Garsų trenerį pirmasis pasveikino šalies krepšinio metraštininku vadinamas žurnalistas Vidas Mačiulis, kuris žino, jog tikrasis V.Garasto gimtadienis yra vasario 2-ąją, o ne kaip oficialiai įrašyta – vasario 8-ąją.
„LIETUVOS KREPŠINIO ĄŽUOLE VLADAI GARASTAI, SU 90-UOJU GIMTADIENIU!
2022 02 02 yra gražus skaičių derinys, kaip ir 1932 02 02, kai Linkuvoje gimė mūsų krepšinio žvaigždė Vladas Garastas. Tiesa, Gimimo liudijime įrašyta 02.08, kai tą dieną visi nuoširdžiai sveikina Trenerį, bet aš darau per tikrąjį Jo Gimtadienį.
Tai žinau, nes lygiai prieš 43 metus Halėje paruošiau pirmąjį interviu ir nuo tos dienos tapome artimi bičiuliai. Vladas Garastas – sveikas drūtas, todėl jis ne vieną savaitę gali „atlaikyti“ visus sveikinimus savo devyniasdešimtmečio ir Lietuvos krepšinio šimtmečio proga. Ilgiausių metų, Treneri!“, – rašė V.Mačiulis.
Pats V.Garastas lrytas.lt žurnalistui Modestui Krukauskui yra pasakojęs savo gimimo dienos istoriją.
„Žinau, kad esu gimęs vasario 2 dieną, tačiau, kol buvau užrašytas į bažnytines knygas, senstelėjau savaite – visur rašoma, kad gimtadienį švenčiu vasario 8 dieną, – kalbėjo V.Garastas. – Žinote, visi įsitikinę, kad esu biržietis, tačiau aš juk gimiau Joniškėlyje. Tuo metu mano šeima kraustėsi iš šio miestelio į Linkuvą ir tik ten tėvai nuėjo į bažnyčią: pakrikštiję mane, jie gavo gimimo liudijimą.
Buvo praėjusi savaitė, tad popieriuose oficialiai įrašyta tik data, kuomet mano tėvai užregistravo įvykį. Bet ką jau padarysi – jei parašyta, kad esu gimęs vasario 8 dieną, tai ir sulaukiu tądien sveikinimų, nors artimieji pasveikina vasario 2-ąją.
O jau į Biržus mano šeima atsikraustė tik tuomet, kai man buvo penkeri, todėl grynakrauju biržiečiu savęs nevadinu: penkeri pirmieji mano gyvenimo metai prabėgo ne šiame mieste. Tačiau kiti keturi dešimtmečiai – taip, Biržuose“, – kalbėjo V.Garastas.
– Koks maloniausias jūsų vaikystės prisiminimas?
– Baisu pasakyti, tačiau vaikystės, kaip mes ją įsivaizduojame, deja, neturėjau. Labai gaila: nėra tų šviesių atsiminimų.
Gimiau tokiu metu, kai pasaulyje blogio buvo kur kas daugiau nei gėrio. Čia ir lenkų žygis į Vilnių, čia ir bolševikų perversmas su jų armijos atėjimu, Antrasis pasaulinis karas, Vokietijos kariuomenė mūsų krašte bei SSRS okupacija su visais trėmimais.
Aš, vaikas, turėjau slapstytis su tėvais įvairiose žeminėse, buvau priverstas bijoti visų kariaujančių pusių, girdėti apie mirtis, stebėti prievartą ir trėmimus.
Ar tai tai vaikystė? Labai abstrakčiai tarp tų baisybių atsimenu, kad Biržuose, dar būdamas mažas, lankiau pradinę mokyklą, o ten pamokas vedė vienuolės – tai įstrigo. Ir bent maži šviesuliukai buvo galimybė maudytis vasarą Širvenos ežere bei gainioti kamuolį – mėgau futbolą.
– Smagiausia lietuviška šventė.
– Žinoma, kad Kalėdos. Laukiamiausia šventė: anksčiau laukei dovanų, dabar lauki, kad pamatytum artimuosius, pabendrautum su jais. Pats šilčiausias ir meilės artimajam laikas, nors už lango ir sniegas su šaltuku.
– Gražiausia Lietuvos vieta.
– Nežinau, tokios tikrai neturiu. Gal banaliai pasakysiu, tačiau Lietuva yra savaime labai gražus kraštas ir sunku yra išskirti vieną ar kitą vietą. Esu užkietėjęs žvejys, tai man visos vietos arti ežerų yra pasakiškos – kiekviena turi savo nepakartojamą aurą.
– Geriausias Lietuvos miestas.
– Vienareikšmiškai, vienas geriausių ir gražiausių miestų mūsų šalyje yra Vilnius. Tokios architektūros, tokio senamiesčio niekas iš kitų miestų neturi. Man labai patinka ir Klaipėda, myliu Kauną, bet Vilnius yra įspūdingiausias.
– Mėgstamiausias Lietuvos istorijos veikėjas.
– Reikėtų rinktis tarp dviejų kunigaikščių – Gedimino ir Vytauto Didžiojo ir pastarasis man yra labiau prie širdies. Jam vadovaujant mūsų kraštas tapo galinga valstybe – todėl ir vadintas jis Didžiuoju. Iš atsilikusio ir priklausomo nuo Lenkijos žemės lopinėlio padaryti galingą šalį – tam reikia ne tik talento, bet ir drąsos.
– Penki gražiausi lietuviški žodžiai.
– Pabandysiu pasakyti nuo svarbiausio žodžio: jis yra „mama“. Po to seka „tėvynė“, „laisvė“, „ačiū“ ir „meilė“.
– Trys lietuviams būdingi charakterio bruožai.
– Nepasakysiu paslapties, kad lietuviai yra pavydūs. Iš kur šitas bruožas – velnias jį žino. Ir kodėl jis toks gajus – taip pat neklauskite. Antrasis bruožas – kovingumas. Jei nebūtų jo, vargu ar mes išgyventume kaip tauta ir turėtume savo valstybę. Trečiasis bruožas – vis dėlto, sakyčiau, kad darbštumas. Mes, lietuviai, mokame dirbti ir nesame tinginiai.
– Mėgstamiausia lietuviška patarlė.
– Ji man labai patinka, nes universali – visiems gyvenimo atvejams: „Nesidžiauk radęs – neverk pametęs“.
Biržuose vaikų krepšinio mokykloje dirbusį ir rajono rinktinę treniravusį V.Garastą Kauno sporto valdžia į „Žalgirio“ ekipą prisiviliojo 1979-siais.
Ir tuomet prasidėjo auksiniai garsiojo Kauno „Žalgirio“ krepšinio klubo laikai – Arvydą Sabonį, Sergejų Jovaišą, Valdemarą Chomičių, Rimą Kurtinaitį bei kitas kylančias žvaigždes treniruoti pradėjęs biržietis apvertė nusistovėjusį šalies sportą aukštyn kojomis, o Lietuvą pavertė krepšinio meka.
1979–1989 metais jis buvo Kauno „Žalgirio“ krepšinio vyrų komandos vyriausiasis treneris, 1989–1991 metais – TSRS vyrų krepšinio rinktinės vyriausiasis treneris. Jo vadovaujama „Žalgirio“ komanda ir Lietuvos rinktinė iškovojo vienus didžiausių laimėjimų.
1992-ųjų olimpinėse žaidynėse Barselonoje ir 1996-ųjų žaidynėse Atlantoje V. Garasto treniruojama Lietuvos krepšinio rinktinė laimėjo bronzos medalius. 1985–1987 metais TSRS čempionate laimėjo auksą, triskart tapo vicečempione.
1986 metais, čempionate iškovojusi aukso medalius, Kauno „Žalgirio“ komanda dalyvavo Europos šalių taurių laimėtojų taurės ir Europos šalių čempionų taurės turnyrų finalinių rungtynių kovose su stipriausiomis komandomis. Geriausių pasaulio klubinių komandų pirmenybėse „Žalgiris“ tapo pasaulio klubinių komandų čempionais.
Komanda 1989 metais tapo Europos vyrų krepšinio čempionato trečios, 1990 metais – pasaulio čempionato antros vietos laimėtoja.
V. Garastas per savo gyvenimą gavo du valstybinius pripažinimus: didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 3 ir 1 laipsnio ordinus. Treneriui suteiktas Kauno ir Biržų miestų Garbės piliečio vardas.
