Tiek treneris, tiek žaidėjai, tiek ir „Žalgirio“ žaidimą stebėję ekspertai vieningai tvirtino, kad kauniečių ekipa varžovams visuomet atrodys, kaip viena tų, kuri gali greitai pavargti.
Kiekviena pergalė Eurolygoje dabar yra žūtbūtinė, o „Žalgirio“ žaidėjams nuolatos kartojama, kad reikia dirbti susikaupus ir neprarasti noro bei kovingumo, net ir sunkiausiais momentais. Deja, antradienį vykusiose rungtynėse, kai „Žalgiris“ 86:93 nusileido Bambergo „Brose“ klubui, to kovingumo pritrūko.
Po rungtynių Š.Jasikevičius neslėpė – žaidėjų noras kažkur dingo, o antrajame rate jis jau nebeatpažįsta savo komandos. Tokie Šaro pareiškimai po truputį pradeda varyti baimę, tačiau ar verta kelti dvejones?
„Galime kalbėti bendrai – ar tai būtų šis, ar kitas sezonas, Eurolygoje jis niekada nebus lengvas. Pirmasis ratas buvo fantastinis ir kiekvienas norėtume, kad tęstųsi tai, kas buvo pirmajame rate. Net neabejoju, kad to trokšta ir visi žaidėjai. Kuo geriau žaidi, tuo daugiau nori. Dabar visi svajoja apie aukštumas. Visų prastesnių rezultatų logika paprasta – atsirado spaudimas, o su juo reikia mokėti tvarkytis. Tai nėra lengva“, – dėl „Žalgirio“ pralaimėjimų nepergyventi ragino lrytas.lt kalbintas krepšinio ekspertas Šarūnas Sakalauskas.
Anot jo, duobe prastoko antrojo Eurolygos rato starto pavadinti negalima, o žalgiriečiai ir taip viską atlieka puikiai, pagal savas galimybes.
– Antrasis ratas „Žalgiriui“ prasidėjo dviem nesėkmėmis ir per plauką iškovota pergale. Kodėl kauniečiai pradėjo buksuoti?
– Nemanyčiau, kad tai yra buksavimas. Sužaistos vos trejos rungynės. Jeigu kas prieš sezoną būtų pasakęs, kad taip bus, niekas nebūtų kėlė pavojaus ženklų. Galbūt pirmasis ratas dabar tokį įvaizdį duoda. Akivaizdu, kad varžovai po pirmojo rato kitaip vertina žalgiriečius. Neturėdamas milžiniško biudžeto bei garsių žaidėjų, „Žalgiris“ priskiriamas prie grandų. Tokį vardą išsikovojo tik dėl protingo žaidimo.
Kita vertus, tiek Belgrado klubas, tiek ir Bambergo aktyviai gynėsi vienas prieš vieną, ties pražangos riba. Ir matėsi, kad žalgiriečių priekinei linijai buvo sunku pelnyti taškus. Tuomet reikėjo daugiau greitų atakų, pataikymo iš toli. Tačiau tai yra sėkmės faktorius. Negali suplanuoti, kad gerai pataikysi iš toli. Visi varžovai dabar gerai randa silpnas vietas ir paruošia planą.
– Ar galima sakyti, kad prieš Bambergo klubą pritrūko energijos?
– Sunku pasakyti. Reikia žinoti visą fizinį krūvį, kiek buvo treniruočių ir panašiai. Paulius Jankūnas turėjo ne vieną progą, buvo paliktas laisvas, bet gaila, viskas neilgai truko, nes greitai susirinko penkias pražangas.
Ketvirtajame kėlinyje skirtumas svyravo nuo trijų iki penkių taškų, o į priekį traukė Aaronas White'as. Na, bet vis tiek tuo momentu pritrūko tokių žaidėjų kaip P.Jankūno užtikrintumo. Geriau būna, kai žaidžia ir maži ir dideli žaidėjai, o vakar vienos pusės neturėjome. Čia gal ne energija kalta, tiesiog varžovai dabar geriau pasiruošę.
– Rungtynėse prieš Bambergą pastebimai trūko priekinės linijos indėlio. Ar tai gali būti dižiausia kauniečių bėda?
– Reiktų pažiūrėti į varžovus. Kokio jie pajėgumo. Brandonas Daviesas tobulėja, tačiau vis dar neranda savojo žaidimo. Momentais jis sužaidžia gerai, tačiau nėra stabilus. Eurolygoje jam daug kas yra nauja. Antanas Kavaliauskas nėra pagrindinis, jis – rotacijos žaidėjas. Nereikia jo smerkti. Kartais jo pritrūksta, bet padeda, kiek išeina.
Viskas priklauso nuo biudžeto ir kokius žaidėjus turi. „Žalgiryje“ nėra geriausių žaidėjų, bet dar gana gerai verčiamasi ir su tuo, kas yra.
– Sunkiai žaidimas klojosi komandos lyderiams – Pauliui Jankūnui, Edgarui Ulanovui, Kevinui Pangosui. Galbūt komandoje trūksta didesnės žaidėjų rotacijos?
– Dar kartą pakartosiu – rotacija sudėliota pagal turimas galimybes. Štai pavyzdžiui Edgarui Ulanovui, žinoma, komandoje yra tvirta vieta. Iš Axelio Toupane'o tikėtasi daugiau, tačiau jis pristringa. Banguotai pasirodo ir kiti legionieriai.
Gal ir yra problemų, bet verta atkreipti dėmesį į tai, kaip kartais nepataiko komandos su kelis kartus didesniai biudžetais. Tai žinant, pas mus situacija tikrai nėra bloga.
– Rungtynėse pasikarščiavo Beno Udrichas. Išryškėjo ir jo silpnoji vieta – žaidimas vienas prieš vieną. Ar tai blogas ženklas Kauno komandai?
– Dar neskubėkime. Žaidėjas vis dar apsipranta ir jam reikia laiko. Čia nėra paprasta. Eurolygoje labai aukštas lygis ir krepšininkas turi priprasti prie aukšto tempo, lygio, naujovių.
– Ar Kauno ekipa jau pasiekė viršūnę, ar vis dėlto tai tik laikina duobelė?
– Tai negalima pavadinti duobe. Galime kalbėti bendrai – ar tai būtų šis, ar kitas sezonas, Eurolygoje jis niekada nebus lengvas. Pirmasis ratas buvo fantastinis. Eurolygoje šešiolika komandų ir tai nėra didelis skaičius, tačiau visos tokios pajėgios...
Kiekvienas norėtume, kad tęstųsi tai, kas buvo pirmajame rate. Net neabejoju, kad to trokšta ir visi žaidėjai. Kuo geriau žaidi, tuo daugiau nori. Būtų gerai patekti į aštuonetą. Dabar visi apie tai svajoja. Paprasčiausia logika – atsirado spaudimas, o su juo tvarkytis nėra lengva.
