daryti neleidžia itin prastai pasirodę varžovai.
Nors buvo aišku, kad pirmąjį oficialų mačą šalies istorijoje vos prieš kelis mėnesius laimėjęs Kosovas nėra lygiavertė komanda, Lenkijos įveikimas tarsi atrodė solidžiau.
Tačiau lenkų nacionalinė ekipa, nors ir kur kas pajėgesnė už Kosovo, Klaipėdoje sužaidė ypač prastas rungtynes.
Kaimynai dvitaškius metė 38 proc. taiklumu, o tolimų metimų statistikos grafa dar liūdnesnė – 3 taiklūs šūviai iš 23.
Akivaizdu, kad su tokiu pasirodymu bet kuriai komandai apie kabinimasi pergalę būtų galima tik svajoti.
Tad visos aplinkybės kol kas leidžia konstatuoti tik vieną dalyką – pirmasis atrankos „langas“ davė pozityvų impulsą, bet apie tikrąjį dideliu noru spinduliuojančios Lietuvos rinktinės pajėgumą kalbėti dar ankstoka.
