„Tu gali ieškoti to pergalių kelio, tik jis neturi užsitęsti iki sezono pabaigos. Dabar turėjome jau matyti rugsėjo mėnesio darbų vaisius, bet jų nėra“, – apie „Žalgirio“ pirmuosius pasirodymus Eurolygoje kalbėjo žinomas treneris Tomas Pačėsas.
Kauniečiai ketvirtadienį nesukūrė stebuklo – dvikovos favoritais laikytas dosniai „Gazprom“ finansuojamas Sankt Peterburgo „Zenit“ klubas jau penktą kartą iš eilės įveikė kauniečius – šįkart 70:64.
Kauniečiai viso mačo metu kabinosi į nubėgančius varžovus – mažino 12 taškų deficitą iki 4, kartą net antroje mačo dalyje pirmavo 47:46, tačiau komandoje neatsirado nė vieno krepšininko, kuris būtų pasiėmęs iniciatyvą į savo rankas ir temptų ekipą į pergalę.
Vis garsiau priekaištaujama ir lyderiu turinčiam tapti „Žalgirio“ naujokui Emmanueliui Mudiay. Krepšininkas šiose rungtynėse pelnė vos 4 taškus ir nebuvo itin matomas aikštėje – gal todėl „Žalgirio“ treneris jam leido žaisti vos 13 minučių.
„Emmanuelis reaguoja į visas pastabas, noriai supranta patarimus. Galbūt kliūna jo drąsa, užtikrintumas. Jis mums yra svarbus, bandome jam tai pasakyti. Jis turi sąlygas gerai žaisti, bet jam trūksta užsivedimo, balso.
Žmogus pasiruošęs tobulėti ir priprasti prie europietiško krepšinio. Geros komandos jį kol kas priverčia mesti nepatogius metimus. Bet tikiu, kad jis tobulės“, – ramino E.Ulanovas.
„Jei kalbėsime apie rungtynes su „Zenit“, tai jos buvo gynybinio plano, o M.Schilleris labai ilgai ieškojo optimalaus penketo. Ir jo galiausiai nerado“, – apgailestavo ne vieną klubą treniravęs T.Pačėsas.
– Kokios „Žalgirio“ klaidos krito į akis?,- lrytas.lt paklausė T.Pačėso.
– Nesakyčiau, kad klaidos. Reikia kalbėti, kad komanda vis dar nėra ta, kokią norėtų matyti sirgaliai, rėmėjai ir klubo darbuotojai. Pasižiūrėkime – savęs dar neranda Edgaras Ulanovas: jam labiau reikia žaisti nugara į krepšį, tačiau to jis nedaro.
Tas pats E.Mudiay – Lietuvos krepšinio lygoje jis lyg ir bando žibėti, tačiau rimtesnėse varžybose jo nėra. O juk jis legionierius ir pagrindinis jo darbas yra daryti skirtumą, rinkti taškus. Ir jau tikrai ne 4 taškus pelnyti.
Nenoriu jo kritikuoti ar aiškinti, stiprus jis individualiai, ar kažko trūksta. Jei „Žalgiris“ pasisamdė jį, vadinasi jo pastangų reikia ne rytoj, o jau reikėjo vakar.
Iš esmės, gal ir nepasakysiu nieko naujo, tačiau kauniečiams trūksta agresijos puolime ir kibios gynybos. Tai aiškiai matoma, tai dabar yra šiokia problema, kuri po to išsirutulioja į detales, lemiančias nesėkmę.
Kaip jau sakiau, visas problemas Kauno klubas turėjo išsispręsti dar rugsėjį, tačiau matome, kad su bėdomis žalgiriečiai perėjo ir į spalio mėnesį. Teks palaukti, kol jos bus išgliaudėtos ir padarytos išvados.
– Dėl tų dviejų nesėkmių kalti žaidėjai, jų pasirengimas?
– Gal ne žaidėjai, o reikia sakyti, kad komanda nauja ir vis dar nėra ryšio tarp krepšininkų. Individualiai lyg ir visi pajėgūs – imkime tą patį Joshą Nebo, Luką Lekavičių, E.Ulanovą. Priekinė linija apskritai tikrai gera, tačiau nėra ryšio.
Ir todėl sunku tikėtis, kad sukrapštęs namie 60 taškų tu laimėsi rungtynes. Čia ir ryškėja svarbiausias komandos trūkumas – krepšininkai kovoja kas sau ir tada neatsiranda galimybių pelnyti „pigių“ taškų: greita kontrataka, susikuriamos baudos, kurios leidžia stoti prie baudų linijos. Nėra tų pigių taškų, tad ir rezultatyvumas Eurolygoje šlubuoja.
Žaidėjai dar nėra aiškiai pasidalinę vaidmenimis aikštėje. Tačiau nebūčiau itin kritiškas šiuo atveju, kai sezonas tik prasideda – reikia duoti laiko.
– Visi kalba, kad kol kas geriausiai „Žalgiryje“ atrodo Lukas Lekavičius – jis rodo jau gerą žaidimą. Galėtumėte dar įvardinti komandos narį, kuris per šiuos du Eurolygos mačus buvo naudingas?
– Galvoju, kad tai Jofrey Lauvergne'as. Jis yra patikimas, o vadinasi ir naudingas.
– Galime reikšti pretenzijas „Žalgirio“ strategui M.Schilleriui už nesėkmes?
– Žinote, lengviausia yra viską versti ant trenerio. Ypač mums, lietuviams. Mes turime trafaretinę Šarūno Jasikevičiaus nuostatą, kad strategas turi būti piktas, rėkiantis.
Ką padarysi, jei austras kitoks – jo emocinis fonas kur kas ramesnis, jis nerėkia, nors ir komanda pralaimi.
Kitas dalykas – ar jis išsireikalauja iš žaidėjų, kad jie aikštėje save atiduotų visu šimtu procentų.
Kaip tai jis darys, neturi būti svarbu sirgaliams ar rėmėjams, tačiau tą jis privalo padaryti.
Man šiai dienai atrodo, kad „Žalgirio“ krepšininkai vis dar žaidžia bandydami save patausoti. Klausimas – kam? Viskas, jau reikia žaisti. Ir trenerio užduotis net priversti krepšininką dirbti aikštėje.
– Tie du pralaimėjimai – tai rimtas signalas?
– Mes turėjome Šarūną Jasikevičių, kuris Eurolygos sezono starte pralaimėjo devynis mačus iš eilės. Tačiau tai Š.Jasikevičiaus įvaizdis – jį tai tada ir išgelbėjo nuo atleidimo. Manau, M.Schilleris neturės tokios prabangos pralaimėti tiek rungtynių.
Ir pačiai komandai tokios nesėkmės yra skausmingos – atsiranda nepasitikėjimo savo jėgomis gaidelės. Jei jos įsivyraus, reikės labai nemažai laiko perlaužti situaciją. Deja, austrui daug laiko neduota – kiekvienas laimėjimas ar pralaimėjimas yra baltas arba juodas taškelis ekipos kovų lape.
Juodi taškeliai ant balto fono turi tendenciją erzinti. Kaip sakoma, pralaimėjimas yra kelias į pergalę, tačiau labai ilgai šio kelio M.Schilleriui ieškoti vargu ar kas leis.
