Kadaise sklandė gandai, kad žalgiriečiai ne tik sėkmingai kovojo dėl SSRS čempionato aukso medalių, tačiau ir neblogiau leido laiką už Kauno halės ribų.
Vos ne kas savaitę buvo galima išgirsti, kad vienus ar kitus krepšininkus buvo galima pamatyti restorane kilnojant taurelę ar besilinksminančius naktiniame bare.
Tarp daugelio klausimų V.Garasto buvo pasiteirauta ir apie „Žalgirio“ krepšininkų pasilinksminimus ir lėbavimą iki paryčių.
– Kaip negerti, jei dėkingi sirgaliai gundo pakelti taurelę?
– Grįžkime prie rankinio. Kartą Kauno „Granito“ komandos kapitonas man pasakė: „Jei Kaune eičiau Laisvės alėja nuo Soboro iki pašto pastato ir išgerčiau su visais tą padaryti su manimi trokštančiais sirgaliais po šimtą gramų, tai po šios atkarpos manyje būtų pusantro litro degtinės“.
Taip jau sutverti tie sirgaliai: jie nori išgerti su žinomais sportininkais, kad apie tai kitą dieną papasakotų savo draugams.
Bet aš saviškiams žalgiriečiams sakiau – kam jūs suteikiate peno skleisti gandus apie save? Juk po to bus daug kas prikurta, o tą įvykį kiti dar labiau perpasakos su nebūtomis detalėmis ir jau gausis tikra istorija.
Praėjusiais metais iš manęs interviu ėmė viena moteris. Ir ji tarp kita ko pasakė: „Jūsų auklėtiniai daug gėrė“. Tada aš atsakiau: „Vadinasi, kiti gėrė dar daugiau, jei maniškiai tapo Sovietų sąjungos čempionais“.
Na kaip aš jai galiu kažką įrodyti, jei ji įsitikinusi savo nuomone? Ką, man reikėjo jai paaiškinti komandos dienotvarke?
Pas mus buvo taip: nuo 8 iki 9 valandos ryto mankšta – labai prisotinta, galima sakyti, kad tai pirmoji treniruotė. Nuo 11 iki 13 valandos būdavo žaidimo technikos šlifavimas – vienas prieš vieną į vieną krepšį arba per visą aikštę.
Net vykdavo rimti turnyrai komandos viduje, o prizas buvo juodos ikros skardinė. Tai buvo labai geras stimulas laimėti.
O jau vakare startuodavo dviejų valandų ekipos treniruotė. Normalūs krūviai, po kurių iš esmės norėtųsi ilsėtis. Bet būtų neteisinga sakyti, kad visi taip ir darė.
Žinau, kad ir per SSRS rinktinės stovyklas pas A.Gomelskį vidurio puolėjai Aleksandras Belostenas ir Vladimiras Tkačenka sugebėdavo po treniruočių per naktį dėžę šampano patvarkyti.
– Kas buvo pagrindiniai sportinio režimo pažeidėjai „Žalgiryje“?
– Sergejus Jovaiša ir Mindaugas Arlauskas. Pastarasis dėl to neteko kapitono raiščio, kuris buvo perduotas Valdemarui Chomičiui. Jie po to abu pasitaisė.
Arūną Visocką dėl režimo laužymo žadėjo išsiųsti tarnauti armijoje į Afganistaną. Rimas Kurtinaitis labai mėgo gerai praleisti laiką. Kartą jis gėrė tris paras ir atėjo į treniruotę visiškai geltonas.
Aš paprašiau daktaro, jis su Rimu teisingai pakalbėjo. Neva, tu žinok, kad esi taip arti, kad tau tuoj bus … Na, patys suprantate – Rimas yra sumanus vyrukas, iškart padarė išvadas. Mums pasisekė jį atpratinti.
– Buvo tokių, kurie „Žalgiryje“ negėrė?
– Valdemaras Chomičius. Dirbo kaip žvėris, kito tokio vyruko nesutikau. Ateinu į treniruotę, laukiu visų prie įėjimo, kada komanda susirinks.
Ir staiga įbėga apsiputojęs V.Chomičius. Pasirodo, jis prieš treniruotę nubėgo trijų kilometrų krosą su švinine liemene, kuri sveria 10 kilogramų.
Aš tokias specialiai užsakiau komandai, kad atsikratytume pratimų su štanga, kuri tiesiog žudo krepšininkų stuburus.
– 1980-aisiais V.Chomičių sulaikė oro Šeremetjevo uoste Maskvoje, kai jis vežėsi kilogramą ikros.
– Papasakosiu, kaip viskas buvo. Mes iš Šeremetjevo skridome į Italiją, ketvirtą valandą rytą žmonių nebuvo, tik mūsų komanda. Aš visą laiką eidavau paskutinis ir matydavau visą paveikslą.
Valdemaras pasilenkė prie savo krepšio ir po jo skvernu pasimatė dėžė ikros. Tuo pat du muitininkai prie jo – nusivedė į kambarį patikrai.
O mūsų lėktuvas juk nelauks. Einu gelbėti. O ten jau šiokių tokių įvykių nutikę. Sakau tiems muitininkams: „Vaikinai, kas čia tokio baisaus, paleiskite sportininką. O ikrą, jei norite, pasiimkite“.
Vienas – ne prieš, bet kitas – kategoriškas: „Jis man ranką laužė!“ Aš pažiūrėjau į Valdemarą. Jis paaiškino, kad jį apieškojo ir aptiko dolerių, todėl ranką teko išsukti, o valiutą suvalgyti.
– Vis dėlto negeriantys irgi gali būti įdomūs žmonės!
– Kaip suprantate, ši istorija išlindo į viešumą.
Ir kai mes grįžome, Vilniuje, kuriame, tiesą sakant, nejautė ypatingos meilės „Žalgiriui“, pareikalavo V.Chomičiui griežčiausios bausmės – pašalinti iš krepšinio visam gyvenimui.
– Žiauru.
– Reikėjo veikti greitai ir mes „Žalgiryje“ staigiai surengėme susirinkimą. Nusprendėme sąlyginai diskvalifikuoti Valdemarą penkeriems metams. Antrą kartą juk žmogaus nediskvalifikuosi, tiesa?
