Kai po pusmečio paaiškėjo klaida ir G.Žibėnui vėl leista treniruotis, traukinys jau buvo nuvažiavęs pernelyg toli: dar tobulėjančiam jaunam stalo tenisininkui ir mėnuo kitas be rimtų treniruočių reiškė karjeros pabaigą. Bet dar paauglystėje kaunietis G.Žibėnas aiškiai suprato, kad jo gyvenimas ir profesija bus krepšinis. Nesvarbu, kokias pareigas užims.
Dabar G.Žibėno laimėjimų sąraše – ne viena svarbi pergalė, Indonezijos ir Estijos čempiono titulai. Tačiau triumfas su Vilniaus komanda po 12 metų pertraukos Lietuvos krepšinio čempionate – ne tik vyšnia ant viso sezono torto, bet ir didžiausias profesinis įvertinimas, nes solidžią patirtį turintis treneris tėvynėje iki šiol buvo per mažai žinomas.
PIRMĄJĄ INTERVIU DALĮ SKAITYKITE ČIA
– Kaip treneris išmaišėte pasaulį, bet dirbti Lietuvoje, matyt, sunkiau, nes tėvynėje visada esate po didinamuoju stiklu ir patiriate didesnį spaudimą. Kokias pamokas pirmiausia turėjote išmokti pernai sausį tapęs „Ryto“ treneriu?
– Valdyti emocijas. Storą odą auginau metai po metų. Kai dirbau Marijampolės „Sudūvoje“, irgi patyriau didesnį nei vidutinį spaudimą. Klubas turėjo stiprų biudžetą ir visos Nacionalinės krepšinio lygos komandos norėjo mus nugalėti. Nuolat jaučiau, kad daug kas mūsų nekenčia.
„Ryte“ – taip pat. Dažnai atrodo, kad net garbės reikalas nemėgti „Ryto“. Bet mums tai – papildoma motyvacija laimėti. Turime ištikimų sirgalių, bet jų nėra daug. Daugiau žmonių yra prieš mus.
Kai atėjau į „Rytą“, turėjau išmokti nekreipti į tai dėmesio, išmokti susitelkti tik į savo darbą ir valdyti tik tai, ką tikrai galiu valdyti. O, tapęs matomas, valdyti ir save, nes, jei savęs nevaldyčiau, ir komanda taptų nevaldoma.
Kai sakome žaidėjams, kad valdytų savo emocijas, mes, treneriai, turime būti tie, kurie rodo pavyzdį.
– Tapęs „Ryto“ treneriu įvedėte, anot jūsų, prastus ligtolinius rezultatus pakeitusią naujovę – stipriai sumažinote treniruočių krūvį. Kokia jūsų darbo su komanda filosofija?
– Šiuolaikiška. Svarbiausia kokybė, ne kiekis, tad labai svarbu rasti balansą. Gali nuvaryti žaidėjus ir galbūt sezono viduryje tai duos vaisių, bet turi suprasti, kad sezonas – 10 mėnesių ir stipriausio kūno bei didžiausios energijos prireiks sezono pabaigoje. Tada žaidėjai turi būti nepavargę, alkani ir bėgti į aikštę žaisti, o ne po treniruotės vos vilkti kojas ir ilsėtis per rungtynes.
– Praėjusį sezoną siuntėte „Ryto“ sirgaliams laišką, dėkodamas už ištikimybę ir kviesdamas juos vėl palaikyti komandą. Kokie jūsų santykiai su sirgaliais?
– Aistruoliai reiklūs, bet mes juos jaučiame ir girdime. Sportininkams sunkiausia rasti motyvacijos žaisti su silpnesnėmis komandomis.
Bet, kai sirgaliai seka į visas rungtynes be išimties, nesvarbu, kaip toli nuo Vilniaus žaistum, neturi teisės žaisti tik puse jėgos, nes tie žmonės tiek kilometrų sukorė tam, kad padovanotum jiems pergalę.
Stengiamės girdėti sirgalius, kad po skaudesnio pralaimėjimo jie nenusisuktų, kad nedarytų skubotų išvadų. Kai sezono pradžioje jie skandavo: „Kaip jums negėda?“, tai buvo spyris į užpakalį ir tie žodžiai mus pažadino. Tai buvo dugnas, nuo kurio atsispyrėme.
– Kokia jūsų ateitis Vilniuje?
– Panašu, kad dėl naujos sutarties su klubo vadovais sutarsime, bet mano sprendimas, ar likti, labai priklausys nuo asistentų Georgioso ir Gusto planų. Nenorėčiau mokyti naujo žmogaus, nes tai – irgi didelis darbas.
– Verslininkas Gediminas Žiemelis įsigijo „Dzūkijos“ klubą, kurį po ateinančio sezono iš Alytaus tikrai perkels į Vilnių. Kaip manote, ar Lietuvoje užteks vietos dviem pajėgioms sostinės komandoms?
– Konkurencija dar niekam nepakenkė. Bus matyti, ar du klubai ras tiek rėmėjų, kad abu būtų finansiškai pakankamai stiprūs, bet labai norėtųsi išvysti tikrą lietuvišką derbį, koks, pavyzdžiui, vyksta Graikijoje tarp Atėnų „Panathinaikos“ ir Pirėjo „Olympiakos“.
– Kazys Maksvytis pakvietė jus tapti jo asistentu Lietuvos vyrų krepšinio rinktinėje. Kokie jūsų santykiai su šiuo treneriu?
– Seniai pažįstame vienas kitą. Aš dirbau „Tornado“ krepšinio mokykloje, jis – Kauno sporto mokykloje. Treniravau 1996 m. gimusių vaikinų kartą, ją užauginau nuo pirmos klasės ir išleidau iš mokyklos. Su Kazio auklėtiniais susitikdavome ne tik aikštėje, bet ir bendraudavome laisvalaikiu. Pavyzdžiui, žaisdavome futbolą.
Kai abu su Kaziu išvažiavome dirbti į užsienį, bendravimas nutrūko, bet mūsų, trenerių, Lietuvoje nėra labai daug, tad buvo smagu, kai K.Maksvytis paskambino ir pasiūlė tapti jo asistentu rinktinėje. Tokia proga negalėjau nepasinaudoti.
– Ar jau kalbėjotės su K.Maksvyčiu apie jo treniruojamo „Žalgirio“ tragediją LKL pusfinalyje?
– Kazys per vėlai atėjo į šią komandą ir buvo sudėtinga ką nors pakeisti. Apie tai, kas nutiko per LKL pusfinalį, dar nesikalbėjome – įpusėjus birželiui susitiksime rinktinėje, tad turėsime daug progų išsišnekėti. Bet Kazys mane pasveikino po laimėto finalo.
– Koks jūsų vaidmuo Lietuvos rinktinėje?
– Darysiu tai, ko paprašys treneris. Visi treneriai vienas kitą papildome, bet dar nebuvo laiko pasidalyti darbais, nes drauge dirbome mažai – buvo tik du langai po kelias treniruotes.
Per antrąjį tokį langą rinktinėje buvo šiokia tokia sumaištis, nes treneriai iškrito dėl COVID-19. Tad buvau labiau atsakingas už vaizdo peržiūras, mat sirgo Evaldas Beržininkaitis.
Rinktinėje, jei reikės, daugiau analizuosiu varžovus, reikės – analizuosiu mūsų rinktinę, reikės – individualiai dirbsiu su gynėjais ar puolėjais arba būsiu trenerio patarėjas per rungtynes. Dar turime išsiaiškinti, kur esame naudingiausi, kad rinktinės darbas būtų kuo kokybiškesnis.
– O gyvenimo aprašyme kokią svarbiausią savo, kaip trenerio, savybę pabrėžtumėte?
– (Ilgai mąsto). Šiemet iš savo asistentų „Ryto“ komandoje Georgioso ir Gusto įgijau daug žinių apie darbą su gynėjais ir aukštaūgiais. Nelaikiau savęs pajėgiausiu šioje srityje, bet šį sezoną jaučiuosi smarkiai patobulėjęs.
Iki šiol pajėgiausias jausdavausi rengdamas savo komandos vaizdo analizes. Taip pat – ir varžovų. Šioje srityje daug išmokau iš D.Kairio.
Trenerio darbe kiekviena diena, kiekviena situacija yra kitokia. Viena kita trauma ir visas planas iškart keičiasi. Mūsų darbe svarbiausia – greita ir teisinga reakcija.
Bet, matyt, gyvenimo aprašyme įrašyčiau, kad geriausia mano savybė – sąžiningas darbas. Esu ne kartą sakęs: patogiausia pagalvė yra švari sąžinė. Kad po kiekvienos treniruotės, po kiekvienų rungtynių eitum miegoti švaria sąžine, žinodamas, jog padarei viską, kas nuo tavęs priklauso.
Nebijau ir papildomų darbo valandų, ir pasikalbėti su kitais treneriais, paklausti patarimo. Save laikau jaunu ir besimokančiu treneriu, o jei manai, kad viską žinai, jau turi baigti karjerą. Mokymosi procesas yra nuolatinis.
Kai tapau „Ryto“ treneriu, supratau tris dalykus: dirbdamas tokį darbą mažiau miegi; gauni daugiau emocijų ir eikovoji daugiau nervų; visi aplink tave krepšinį supranta geriau nei tu pats.
– Per savo karjerą dirbote ne tik Europoje, bet ir tokiose egzotiškose šalyse kaip Iranas ar Indonezija. Kaip ten atsidūrėte?
– 2016–2017 m. sezono pradžioje neturėjau rimto pasiūlymo, tad paskambinau draugui į Italiją ir paklausiau, ar jis neturėtų man darbo krepšinio mokykloje Ragūzos mieste Sicilijos saloje? To darbo atsirado.
Sezonui įsibėgėjant sulaukiau pasiūlymo iš Irano, tad man išvykstant iš Sicilijos buvo daug ašarų, nes daugiausia dirbau su mergaitėmis.
Irane supratau, kad būtent toks darbas – ne man. Toje šalyje daug visokių taisyklių, ribojimų. Pavyzdžiui, 40 laipsnių karštyje negali išeiti į lauką su šortais. Tačiau po kelių mėnesių galiausiai nusprendžiau išvykti dėl to, kad ten stigo pagarbos krepšiniui.
Iraniečiai įpratę virti savo sultyse. Norėjau juos išjudinti naujesnėmis idėjomis, bet jiems gerai taip, kaip yra.
Irane yra talentingų krepšininkų, bet jie netobulėja, nes uždirba dukart daugiau nei uždirbtų Europoje ir nemato tikslo išvykti ten, kur tobulėtų, bet turėtų daug daugiau treniruotis ir nebūtinai laiku gautų atlyginimą.
Irane jie įpratę gyventi šiltnamio sąlygomis ir jiems nepatiko europietis treneris, kuris taikė griežtesnes taisykles ir rengė ilgesnes treniruotes. Tada susimąsčiau, kad pats nieko iš jų neišmoksiu, o jie irgi nenori daryti tai, ko prašau, tad pasakiau sau, kad krepšinį norėtųsi gerbti labiau nei pinigus ir grįžau į Siciliją, kur buvau palikęs visus daiktus, automobilį.
Ten ir baigiau sezoną, kuris, beje, buvo puikus: pakeitėme tos mažos Ragūzos krepšinio mokyklos istoriją ir su mergaitėmis laimėjome Sicilijos, paskui – regioninį čempionatą ir patekome į visos Italijos čempionato finalo etapą.
Indonezijoje atsidūriau atsitiktinai. Vieną vasarą Garliavoje stovyklavo Indonezijos rinktinė, o mane per atostogas pakvietė vesti vieną jos treniruotę, kad paįvairinčiau rutiną. Po tos treniruotės su komandos vadovu pasikeitėme vizitinėmis kortelėmis, jis dar pajuokavo, kad gal atvyksiu pas juos dirbti, bet turėjau sutartį Danijoje, tad viskas tuo ir baigėsi.
Po kurio laiko man paskambino vadovas Džakartos komandos, kuri vėl Indonezijos čempionate patyrė skaudžią nesėkmę pusfinalyje, tad vadovybė norėjo ką nors keisti. Po pergalingo sezono Talino „Kalev“, kai, treniruojami D.Kairio, tapome Estijos čempionais, jau norėjau pats dirbti kaip treneris. Tad nutariau pabandyti vykti į Indoneziją.
Pradžia buvo keista, nes paprastai komandos kartais kviečiasi patikrinti žaidėjus: kelis mėnesius žiūri, kaip krepšininkas atrodo aikštėje, kaip jis elgiasi, kaip dirba. O mane Džakartos komanda vasarą pakvietė mėnesiui, kad apsiprasčiau, kad pažiūrėčiau, ar man tinka sąlygos.
Pirmą savaitę Indonezijoje jaučiau kultūrinį šoką: ir dėl aplinkos, ir dėl maisto, ir dėl oro, ir dar dėl daug priežasčių. Save įtikinėjau, kad ten tikrai nedirbsiu, bet diena po dienos vietiniai rodė dėmesį, jaučiau jų rūpestį, dėmesį, pagarbą. Kartais – net perdėtą.
Po mėnesio grįžau į Europą ir susimąsčiau: o kodėl ne? Nusprendžiau rizikuoti ir ta rizika pasiteisino, nes sezonas Džakartoje buvo fantastiškas. Po gal 7 metų pertraukos Džakartos „Stapac“ komandai grąžinome šalies čempionės titulą.
Apmaudu, kad būtent po to sezono, kai, atrodė, kad sėkmė vėl atsigręžė, ta komanda iširo, nors aš pats dar turėjau su ja sutartį. Penkis geriausius žaidėjus paėmė Indonezijos rinktinė, šalies čempionate nusprendusi dalyvauti kaip klubinė komanda. Džakartos klubo vadovai suprato, kad su likusiais žaidėjais neįstengs kovoti dėl titulo ir išardė komandą.
Rugsėjo viduryje likau bedarbis, nors vasarą buvau atsisakęs gerų darbo Europoje pasiūlymų. Pavyzdžiui, turėjau kvietimą dirbti Prienuose.
Nerimavau, kad visą sezoną liksiu be darbo, bet galiausiai vėl gavau pasiūlymą Indonezijoje ir išvykau į Bandungą. Sezono pradžia ten buvo prastoka – su visais žaidėme taškas į tašką, bet vis tiek nesėkmingai. Pakeitėme legionierius ir galiausiai pradėjome kilti, atrodė, kad jau pateksime į atkrintamąsias, kur komanda seniai buvo, bet tada prasidėjo COVID pandemija.
Išskridome į rungtynes ir lėktuvui nusileidus sužinojome, kad čempionatas nutrauktas. Mėnesį laukėme, tikėdamiesi, kad tai – tik laikina pertrauka, o, kai paaiškėjo, kad viskas užtruks, dar porą mėnesių negalėjau grįžti namo, nes visi skrydžiai buvo atšaukti. Tuos tris mėnesius nieko neveikiau, tik atsispaudimus vis dariau. (Juokiasi.)
Galiausiai atsirado skrydis į Amsterdamą ir iš Indonezijos šiaip ne taip per tris paras grįžau namo.
– Sportinę formą palaikote ne tik darydamas atsispaudimus, bet ir bėgiodamas krosus. Ar galite pasigirti kokiais nors laimėjimais kaip bėgikas?
– Krepšinio sezono metu, deja, pabėgioti pavyksta tik kartą du per savaitę, bet bėgioju nuolat, nepriklausomai nuo metų laiko. Per užpraeitą vasarą nubėgau 500 km – bėgiojau kas antrą dieną.
Mano tikslas – per metus nubėgti 1000 km. Bet kai tiek darbo ir su „Rytu“, ir su rinktine, sunkiau rasti laiko bėgimui. Tačiau jei rytas laisvas, mieliau bėgu nei vartausi lovoje. Tada ir grynu oru pakvėpuoji, ir diena geresnė, ir į treniruotę ateini turėdamas naujų minčių.
Kalbant apie asmeninius rekordus, kartą 10 km įveikiau greičiau nei per 44 min.
Prieš porą metų Trakuose dalyvavau pusmaratonyje. Man patinka dalyvauti tokiuose masiniuose bėgimuose, nes bėgti vienam nuobodoka, bet dažniausiai negaliu to padaryti dėl darbo.
– Ar turite prietarų prieš svarbias rungtynes?
– Nekeisti to, ką darei, kai laimėjai, nekeisti drabužių ar kaklaraiščio. Kartais, net pačiam juokinga, net daiktus namuose dėlioju taip, kaip jie buvo sudėlioti prieš pergalingas rungtynes ar per langą pamatęs juodą katiną triskart nusispjaunu. Kartais tie prietarai nesuveikia, tad nustoju tai daryti. Norėčiau sakyti, kad prietarais netikiu, bet, turiu pripažinti, esu prietaringas.
– Ar turite trenerį idealą, kurio darbo principus ir pats bandote perimti?
– Labai patiko dabar jau nedirbantis Davidas Blattas. Žaviuosi Miuncheno „Bayern“ trenerio Andrea Trinchieri darbu. Jis turi ir blogų savybių, bet kaip specialistas, kaip taktikas yra labai originalus ir bet kuriai komandai sunku su juo žaisti. Mokausi ir iš kiekvieno Lietuvos trenerio, nes esu jaunas, nebuvau profesionalus krepšininkas, tad suprantu, kad privalau nuolat mokytis.
– Ar domitės NBA?
– Ne, nes turiu per daug reikalų su savo komanda. Bet dabar prasidėjo lemiamos NBA kovos ir bus įdomu jas pažiūrėti, įvertinti atmosferą, nes tai – tikrasis krepšinis. Reguliarusis NBA sezonas ištęstas, ten per daug šou ir atskiros rungtynės ne tokios svarbios kaip Europoje. Norisi karštesnio krepšinio, kad kiekviena ataka ir kiekviena minutės pertraukėlė būtų svarbi, kad būtų kovojama dėl kiekvieno kamuolio, o emocijos būtų tikros.
– Per savo karjerą dirbote Lenkijoje, Estijoje, Danijoje, Italijoje, Irane, Indonezijoje. Kur vis dar vykstate atostogauti?
– Kas vasarą į Italiją, Siciliją. Ten – mano draugai, kurie tarsi antroji šeima, ten man viskas tinka ir patinka: peizažas, jūra, kalnai, architektūra, lėtas gyvenimo stilius, maistas, vietinių gera nuotaika. Pietų Italija yra tikroji Italija, kur nepamatysi daugiaaukščių ar makdonaldų. O šiaurėje per daug blizgučių, daugiakultūriškumo.
– Gal ir virtuvėje šeimininkaudamas gaminate itališkus, ypač – sicilietiškus patiekalus?
– Kulinaras aš prastas. Bet galiu pasigaminti frutti di mare vadinamas jūros gėrybes, pavyzdžiui, su spagečiais. Norėčiau rasti laiko išmokti gaminti, nes maistas skanesnis, kai pats gamini. Kai pagamina mano mergina Ingrida, visada ir skaniau, ir maloniau valgyti, ir labiau tą maistą vertinu.
