„Tai mano namai“, – portalui lrytas.lt teigė 2003 metų Europos krepšinio čempionas.
Tikru Saulės miesto simboliu tapęs 64-erių metų strategas karantino laikotarpyje elgėsi pavyzdingai. Krepšinio specialistas didžiąją dalį laiko leido namuose bei sąžiningai laikėsi reikalaujamų nurodymų. Treneris nemažai dėmesio skyrė stebėdamas praeities krepšinio kovų įrašus.
Visgi koronaviruso sumaišytos kortos dėl artėjančio naujojo sezono palieka daug nežinomybės. Šiemet aštuntoje vietoje LKL čempionate likęs „Šiaulių“ komandos treneris apie ateities planus kalba nedrąsiai.
„Nežinia, kas bus ateityje. Ar mes žaisime su žiūrovas, ar be jų. Nelabai aišku, kokia bus finansinė situacija, nes jei turėsime žaisti be žiūrovų – tai bus didžiulis nuostolis. Reikia pasirašyti naujus kontraktus – agentai ir žaidėjai nori gauti tokius pat pinigus kaip pernai, tačiau, kaip mes tai galėsime užtikrinti be žiūrovų?“, – teigė A.Sireika.
Interviu lrytas.lt jis papasakojo apie šį „Šiaulių“ sezoną, dažnas jaunų žaidėjų daromas klaidas, įgytą patirtį darbuojantis užsienyje bei ateities planus.
– Kaip vertinate šį sezoną? Kas jame galėjo būti kitaip?
– Tai nebuvo pats geriausias sezonas. Labai trūko stabilumo: tarsi pagauname gerą bangą, bet tada pralaimime artimiausiams konkurentams arba iš mūsų rikiuotės iškrenta keletas svarbių žaidėjų. Sezonas tikrai galėjo būti geresnis.
– Daugelio esate giriamas dėl sugebėjimo išugdyti ne vieną perspektyvų krepšininką. Su „Šiaulių“ ekipa jūs esate dirbęs ir prieš 25-erius metus. Tada komandos branduolys taip pat buvo jauni žaidėjai. Kaip keičiasi jaunų žaidėjų požiūris į krepšinį?
– Aš visada pratęs prie sąžiningo darbo. Dirbu su visais – nesvarbu, žaidėjas jaunas ar mažiau žinomas. Jei ieškant skirtumo tarp praeities ir dabarties, manau, kad dabartyje labai daug „nesąžiningumo“. Dabar kalbini jauną žaidėją tam, kad pasirašytų sutartį už mažesnę kainą, jis sutinka, pasirašo, parodo geresnius rezultatus ir išvažiuoja – niekas net ačiū nepasakys.
Tu planuoji, stengiesi, žiūri tiek į savo, tiek į to žmogaus ateitį, bet jį nuvylioja kiti klubai. Tai apima kažkoks beviltiškumas. Planuoji tuos žaidėjus turėti trejus metus, bet jie užsibūna tik metus. Ankščiau tokie atvejai būdavo retesni, bet dabar – tokia realybė.
– Kaip svarbu jaunam krepšininkui neišvažiuoti į didesnius klubus per anksti? Kokiu metu sportininkas gali žengti žingsnį į aukštesnį karjeros etapą?
– Žmogus turi išvažiuoti į kitą komandą, kada jis ten galės būti kokia nors figūra. Labai lengva turtingesniems klubams pasikviesti kokį jaunesnį žaidėją ir laikyti jį po savo sparneliu. Jei kas nepasiseka, tai krepšininką išleidžią ar nuomoja jį kitam klubui.
Žaidėjui iš to nėra jokios naudos. Jeigu aš rizikuoju, pasiimu jauną žaidėją, tai aš jam duodu pažaisti daugiau laiko avansu, jei jis suklysta ar ko nors nepadaro, tai aš jo nesodinu ant suolo. Aš jį dar labiau mokau, stengiuosi pridėti kuo daugiau pasitikėjimo ir leidžiu žaisti.
Jaunas žaidėjas turi žaisti tokioje komandoje, kurioje jam bus užtikrintos panašios sąlygos. Jauni krepšininkai klubų neturi klausti, kiek mums duos pinigų, o turi klausti – kiek mums duos žaisti. Gaila, ne visi su tuo sutinka. Pinigų galia per didelė.
Daugelis nori žaisti už didesnius pinigus ir didesnį vardą, tačiau jei metus laiko prasedėsi ant suolo, kam tada būsi reikalingas? Kas tada į tave žiūrės?
– Praeityje esate dirbęs užsienyje. Ką jums davė ši patirtis?
– Bet koks naujas etapas, nauja stotelė, naujas klubas ko nors išmoko. Norint, galima mokytis iš bet ko – aš pats daug mokiausi iš regbio, futbolo. Taip pat ir užsienis. Nuvažiuoji, susipažįsti su kitokiu požiūriu. Man labai daug davė darbas Japonijoje. Ypatingai, japonų požiūris į pagarbą žmonėms. Mes įpratę, kad pas mus mokyklose vaikų nemoko, jog reikia gerbti vyresnius, pagarbiau elgtis su mokytojais.
Tuo tarpu Japonijoje jau nuo pat mažens vaikai yra mokomi, kad vyresnis yra vyresnis ir jam reikia skirti daugiau pagarbos, o mokytojai Japonijoje prilygsta tėvui. Ten vaikai yra labai supratingi, jie žino, kad negalima kelti triukšmo ar rėkti ant žmogaus. Šitą mes Lietuvoje kurį laiką buvome užmiršę, tad Japonija man davė tikrai daug. Reikia nebijoti atverti savo ausis, širdį ir vidų bei niekada nebijoti mokytis.
Klubas prašė išreikalauti krepšininkų motyvacijos. Tai, pamenu, žaidėjams pasakiau, kad jei jūs darysite taip, kaip aš liepsiu, jūs žasite Japonijos rinktinėje. Jiems – tai tikra svajonė – jie tai suvokė ir dirbo.
– Per savo karjerą esate treniravęs ne vieną garsų krepšininką. Kurio sportininko požiūris į darbą jus sužavėjo labiausiai?
– Daug tokių žmonių buvo. Tarkime, Arvydas Sabonis – galvojau, kad būdamas žvaigžde jis nelabai manęs klausys, tačiau Sabas įrodė, kad yra tikras profesionalas – darė viską iki galo ir niekada nereiškė jokių pretenzijų treneriams. Tai tubūt jis buvo geriausias pavyzdys.
Taip pat broliai Lavrinovičiai, Saulius Štombergas, Mindaugas Žukauskas. Per savo karjerą, turbūt, neturėjau itin darbo etika nuvylusių krepšininkų.
– Vasarą planuojamas rengti „Hoptrans 3x3“ turnyras. Jame žada rungtyniauti ir „Šiaulių“ komanda. Kaip vertinate šią naują LKL siūlomą alternatyvą vasaros metu?
– Kaip užimtumui, gal ir gerai, įdomus dalykas, tačiau, aš manau, kad trys prieš tris ir penki prieš penkis krepšinis yra skirtingos sporto šakos. Teko man Šiauliuose gyvai matyti tokį renginį, jame dalyvavo ir užsienio valstybių komandos, latviai, berods, išvis tarptautiniai prizininkai buvo, tad nors jie žaidė gražiai, tačiau reikia suprasti, kad tai ne penki prieš penkis.
Ten krepšinio filosofija visai kita – viskas paremta greičiu ir fizinėmis savybėmis.
– Nors pernai LKL čempionate „Šiaulių“ komanda liko aštunta, tačiau pagal lankomumą šis klubas užėmė ketvirtąją vietą lygoje. Kiek svarbu jaunai komandai matyti pilnėjančias tribūnas ir jausti miesto gyventojų užnugarį, kai aikštelėje ne viskas klostosi, kaip norėtųsi?
– Super. Mes žaidžiame visai gerą krepšinį, priminsiu, kad šiemet Lietuvos čempionate tik mes ir „Lietkabelis“ įveikėme Kauno „Žalgirį“, gaila, tačiau, kaip ir minėjau, mums nepavyko parodyti pastovaus žaidimo.
Sezono pradžioje turėjome problemų dėl komplektacijos, teko daugiau laiko skirti jaunesniems žaidėjams, jų įsijungimas į komandą kiek lėtesnis, todėl ir rezultatai nebuvo pastovūs, tačiau ačiū sirgaliams už kantrybę, kad jie nenustojo palaikyti mūsų nepaisant to, geresnę ar blogesnę žaidimo kokybę mes demonstravome.
– Kokie jūsų ateities planai? Susiplanavote atostogas?
– Pradėjome darbus, renkame komandą, planuose – stovyklos organizavimas, prasidės žaidėjų peržiūros, o atostogauti suspėjau karantino metu.
