Sostinės ekipą daugiau kaip pusantrų metų treniravęs žinomas šalies treneris dar prieš LKL lemiamas sezono kovas iš žiniasklaidos sužinojo, kad sutarties klubo pavadinimą į „Rytas“ pakeitę vadovai su juo nepratęs. Į jo vietą buvo pakviestas Lietuvos krepšinio rinktinės strategas Dainius Adomaitis.
Nuoskaudą dėl užkulisinės veiklos savyje užgniaužęs R.Kurtinaitis su „Lietuvos rytu“ sugebėjo žengti į LKL finalą ir tik ten serijoje iki keturių pergalių nusileido savo gimtojo miesto klubui Kauno „Žalgiriui“.
Vasaros pradžioje atsiimdamas LKL sidabro medalius kišenėje žodžio neieškantis R.Kurtinaitis kandžiai įgėlė už nepagarbą ir neprofesionalų elgesį Vilniaus ekipos vadovams.
„Aišku, noriu padėkoti ir klubo vadovybei, kuri LKL pusfinalio ir finalo serijų metu susikaupė ir padarė viską, kad mums pasisektų. Ačiū visiems“, – ironiškai šypsodamasis rėžė R.Kurtinaitis, rankoje laikydamas sidabro apdovanojimą.
Tačiau dabar kaunietis net nenori žiūrėti atgal ir teigia, kad sostinės ekipos vadovai dar nėra profesionaliai sutvirtėję vadybininkai.
„Čia kaip su paslaugomis internete – paskaitai, atrodo, kad neįveikiamų užduočių kompanija neturi. Bet atvažiuoja jauni, gražūs ir išsipustę vadybininkai, kurie, pasirodo, vargiai supranta net reikalo esmę. Todėl man labiau patinka turėti reikalų su tais, kuriuos rekomenduoja draugai. Jie jau žino, kokia tikroji situacija. Kaip ir aš dabar žinau... Kas buvo su „Rytu“, tas buvo – man neįdomu sukiotis atgal, noriu žiūrėti tik į priekį“, – kalbėjo Kaune gyvenantis krepšinio specialistas.
Nors ne už kalnų ir naujasis krepšinio sezonas, R.Kurtinaitis lagaminų vis dar nesikrauna.
„Buvo keli pasiūlymai iš Europos, tačiau aš pats jų net nesvarsčiau – man jie nebuvo įdomūs. Suprantu, kad laikas bėga ir komandos jau formuoja sudėtis, tuoj pradės pasirengimus sezonui. Svarbiausia, kad kol kas nesulaukiau to pasiūlymo, kuris mane sudomintų“, – dėstė situaciją su galima karjeros stotele R.Kurtinaitis.
– Kokio pasiūlymo laukiate? – lrytas.lt paklausė R.Kurtinaičio.
– Norisi eiti į komandą, kurios sudėtį galėtum formuoti pats, o ne gauti ją palikimu iš kito trenerio ar komandos vadovų. Nesu naujokas trenerių gildijoje, todėl žinau, kad nėra gerai, kai komandoje nuo tavęs mažai kas priklauso. Dar būdamas jaunas važiavau nežiūrėdamas į nieką į Azerbaidžaną treniruoti komandos ar rinktinės, tačiau dabar noriu vadovauti klubui, kuris gali ką nors pasiekti.
– Visi puse lūpų kalba, kad R.Kurtinaitis laukia tik pasiūlymo iš Eurolygos ekipos, nori vadovauti Eurolygos klubui.
– Noriu ir to neslepiu. Žinoma, aš nieko prieš ir „Los Angeles Lakers“ treniruoti (juokiasi). Tačiau esu realistas – Eurolyga yra uždara struktūra, klubų nėra daug, tad treneriams į stratego kėdę labai sunku patekti. Bet mano gyvenime niekada nebuvo tokių dovanų, kad iškart gaučiau kvietimą vadovauti Eurolygos komandai. Reikėjo kovoti ir su komanda draskytis dėl vietos po saule – tiek ir su „Lietuvos rytu“, tiek ir su Maskvos srities „Chimki“. Žinote, mane net labai džiugintų ir toks variantas, kad vadovaučiau Europos taurės ekipai, su kuria būtų galima siekti kelialapio į Eurolygą.
– Tai jūsų siekis yra vienas iš turtingųjų Europos taurės klubų?
– Skaičiau „Ryto“ vadovų pareiškimus šią vasarą, kad jie didžiavosi ir labai džiaugėsi, jog sezono metu sutaupė klubo lėšų ir galės sumažinti skolas. Bet taupydamas niekada nežengsi aukštyn – tai sakau kaip profesionalas. Tokia politika niekur neveda. Reikia galvoti, žinoma, ne apie pinigų švaistymą, o apie ekipos subūrimą, kuri būtų pajėgi kovoti dėl aukščiausių tikslų.
Turtingieji klubai mąsto ambicingai, kelia tikslus būti kuo aukščiau – jie nemąsto, kaip sutaupyti ar tik džiaugtis žaidimu vienoje ar kitoje lygoje. Todėl ir noriu būti Eurolygoje, kur yra ambicijų. Manau, nėra blogai, kad noriu siekti geriausio (juokiasi).
– Bet jau rugpjūtis ir ekipos juda į priekį – turi trenerius, pasirašo sutartis, rengiasi treniruočių stovykloms. Ar tai nėra jums pavojaus skambutis, jog sezono pradžioje nesusirasite klubo?
– Manau, nepasakysiu nieko sensacingo, kad Eurolygos klubai man jau užsidarė. Europos taurės komandos taip pat yra susidėliojusios visus akcentus. Apskritai pastaruoju metu tiek įvairiausių taurių buvo prigimdyta Europoje, kad daugeliui sirgalių sunku suvokti, kas ir kur žaidžia, kur nugalėjęs gali patekti. Vienintelis aiškus ir rimtas Europos darinys – Eurolyga. Ji su savo struktūra, su savo įdirbiu, sirgaliais.
Viskas su ja aišku: į šį turnyrą gali patekti tik per Europos taurę, išskirtinai per Ispanijos, Vokietijos čempionatus ar per Adrijos lygą. Reikia atsirasti viename iš klubų, galinčių grumtis dėl kelialapio į Eurolygą. Sunkumų aš nebijau – galiu pradėti nuo pradžių. Buvo ir pokalbių su tokiomis komandoms, tačiau jie buvo paviršutiniški, tad pašnekėjęs su savo agentais nutariau geriau laukti nei lėkti bet kur, be aiškios vizijos.
– Tai sezoną greičiausiai pradėsite ne krepšinio aikštėje?
– Žinote, kaip su tais treneriais... Reikia išlaukti to momento, kai kitam treneriui nepasiseks (juokiasi). Čia kaip su girdėta gera mintimi: kuo blogiau gyvena žmonės, tuo geriau laikosi lombardai. Tad lauksiu momento.
– Ar sekate, kaip sekasi „Rytui“ rengtis naujam sezonui?
– Paskaitau naujienas, bet kad labai rimtai sekčiau – žinoma, ne. Mačiau, kad vilniečiai išlaikė Chrisą Kramerį. Tai žiauriai geras sprendimas, nes dar sezono viduryje klubo vadovybei sakiau, kad nesvarbu, ar būsiu aš, bet Ch.Kramerį būtina išlaikyti – tikrai geras žaidėjas.
Kaip itin rimtą netektį vadinčiau Roko Giedraičio pasitraukimą iš klubo. Jis per šį sezoną itin patobulėjo ir galėjo būti labai reikalingas komandai, be to, lietuvis. Reikia pripažinti, kad tai rimtas praradimas „Rytui“. Dėl naujokų – nežinau, kaip Eimantui Bendžiui seksis ir ar jis paneš tą užgriuvusią naštą. Viena, kai tu Ispanijoje žaidi ir ramiai jautiesi 13 vietoje, antra – kai iš tavęs reikalauja laimėti tik pirmą vietą, o antroji jau yra negerai. Kita atsakomybė...
– Jus komandos poste pakeitė Dainius Adomaitis. Kaip vertinate šio stratego darbą tiek nacionalinėje ekipoje, tiek šalies čempionate?
– Laikausi tos nuomonės, kad neverta dėlioti vieno ar kito trenerio pliusų ar minusų. Viskas yra kur kas paprasčiau: yra trenerių, kurie turi darbą ir kurie neturi.
Mano draugas Ramūnas Butautas yra pasakęs: kaip galima vertinti trenerį, jei vienas rungtynėms ruošiasi vienaip, o kitas – kitaip? Gali sakyti tik tiek, kad vieno trenerio planas buvo geresnis ir jo komanda laimėjo, tačiau vargu ar tas treneris yra geresnis už kolegą. Man spręsti apie D.Adomaičio gerumą ar blogumą yra neįmanoma. Kitą vertus, yra vadinamoji trenerių titulų gradacija – Željko Obradovičius laimėjo dešimt Eurolygos turnyrų, tad sakome, kad jis yra geras. Bet jei nelaimėjai?
