Liepos karštyje kepantiems lietuviams net sunku suvokti faktą, kuris taps realybe liepos 23-iąją Tokijuje prasidėjus atidėtoms žaidynėms.
Apipešiota Lietuvos delegacija bus mažiausia per atkurtos nepriklausomybės metus, nes nusilpo ne tik krepšinis – kitoms sporto šakoms kirto padidėjusi konkurencija ir nevykusi šalies sporto reforma.
„Tragedija“, – jau savaitę dejavo Lietuvos tautinio olimpinio komiteto vadovė D.Gudzinevičiūtė, tarsi nujausdama krepšinio katastrofą.
Lietuvos olimpinio sporto centro bei Kūno kultūros ir sporto departamento naikinimas sujaukė per du dešimtmečius nusistovėjusią sportininkų rengimo sistemą, nes visą valdžią į savo rankas gavusios federacijos nesusidorojo su iššūkiais.
Krepšininkai dar galėjo ištaisyti kreivą olimpinį paveikslą, tačiau A.Sabonio era prie Lietuvos krepšinio federacijos vairo baigėsi logišku skrydžiu į niekur.
Garvežį paskandinęs mašinistas dar atliko prievolę pasveikinti neįveikiamą akmenį ant bėgių atridenusį slovėną L.Dončičių ir sau įprastu stiliumi dingo iš viešumos, nors minios krepšinio gerbėjų būtent iš jo tebelaukia atsakymų dėl krepšinio kracho.
Tiesa, kai žiemą rinktinei svilo padai Europos čempionato atrankoje, į treniruotę atėjęs A.Sabonis tėškė: „Man gėda, blecha.“ Tai, regis, suveikė: krepšininkai vos ne vos laimėjo lemiamas rungtynes.
Šį kartą A.Sabonis šūkavo tik tribūnoje per apsauginę kaukę, o bizūno ar meduolio, matyt, turėjo imtis prezidentas G.Nausėda. Tačiau šalies vadovas nesumojo, kad dar prieš lemiamas rungtynes jam reikėtų įkvėpti krepšininkus, ko gero, vylėsi pasveikinti juos su kelialapiu į Tokiją po atrankos finalo.
Bet vietoj sveikintojo prezidentui teko tapti guodėju. „Kitą kartą mes vėl laimėsime!“ – tik tokia nieko neįpareigojančia fraze drabužinėje savo misiją bandė atlikti G.Nausėda.
