51-erių strategas K.Kemzūra praėjusių metų rudenį savotiškai sugrįžo į dešimties metų senumo įvykius – pasirašęs kontraktą su Alėjos ekipa didžiąją dalį laiko praleido ir žaidė Izmiro mieste.
Tame, kuriame 2010-siais su nacionaline komanda pradėjo įspūdingą pergalingą žygį pasaulio krepšinio čempionato trofėjų link, vainikuotame bronzos apdovanojimais.
Šįkart su „Petkim Spor“ krepšininkais Lietuvos specialistui nepavyko prisikasti iki nugalėtojų pakylos – su komanda, kuri bazavosi vos už 60 km nuo Izmiro, tačiau salę turėjo šiame mieste, jis iškovojo 10 laimėjimų, patyrė 20 nesėkmių, o klubas sugebėjo debiutiniame sezone išlikti elito grupėje, galutinėje įskaitoje pasidalinęs 11-13 vietomis.
„Nežinau, kodėl taip buvo nutarta, reikia klausti ne manęs, o savininkų, komandos administracijos ar rėmėjo – Azerbaidžano naftos bendrovės. Vadinasi, kažkuo neįtikau, kažkas darbe nuvylė“, – lrytas.lt sakė K.Kemzūra, prisiminęs, jog sezono viduryje buvo keliama užduotis patekti tarp aštuonių geriausių Turkijos čempionato komandų, kurios kovos dėl pirmenybių apdovanojimų.
Lietuvis turėjo kontrakte sąlygą, jog komanda pasilieka galimybę pratęsti sutartį dar metams, tačiau vieno milijono eurų biudžetą turėjusi turkų komanda nutarė ieškotis naujo stratego.
Be K.Kemzūros „Petkim Spor“ klube buvo ir dar lietuvių – žaidė Šarūnas Vasiliauskas bei savo darbą dirbo fizinio parengimo treneris Robertinas Vilimas.
„Dabar yra laikas poilsiui – jokių grandiozinių planų neturiu. Pasižiūriu LKL varžybas, buvo Eurolyga. Stengiuosi tiesiog pailsėti nuo buvusių darbų, juolab, kad visada atsiranda kažkokios veiklos aplink namus“, – tikino K.Kemzūra.
Prieš dvejus metus Pirėjo „Olympiakos“ treniravęs K.Kemzūra prieš susitardamas su turkų klubu buvo įvardijamas kaip galimas kandidatas treniruoti ir Kauno „Žalgirį“.
– Ar jau mąstote apie būsimus darbus? Ar vis dėlto dar per anksti – juk daugelyje šalių nesibaigė čempionatai, – lrytas.lt paklausė K.Kemzūros.
– Mąstyti tu gali, bet reikia žiūrėti realiai į gyvenimą. Pastaruoju metu Europoje dėl pandemijos labai didelė konkurencija ne tik tarp žaidėjų, bet ir tarp trenerių.
Sakysime, tikrai dabar nėra lengva su darbais visiems. Kalbant apie save, kai kada net pagalvoju, jog esu per išrankus, tačiau tikrai labai rimtai svarstau visus pasiūlymus, dėlioju situacijas.
Mano agentas dirba šiuo klausimu, pasiūlys, o aš apsvarstysiu. Šiai dienai tokių jau tikrai aiškių siūlymų nėra, bet laikas eina ir pasižiūrėsime kas atsiras horizonte.
– Lietuvos komandą pastarąjį kartą – Vilniaus „Lietuvos rytą“ – treniravote 2004-siais. Po to sekė klubai Turkijoje, Italijoje, Rusijoje, Lenkijoje, Čekijoje, Graikijoje. Nenorėtumėte ir vėl jėgas išbandyti namie?
– Lietuva yra visada gerai. Tačiau reikia suprasti, kokias detales tau teks išpildyti, kokie yra stabilumo kriterijai ir idėjos. Šiai dienai Lietuvoje dar čempionatas nesibaigė, tad kalbėti apie kažką būtų ne itin aktualu.
Jei kalbėsime apie užsienio komandas, dažnai prašymai paprasti – vos ne „padaryk stebuklą“. Būna įmanoma padaryti tą stebuklą, tačiau tuomet atsiranda papildomos sąlygos – tokiam reikalui reikia ne tik kažkokių niuansų, tačiau ir svarbiausio dalyko – laiko. Lietuvoje šio maksimalizmo dėl stebuklo mažiau nei užsienyje.
Sakau, niekada niekam nesakau „ne“, nes tas ne gali atsirūgti, tačiau pasakęs „taip“, dar galvoju. Šiuo atveju ir su lietuviškomis komandomis.
– Sezoną žaidėte prieš Stambulo „Anadolu Efes“ klubą. Buvo netikėta, kad šis klubas iškovojo Eurolygos čempiono titulą?
– Keistai skamba, ar tikėjau, ar netikėjau. Ir negaliu pasakyti, kad mane Ergino Atamano ar Šarūno Jasikevičiaus „Barcelona“ nustebino patekusios į finalą. Tai abi labai aukšto lygio ekipos.
Didžiausias skirtumas tarp katalonų ir turkų ekipos – Stambulo komanda turi individualiai labai stiprius gynėjus. O viskas kita yra labai lygu – abi komandos buvo labai gerai subalansuotos ir mačo favorito nebuvo.
Taip, „Barcelona“ atkrintamuosiuose Eurolygos mačuose strigo, tačiau reikia suprasti, kad tai yra atskira valstybė – viskas yra iš naujo, nauja taktika, požiūris, rungtynių eigos dėliojimas. Tačiau sekasi stipriausiems – šiai dienai tai buvo „Anadolu Efes“.
– Buvo minčių, kad E.Atamanas finale savotiškai apgavo Š.Jasikevičių, suradęs naujus kozirius, naujus žaidėjus mūšiui su katalonais.
– Apgavo? Tai supaprastintas suvokimas. Tuomet treneriai per rungtynes ne kartą vienas kitą apgauna. Juk viskas priklauso nuo situacijų.
Taip aukštaūgiui Tiborui Pleissui komandos treneris leido mesti tritaškius ir vienas įkrito, o „Barcelona“ taip pat leido mesti kitam aukštaūgiui Sertačui Sanli tris kartus iš toli ir jis nė karto nepataikė. Tai vadinasi „Barcelona“ treneris gudresnis?
Labai slidus dalykas tas „pergudravo“.
Aš visada sakau, kad sunku komentuoti situacijas, kai esi ne su komanda, o „išorėje“ – tau lyg tas patinka, o tas ne taip daroma, tačiau nežinai, kodėl taip vyksta. Bet man apmaudu, kad „Barcelona“ komandai su Š.Jasikevičiumi nepavyko laimėti Eurolygos.
