Vinycioje galimybės grįžti namo laukiantis G.Navikauskas jaučia kaltę, jog, nepaisydamas įspėjimų dėl karo grėsmės, komandos užsieniečius įtikinėjo likti, tad padarė viską, kad, prasidėjus Rusijos atakoms, šie išvyktų. Savimi lietuvis rūpinosi paskiausiai.
Kol kas nutarė likti
„Budivelnyk“ generalinis direktorius G.Navikauskas Ukrainoje su metų pertrauka dirba nuo 2008-ųjų. 2014 m. per Maidano revoliuciją, kai buvo nuverstas prorusiškas prezidentas Viktoras Janukovyčius, Kijeve pro lietuvio ausis švilpė kulkos, tad pastaruosius metus jis gyveno nuolat saugodamasis – kaip ir visi ukrainiečiai.
Ukrainos žmonės priprato gyventi pavojaus akivaizdoje, tad jų savisaugos instinktai kiek prislopo. Rusijos invazija jau netikėjo ir G.Navikauskas, iki paskutinės akimirkos įtikinėjęs „Budivelnyk“ užsieniečius, kad karo šalyje tikrai nebus.
Tačiau vasario 24 d. į Ukrainą ėmė veržtis Rusijos armija. Komandoje kilo panika, o kaltę jaučiantis klubo generalinis direktorius karštligiškai ieškojo galimybių išsiųsti atvykėlius iš užsienio namo.
Galiausiai paskutiniuosius tiesiogine žodžio prasme įspraudęs į evakuacinį traukinį iš Lvovo ir įsitikinęs, kad jie šiaip taip prasimušė per sieną, pats G.Navikauskas apsistojo Vinycioje – pramoniniame pietvakarių Ukrainos mieste.
Ten kol kas ir ketina likti, nes kirsti sieną į Lietuvą dabar mažai galimybių – keliai užkimšti bėgančiųjų nuo karo, eilėse gali tekti laukti kelias paras ir nėra garantijų, kad neteks palikti automobilio. Net automobilius diplomatiniais numeriais pasieniečiai sunkiai praleidžia, tad G.Navikauskas įsitikinęs, kad dabar nėra laiko lįsti į tą mėsmalę.
„Į Vinycią atvyko dar keli „Budivelnyk“ darbuotojai su šeimomis, klubo prezidentas, tad juokiamės, kad štabą perkėlėme čia. Pažįstami ukrainiečiai mums užleido du namus, tad ten dabar visi ir gyvename. Mums nieko netrūksta, klubo prezidentas rūpinasi, kad turėtume pinigų, parduotuvės dirba, maisto yra. Net benzino į Vinycią atvežė“, – pasakojo G.Navikauskas.
Jaučiasi visiškai saugus
Lietuvoje likę artimieji panikavo, kad „Budivelnyk“ dirbantis lietuvis įstrigo Ukrainoje ir ieškojo būdų, kaip jį ištraukti. Bet G.Navikauskas užtikrintai pareiškė: „Geriausia pagalba man bus, jei liausitės padėję. Nesu savižudis, o Vinycioje kol kas esu visiškai saugus.“
Per keliolika metų Ukrainoje G.Navikauskas šioje šalyje susirado daug draugų, turi pažįstamų kariškių. Lietuvis iš pradžių net ketino likti Kijeve, bet būtent kariškiai koduotomis žinutėmis „Budivelnyk“ vadovui pranešė, kad geriau vis dėlto išvykti.
Į automobilio bagažinę G.Navikauskas susikrovė ne tik lagaminus su drabužiais ir apavu – ten atsidūrė ir dujų balionai, malkos, kad būtų galima greitai įkurti laužą bei pasigaminti maisto. „Bet čia – kraštutiniam atvejui“, – patikino lietuvis.
Stebėdamas vaikus, G.Navikauskas išmoko „susiplakti“ Molotovo kokteilį – padegamąjį ginklą butelyje. Tačiau tikro ginklo neturi, nors vieną kitą šautuvą turi pažįstami.
„Bet vietinių vyrų kol kas niekas nemobilizuoja – net mūsų komandos krepšinininkų, kurie yra šaukiamojo amžiaus. Blaiviai vertinu situaciją ir darau išvadas, kiek saugus esu: stebiu valiutos kursą, situaciją parduotuvėse, bendrauju su krepšinininkais, kurių dar niekas neima kariauti.
Pavyzdžiui, „Budivelnyk“ žaidėjas Volodymyras Konjevas su savo senyvais tėvais dabar yra Charkove, kur vyksta įnirtingi mūšiai, bet net jo nemobilizuoja. Kiek žinau, dar yra apie pusė milijono rezervistų, kurie jau kariavo Donbase. Pagal tai ir sprendžiu, kad Vinycioje man kol kas niekas negresia“, – sakė G.Navikauskas.
Mieste vis aidi pavojaus sirenos, bet lietuvis jau net slėptis nebėga – įprato. Name, kuriame įsikūrė, televizorius įjungtas visą parą, naujienomis dalijasi ir vietiniai.
Tarnybos dirba išsijuosusios, žmonės susitelkę, o Vinycios prieigose, kaip ir visoje Ukrainoje, įprastus kelio ženklus keičia Rusijos karinius laivus ir net tankus ant trijų raidžių siunčiantys ženklai.
G.Navikauskas įsitikinęs, kad tik laiko klausimas, kada ukrainiečiai įveiks milžiną molinėmis kojomis – Rusijos įsibrovėlius.
„Ukrainiečių lengvai nenugalėsi. Jie labai gerai pasirengę – dirbo su NATO, su Lietuvos instruktoriais. Jie turi ir geros technikos, ir kitos įrangos, tad rusus kaip zuikius gaudo. Bet svarbiausia, kad tauta vieninga – visi kaip vienas: kas su šakėmis, kas su peiliais eina kovoti dėl savo žemės“, – teigė G.Navikauskas.
