Tuo tarpu, pats Atlantoje gimęs krepšininkas, praėjusiame sezone pagaliau sulaukęs debiuto NBA čempionate, pripažino, kad priimti sprendimą išvykti į Europą buvo nelengva. Amerikietis tikisi, kad Lietuvoje žaidžiamas protingas ir komandinis krepšinis jam bus palankus, todėl pasiryžo paragauti legionieriaus duonos skonio. Vis tik, legionierius neslepia, kad jo tikslas yra sugrįžti į stipriausią pasaulyje lygą.
Pirmajame savo interviu A. Caveras papasakojo apie savo kelią krepšinyje, žinias apie Lietuvą, komandos vyr. trenerį Rimą Kurtinaitį, savo stipriąsias žaidimo puses tiek puolime, tiek gynyboje, laisvalaikį ir jaunystės idealus.
– Ar sunkus buvo sprendimas išvykti į Lietuvą?
– Kai priėmiau sprendimą prisijungti prie komandos, neturėjau jokių lūkesčių. Tiesiog norėjau atvykti ir išvysti viską savo akimis. Vienas iš mano trenerių praėjusį sezoną buvo lietuvis. Jis man papasakojo, kad žmonės čia mandagūs, draugiški, o Vilnius – gražus miestas, kuriame yra ką veikti, ką pamatyti. Sakyčiau, kad atvykau čia su mažu žinių apie Lietuvą bagažu, bet noriu apie viską išmokti ir sužinoti. Buvo nelengva, nes žinojau, kad ilgą laiką būsiu toli nuo šeimos. Niekada neįsivaizdavau, kad kada nors ryšiuosi palikti šeimą tokį ilgą laiką – dešimt mėnesių. Bet žinojau, kad Lietuvos krepšinis yra labai protingas, komandinis, o žaidėjai labai darbštūs. Todėl norėjau tapti to dalimi.
– Ar žinojai ką nors apie Lietuvos krepšinį?
– Kai žaidžiau Memfio „Grizzlies“ gretose, teko susipažinti su Jonu Valančiūnu. O kai šiemet buvau pasirašęs dešimties dienų kontraktą su Indianos „Pacers“, teko pabendrauti ir su Domantu Saboniu. Šie du žaidėjai yra labai darbštūs, tad žinojau, ko galiu tikėtis iš lietuviško krepšinio.
– Kokie yra tavo asmeniniai tikslai krepšinyje?
– Siekiu tapti kuo geresniu. Varžytis NBA visada buvo mano pagrindiniu tikslu, bet taip pat mąsčiau ir apie galimybę išbandyti save užsienyje, kur galbūt galėčiau sužibėti. Visgi, mano galutiniu tikslu išliks žaisti NBA lygoje.
– Kuo gali būti naudingas savo komandai?
– Augdamas susidūriau su gan lėtu krepšinio stiliumi. Atlikdavome daugybę derinių, o svarbiausiu akcentu buvo gynyba. Koledžo komandoje kartojosi panaši istorija. Žaidėme lėtai, o mūsų taškų vidurkis buvo vos 60 taškų ar net mažiau. Buvome vieni iš penkių geriausiai besiginančių komandų tarp visų koledžų ekipų. Tuo metu aš geriausiai jaučiuosi, kai galiu pats pasirinkti, kaip žaisti – skubėti į puolimą ar galiu jaustis komfortabiliai, kurdamas atakas komandos draugams. Dabar tikrai nepergyvenu dėl komandinės dvasios tarp žaidėjų, susižaidimo. Manau, kad turint žmones, kurie nori laimėti, žaisti komandinį žaidimą ir supranta krepšinį, tokioje vietoje bet kam būtų nesunku pritapti. Todėl išgirdęs, kad Lietuvoje žaidžiamas protingas krepšinis ir čia galėsiu būti įžaidėju, jaučiuosi, kad prisitaikysiu prie bet kokio žaidimo stiliaus.
– Kaip naujai „Wolves“ komandai įgauti nugalėtojų charakterį?
– Tikiu, kad galime kautis, kai treniruojamės aikštėje. Labai svarbi visa veikla už aikštės ribų, kai bendraujame, juokaujame, kartu keliaujame – visa tai padės sukurti stiprią komandinę dvasią, kurios mums reikia.
– Ar buvai ką nors girdėjęs apie komandos trenerį Rimą Kurtinaitį?
– Labai daug nežinau, tik kelias istorijas, bet iš to, ką teko išgirsti – jis yra geras ir žinomas treneris. Jei turi savo vardą ir jei visa šalis tave pažįsta, tu privalai būti geru treneriu.
– Kaip jautiesi gindamasis ir greitų atakų metu?
– Puikiai. Galiu ir mėgstu žaisti gynyboje, koledže buvau gynybinio stiliaus komandoje. Paskutinius kelerius metus turėjau apie 2 perimtų kamuolių vidurkį. Todėl gynybinis žaidimas nuo mažens buvo tai, kas man buvo akcentuojama. Kiekviena komanda, kurioje buvau, pabrėžė ir praktikavo stiprią gynybą. Greitame puolime, manau, galiu komandos draugams sukurti progas metimams, o jei ne – ataką užbaigti pats.
– Papasakok plačiau apie save...
– Mano šeimą sudaro dvi vyresnės sesės, tėvai, šuo. Tėvai gyvai stebėjo vos ne visas mano rungtynes. Baigęs vidurinę mokyklą išvis neturėjau jokių pasiūlymų iš krepšinio komandų. Vėliau metus praleidau kariuomenės mokykloje. Jaučiu, kad ten demonstravau savo geriausią žaidimą, nes galėjau susitelkti ties krepšiniu, be jokių blaškymųsi. Tuomet nusprendžiau prisijungti prie Senosios dominijos universiteto komandos. Tai buvo mano pirmasis pasiūlymas. Jie buvo kantrūs visą vasarą ir sakė, kad kito įžaidėjo net neieškos iki kol aš nepriimsiu sprendimo, ar pas juos liksiu, ar ne. Todėl tas jų noras turėti mane komandoje buvo būtent tai, ko aš ir ieškojau. Norėjau, kad komanda manęs norėtų.
Pirmame kurse tapau puikaus įžaidėjo Trey‘aus Freemano pamaina, iš jo labai daug išmokau – darbštumo, darbo kultūros, jis daug treniravosi. Ateinančius kelius metus mano svarba komandoje augo, kaip ir mano įgūdžiai. Paskutiniais koledžo metais žaidžiau pagrindinėje sudėtyje, pelniau virš 1500 taškų ir pirmavau pagal žaistų minučių skaičių. Buvau geriausių dešimtuke pagal taškus, rezultatyvius perdavimus ir perimtus kamuolius. Taigi, turėjau puikią koledžo krepšinio karjerą. Dėl to, baigęs koledžą, maniau turėsiąs galimybių patekti į NBA. Bet taip neįvyko. Baigęs koledžą nesulaukiau net kvietimo į treniruotę iki rugpjūčio ar rugsėjo mėnesio.
Gerai pasirodžiau Memfio komandos gretose, todėl jie pakvietė mane į kitą treniruotę. Taip gavosi, kad su jais treniravausi dvi savaites, o tada jie pasiūlė man „dvipusį“ kontraktą, įtraukiant ir G lygos komandą. Stengiausi, kad gaučiau minučių aikštelėje, nes buvau trečias ar ketvirtas gynėjas. Man pavyko sužibėti gynyboje, kasdien sunkiai dirbau, kad man pasisektų. Antraisiais metais komandoje tikėjausi, jog būsiu startinės sudėties žaidėjas, bet mačus pradėdavau ant atsarginių žaidėjų suolelio. Nepaisant to, pasirodžiau puikiai – vidutiniškai įmesdavau po 17 taškų. Galiausiai, praėjusiais metais man buvo leista žaisti dar daugiau, būti tikruoju savimi ir demonstravau gerą statistiką – vidutiniškai 17 taškų, 8 rezultatyvius perdavimus ir 6 atkovotus kamuolius. Buvo daug darbo pareikalavęs kelias, bet pastangos atsipirko.
– Koks yra tavo hobis? Ką mėgsti veikti laisvalaikiu?
– Mėgstu tatuiruotes. Kai buvau koledže, turėjau tatuiruotėms šiokią tokią priklausomybę. Pasakiau tėvams, kad pasidarysiu tik tris tatuiruotes, o dabar turiu beveik 30. Laisvalaikį mėgstu leisti su draugais, dar žaidžiu kompiuterinius žaidimus, man patinka „Call of Duty“, NBA 2K, „Madden NFL“. Tikrai daug laiko praleidžiu žaisdamas.
– Kas buvo tavo idealas krepšinyje?
– Mano pirmasis mėgstamiausias žaidėjas buvo Brandonas Roy‘us iš Portlando „Trailblazers“. Fanų jis daug neturėjo, bet kažkodėl man labai patiko. Vėliau mano krepšinio idealas buvo Carmelo Anthony. Dėl jo Sirakūzų universitetas buvo mano svajonė, dėl jo rinkausi septintą marškinėlių numerį. Kartą Las Vegase netgi jį sutikau. O mano labai mėgstamas įžaidėjas būtų Russellas Westbrookas. Manau, kad mes turime panašų žaidimo stilių, mėgstam agresyvų žaidimą, jaunystėje jis buvo tvirtas gynyboje. Jis mėgsta kovoti dėl atšokusių kamuolių, organizuoti komandos žaidimą ir gali pelnyti taškus kada tik nori. Taigi, sakyčiau, kad šiuos tris krepšininkus galėčiau vadinti savo idealais.
