Šio išties didžio sportininko nuoširdumas ir jautrumas renginio metu pakerėjo ne vieną, o per kūną bėgiojo malonūs šiurpuliukai.
„Man ir pačiam akyse kaupėsi ašaros, tačiau stengiausi susilaikyti. Tai – kažkas fantastiško. Emocijos – pačios geriausios“, – po iškilmingos ceremonijos sakė M. Paulauskas.
Tai išties neeilinė, šilta ir savo gyvenimo pavyzdžiu ne vieną sportininką įkvėpusi asmenybė.
Jis išskirtinio interviu metu „Vakarų ekspresui“ papasakojo apie Klaipėdoje praleistas vaikystės ir paauglystės dienas, sunkiai atpažįstamai išgražėjusį miestą ir jį užvaldžiusias emocijas.
– Pastaruosius metus gyvenate gana toli nuo Klaipėdos – Šakių rajone. Kaip, Jūsų akimis, pasikeitusi Klaipėda? – pasiteiravome M. Paulausko.
– Prieš šventinę ceremoniją draugai mane pavėžino po Klaipėdos miestą – buvau ištiktas lengvo šoko. Koks senamiesčio gražumas... Įspūdinga. Vaikystėje nuolat nuo savo namų prie tuometinės pirmosios vidurinės mokyklos (dabartinė Vytauto Didžiojo gimnazija. – Red.) eidavome iki Senojo turgaus, tačiau šiandien šios vietovės labai pasikeitusios. Dar net su draugais juokavome, kad jei mane čia paleistų vieną – pasiklysčiau...
Neapsakomas jausmas buvo nuvykti į savo buvusią mokyklą, pažiūrėjau į langus, kur gyvenau iki 17 metų. Per smegenis, vadinamąjį kompiuterį, prabėgo čia praleisti metai. Suvirpėjo širdis... Juk nuo to laiko praėjo net 60 metų. Pro akis prašmėžavo daug gražių vaikystės įvykių.
Ne kartą esu sakęs ir pasikartosiu, kad mane drąsiai galima vadinti klaipėdiečiu. Klaipėdoje žengiau pirmuosius savo žingsnius, vėliau pradėjau lankyti Klaipėdos krepšinio mokyklą pas tuometinį trenerį Vladą Knašių. Būtent Klaipėda mane išugdė krepšininku.
Juk šiame mieste buvo iškovotos mano pirmosios pergalės, taip pat, atstovaudamas Klaipėdos „Maisto“ vyrų komandai, iškovojau pirmąjį Lietuvos suaugusiųjų čempiono titulą. Esu labai dėkingas Klaipėdos miestui už suteiktas pamokas, puikius vaikystės metus ir neįkainojamą patirtį.
Pamenu, kaip mokyklos laikais per pertraukas parbėgdavau namo, mama paruošdavo pavalgyti ir vėl skubėdavau į mokyklą. Taip pat per pertraukas nuolat žaisdavome kvadratą. Mokyklos kieme buvo dvi krepšinio aikštelės, šalia – stadionas. Dar – sporto salė... Sąlygos sportuoti – idealios.
Be to, mano tėvelis ir mama dirbo šioje mokykloje ir aš turėjau vadinamąjį „blatą“ sportuoti beveik kada noriu... Mokytojai mane gerai žinojo. Tik būdavo laisva minutėlė, ir bėgdavau į sporto salę atlikti kelis metimus.
Krepšinis man tais laikas buvo lyg šiuolaikiniam jaunuoliui mobilusis telefonas. Be jo neįsivaizdavau nė vienos savo dienos. Niekada nepamiršiu, kaip su draugais eidavome į turgų pirkti saulėgrąžų, kaip išsisukdavome iš pamokų, kad nukeliautume pasižiūrėti filmo į kino teatrą „Švyturys“.
Nuolat su draugais po pamokų skubėdavome į mokyklos sporto salę ir ten bumbsendavome krepšinio kamuolį.
Pavasarį ir vasarą mokyklos kiemas knibždėdavo nuo mokinių gausos, kadangi pradėdavo veikti vienintelis po atviru dangumi įrengtas tuometinis Donelaičio baseinas. Treniruodavosi plaukikai, vandensvydininkai... Tiesiog pavasarį baseiną išvalydavo, išrinkdavo lapus, prileisdavo vandens ir visi su malonumu plaukiodavome.
Buvo nuostabūs laikai... Vėliau baseiną po atviru dangumi uždarė ir įrengė uždarą baseiną. Yra likę labai daug vaikystės prisiminimų, susijusių su Klaipėda. Tai mano širdies miestas.
Taip jau susiklostė gyvenimas, kad turėjau išvykti iš Klaipėdos – reikėjo tobulėti ir siekti aukštumų sporte. Kaip sakoma: „Koks kareivis nenori būti generolu.“
Visgi aš iki šiol širdyje visada esu su Klaipėda. Nors čia ir nebūnu fiziškai, tačiau mintyse visada čia. Tai šiltas, vieningų ir gerų žmonių miestas.
Mėgstu pasėdėti ir prie jūros, pakvėpuoti grynu oru – tiesiog pasaka.
– Papasakokite apie dabartinę savo kasdienybę.
– Su žmona Janina gyvename Šakių rajone, savo sodyboje. Žinote, jau toks amžius, kai norisi pabėgti nuo miesto šurmulio. Neįsivaizduoju dabar gyvenimo mieste: negalėčiau sėdėti namuose ir žiūrėti pro langą. Vasaromis mes išeiname į sodybos kiemą tiesiog basomis, rytais vaikštome po rasotą pievą ir mėgaujamės ramybe.
Šalia teka Šešupės upė, vienas malonumas pasigrožėti gamta, paukšteliais. Yra ir sodas, tad pasikrapštome prie jo, ravinėjame žolytę, vasarą auginame vištas, skanaujame kaimiškus kiaušinius, žiemai užsišaldome mėsos...
Gyvena pas mus kelios gandrų šeimos. Su liūdesiu kiekvieną rudenį išleidžiam ir laukiam pavasarį sugrįžtančių.
– Jūs esate vienas tituluočiausių Lietuvos krepšininkų. Žinia, neretai titulai ir šlovė pakeičia žmones. Išduokite, kaip Jums pavyko išlikti tokiu nuoširdžiu ir šilumą spinduliuojančiu žmogumi?
– Aš titulų pernelyg nesureikšminu. Žinau, ką esu iškovojęs, tačiau neskaičiuoju savo titulų ir su kitais nesilyginu. Man svarbus tiek pradinių klasių varžybų diplomėlis, tiek olimpinis aukso medalis. Kiekviena pergalė savo laiku buvo džiugi ir dėl jos buvo išlieta daug prakaito, energijos, įdėta dalelė širdies.
Iškopti į krepšinio aukštumas padėjo ne tik juodas darbas, talentas, bet ir pats likimas.
Mano žodyne žodžio „žvaigždė“ net nėra.
Niekada nesupratau ir nesuprasiu tokių žmonių, kurie užriečia nosį ar naudojasi savo statusu, autoritetu ir panašiai. Man tai nepriimtina ir netoleruotina. Visada svarbiausia išlikti žmogumi, kad ir kas nutiktų. Teko girdėti daugybę istorijų ir apie Jūsų patriotiškumą savo gimtajai šaliai. Jus per sportinės karjeros piką ne kartą viliojo įvairių šalių atstovai – siūlė net didžiulius turtus, bet jūs likote ištikimas Lietuvai.
Taip. Buvo visko: per sportinę karjerą ne kartą sulaukiau kvietimo tapti Maskvos CSKA nariu. Man buvo siūlomi kariniai laipsniai, milžiniški pinigai ir butai. Taip pat buvau viliojamas ir į Ameriką.
Kai sužinojau, kad esu kviečiamas į NBA, net šiurpas nukrėtė. Jei būčiau išvykęs į Ameriką, būtų nukentėję mano artimieji, būčiau negalėjęs grįžti namo. Tuomet buvo tokie laikai.
Augau namuose, kur ant sienos kabėjo mamos jaunystėje išsiuvinėtas Vytis.
Modesto Paulausko biografija
Gimė 1945 m. kovo 19 d. Kretingoje. „Aš gimiau Kretingoje, tačiau ten praleidau tik kelias dienas. Mane drąsiai galima vadinti klaipėdiečiu“, – sakė krepšininkas.
Daugelis M. Paulauską vadina viena šlovingiausių krepšinio legendų – jis ir olimpinis, ir dukart pasaulio bei keturiskart Europos čempionas. M. Paulauskas rekordinius 7 kartus (1965, 1966, 1967, 1969, 1970, 1971, 1972 m.) buvo pripažintas geriausiu Lietuvos sportininku.
1965 metais, būdamas vos 20-ies, M. Paulauskas buvo pripažintas naudingiausiu Europos čempionato žaidėju.
1991 metais pateko tarp 50 geriausių FIBA pasaulio žaidėjų.
Modestas profesionalaus krepšininko karjerą baigė būdamas 31-erių. 2004 metais Klaipėdos centre, Puodžių gatvėje, įrengta M. Paulausko vardo krepšinio aikštelė.
