Nei prezidentas A.Sabonis, nei generalinis sekretorius M.Špokas nieko nekalba ir apie tai, ar jaučia asmeninę atsakomybę už jųdviejų į rinktinės trenerio postą prastumto ir kol kas be olimpiados vyrų rinktinę palikusio D.Adomaičio darbą.
LKF vadovai prabilo apie kitką – apie tai, ko jiems reikia nuolat, – pinigus.
Nei daug, nei mažai – 3 milijonų eurų, kad Lietuva galėtų surengti 2020-ųjų Tokijo olimpiados atrankos turnyrą ir taip pasididinti galimybes prasimušti į žaidynes.
Po liūdnų planetos pirmenybių Kinijoje po LKF vadovų kėdėmis liepsnoja laužai: juk nuo Nepriklausomybės atgavimo mūsų krepšininkai dar nėra praleidę nė vienos olimpiados.
Savo puikiu žaidimu 1992-aisiais pats pramynęs rinktinei olimpinį kelią A.Sabonis tikrai nenorėtų įeiti į istoriją kaip LKF prezidentas, per devynerius vadovavimo metus palikęs Lietuvą krepšinio elito užribyje.
Todėl pinigų karštligiškai ieškoma visur: Vyriausybėje, Lietuvos tautiniame olimpiniame komitete, Kauno savivaldybėje, pas privačius rėmėjus.
Niekas neatsisako padėti. Tačiau niekas kol kas nepaklausė: o kodėl pati LKF negali skirti reikšmingos sumos tokiam Lietuvos krepšiniui gyvybiškai svarbiam reikalui?
Iš pageidaujamų 3 milijonų – bent trečdalį. Tą, kurį juodai dienai buvo sukaupę ankstesni LKF vadovai po 2011-aisiais Lietuvoje vykusio Europos čempionato.
Juoda diena atėjo, bet šis rezervas jau sukištas į mistinių Krepšinio namų Kaune statybas, kurių pabaigos vis tiek nematyti.
Ir LKF vadovai vėl žvelgia kiaulės akimis: duokite pinigų.
