Po įspūdingo starto ir Senegalo triuškinimo 101:47 mūsiškiai galiausiai itin svarbiose akistatose krito nuo Australijos 82:87 bei Prancūzijos 75:78, ir nepateko į turnyro ketvirtfinalį, kai tenkinosi tik 9 vieta.
Tai blogiausias mūsų nacionalinės ekipos pasirodymas pasaulio čempionatuose, o po kovų apie pasitraukimą iš trenerio posto pareiškė strategas Dainius Adomaitis.
Apie rinktinės pasirodymą Kinijoje atvirai prabilo treneris 63-ejų metų Antanas Sireika, kuris lietuvius 2003 metais atvedė į triumfą Europos čempionate. Tiesa, prieš čempionatą A.Sireika Lietuvai prognozavo auksą.
– Prieš čempionatą buvote vienas didžiausių optimistų ir Lietuvos rinktinei prognozavote auksą. Ar labai nuvylė, kad favorite įvardinta komanda nepateko net į ketvirtfinalį? – „Lietuvos rytas“ paklausė trenerio Antano Sireikos.
Nuomonės nepakeičiau – ši rinktinė tikrai buvo pajėgi laimėti medalius.
Neprisimenu, kad nacionalinė komanda buvo praktiškai be trūkumų. Surinktas labai pajėgus ir apylygis dvyliktukas. Palyginčiau šią komandą su Maskvos CSKA – kai nežinai, ar aikštėje, ar suolo žaidėjas yra pajėgesnis.
– Bet rezultatas prastas – Lietuvos krepšininkai po antrojo etapo važiuoja namo. Kokios tokios baigties priežastys?
Mano galva, žaidime reikėjo daugiau improvizacijos, nes buvome pernelyg nuspėjami. Daugiau variantų turėjo būti ir penkete. Kitos komandos kievienoms rungtynėms ieškojo tinkamiausio penketo.
Jau prieš čempionatą buvo akcentuojama, kad pagrindinė mūsų jėga – Jonas Valančiūnas ir Domantas Sabonis. Bet ar visada buvo reikalinga tokia jėga? Į čempionatą atvažiavome su dviem panašiais aukštaūgiais, o jie kartu pradėdavo ir rungtynes.
Iš dalies rizika vežtis tik du „centrus“ turėjo logiško pagrindo, nes čempionate nedaug rungtynių, todėl jėgų turėjo pakakti. Bet rezultatą matome.
– Ko labiausiai pasigedote rinktinės žaidime?
– Pasikartosiu, kad reikėjo daugiau improvizacijos. Šiandien niekas nebežaidžia krepšinio iš knygelės, šiandien jis nebe toks, koks buvo prieš 2-3 metus. Šiandieniniame žaidime viskas labai greitai keičiasi, todėl reikėjo netradicinių sprendimų.
Suprantu, kad rungtynių įkarštyje treneriui labai sunku. Bet naujų idėjų, improvizacijos variantų turi padiktuoti ant suolo esantys štabo nariai. Jie vienodai atsakingi už rezultatą.
– Tam tikrų ženklų buvo ir prieš čempionatą – išleistos pergalės abiejuose kontroliniuose mačuose su Serbija. Ta pati istorija pasikartojo čempionate su Australija ir Prancūzija. Ko labiausiai trūko rinktinei – šalto proto, meistriškumo, Fortūnos šypsnio?
– Reikia pripažinti, kad per lemiamas kovas Fortūna tikrai buvo ne mūsų pusėje.
Bet Fortūną reikia prisijaukinti. Tai galima padaryti tik nebijant rizikuoti, priimti netikėtą sprendimą. Rinktinės žaidimas buvo nuspėjamas, o varžovai naudojosi mūsų silpnybėmis.
Bet rungtynėse taškas į tašką labiausiai trūko lyderio. Tokio, koks buvo Arvydas Macijauskas, Linas Kleiza – nebijančio imtis atsakomybės ir atakuoti.
Daugiau tikėjausi iš Mariaus Grigonio. Tikėjau, kad toks bebaimis bus Rokas Giedraitis, bet jis sėdėjo ant suolo.
– Gal buvo padaryta klaida nekviesti į rinktinę Donato Motiejūno?
– Aš buvau labai nustebęs, kad taip įvyko. Kita vertus, ir Paulius Jankūnas buvo mažai išnaudojamas. Kalbama, kad puolėjas po traumų yra lėtesnis, bet tai neigia jo solidus žaidimas „Žalgiryje“ praėjusio sezono pabaigoje.
Komandos mikroklimatas atrodė neprastas, bet buvo nuviliančių pasirodymų. Šešėlyje buvo ir paskutinėse rungtynėse su Dominika blykstelėjęs Mindaugas Kuzminskas (7 tšk., 3 atk. kam.), ir ant suolo laiką leidęs R.Giedraitis (0,7 tšk., 1,3 atk. kam.).
Kaip ir sakiau, pasigedau įvairiapusiškumo.
Roką apskritai laikiau vienu gelbėtojų, slaptų ginklų. Pastarąjį sezoną Berlyno „Alba“ jis įrodė, kokio kalibro yra snaiperis, o čia visą čempionatą praleido ant suolo.
Per pirmas ketverias rungtynes jis tik dvejose pasirodė ant parketo ir žaidė vos 11 minučių, o čempionate vos 4 kartus metė į krepšį.
Tiek Rokas, tiek Mindaugas yra pajėgūs pakeisti komandos žaidimą, imtis lyderio naštos.
– Ką įvardintumėte Lietuvos rinktinės atradimu?
– Labiausiai nudžiugino Luko Lekavičiaus žaidimas. Iš Atėnų „Panathinaikos“ į „Žalgirį“ sugrįžęs įžaidėjas šiame čempionate parodė brandą. Kontroliniuose mačuose jis nežibėjo, bet per oficialias rungtynes buvo labai naudingas – ir aštrus, ir greitas.
– Kokį pažymį parašytumėte rinktinei už pasaulio čempionatą?
– Šešetą, nes žaidimas nebuvo prastas. Bet rezultatas blogas – nepatekome net tarp aštuonių stipriausių. Todėl galutinis pažymys būtų neigiamas.
– Treneris Dainius Adomaitis dar nesibaigus čempionatui pasakė, kad darbo rinktinėje nebetęs. Ar pateisinate tokį poelgį?
– Nemanau, kad reikėjo skubėti. Tai – labiau emocija, noras pasirodyti. Taip, tai – patogesnis kelias.
Bet pirma reikėjo sugrįžti į namus, susėsti visiems kartu, įvertinti ir priimti ne skubotą, o apgalvotą sprendimą. Žmonės iki šiol galvoja, kad laikiausi įsikibęs kėdės, bet iš tikrųjų manęs buvo paprašyta neskubėti ir palaukti.
– Po pralaimėjimo Prancūzijai nuskambėjo daug priekaištų teisėjams, kurie net nesiteikė peržiūrėti lemiamo momento. Kaip vertinate priekaištus FIBA organizacijai, daug klydusiems teisėjams?
– Problemų dėl teisėjavimo buvo visada. Dabar ši problema ypač ryški, nes į čempionatą dėl tarpusavio rietenų su Eurolyga nekviečiami šiame turnyre dirbantys geriausi teisėjai. Todėl dabartinius skandalus buvo galima nuspėti.
Žinoma, nepateisinu, kad nesinaudojo vaizdo peržiūros galimybe. Juk teisėjas niekuo nerizikuoja: net pakeitęs pirminį sprendimą jis netaps prastesnis, nes sąžiningai pripažins klaidą. Visiems patinka sąžiningumas ir atvirumas, todėl jų poelgis nepateisinamas.
Kita vertus, Europa privalo kažką daryti, nes apskritai tampame bejėgiai. Senasis Žemynas turi pirmaujančias rinktines, bet yra praradęs jėgą FIBA priimant sprendimus, nes turi pernelyg mažai balsų.
Kas gali pasakyti, ar normalu tie rinktinių „langai“, kai komandos žaidžia be lyderių? Mano akimis, tai didžiausia nesąmonė, nes žiūrovai nori matyti stipriausias komandas, ryškiausias žvaigždes.
Kur apskritai esame atsidūrę, jei Europos čempionai negauna kelialapio į olimpines žaidynes?
– Lietuva ketina pretenduoti rengti atrankos į Tokijo olimpines žaidynes turnyrą. Kaip manote, ar realu išplėšti kelialapį?
– Ši komanda tikrai pajėgi laimėti. Aš ja tikiu. Bet man apskritai neaišku, kaip ir kur bus kovojama, ar pavyks surinkti stipriausią` komandą. Jei suburs geriausius, pateksim.
– Lietuvos rinktinei reikės naujo vedlio. Kuris treneris, jūsų manymu, galėtų perimti vairą ir tęsti kovą dėl olimpinio kelialapio?
– Šis klausimas man šiandien per sunkus. Apie tai dar negalvojau.
