Prieš devynerius metus į NBA išvykęs nesutramdomas įžaidėjas sužaidė stipriausioje pasaulio lygoje jau beveik 700 rungtynių.
2013 metais pakviestas naujokų biržoje į „Atlanta Hawks“ klubą D.Schröderis vėliau vilkėjo „Oklahoma City Thunder“, „Los Angeles Lakers“ ir „Boston Celtics“ aprangą, o šiemet buvo iškeistas į „Houston Rockets“.
28-erių krepšininkas Vokietijoje laikomas 44 metų tėvynainio Dirko Nowitzki įpėdiniu NBA – antruoju vokiečių krepšinio vunderkindu.
„Kai prieš beveik dešimt metų atėjau į NBA, Dirkas pasiūlė padėti patarimais. Jis man pavyzdys ne tik aikštėje, bet ir už jos ribų“, – pripažino D.Schröderis.
Tačiau gynėjas rado savo kelią ne tik NBA, bet ir asmeniniame gyvenime, apie kurį atvirai pasakojo Vokietijos žiniasklaidai. Krepšininko žmona Ellen – jo gyvenimo laimė.
Pora augina du vaikus, kurie prie šeimos vilos Braunšveige vartų jau žaidžia krepšinį.
– Abu esate gimę Braunšveige, gal susitikote dar smėlio dėžėje?
Ellen Schröder: Nevisiškai. Man buvo 16 metų, kai pirmąkart sutikau Dennį, o jam 12. Pažinojau jo vyresnįjį brolį. Anuomet į Dennį dar nekreipiau dėmesio dėl mūsų amžiaus skirtumo. Nesidomėjau krepšiniu, bet vėliau šokių klube nustebau dėl šurmulio, kurį sukėlė.
Kai vėliau gavo neapykantos persmelktus elektroninius laiškus, instagrame parašiau: „Kodėl žmonės apie tave atsiliepia taip negražiai?“ Norėjau jam nusiųsti ką nors malonaus, kas nudžiugintų.
D.Schröderis: Jau keletą metų buvau profesionalus krepšininkas JAV, man rašė daugelis moterų aistruolių.
Bet Ellen po daugiau nei dešimties metų atpažinau. Atmintyje atgijo prisiminimai.
Ellen: Mėnesį susirašinėjome, paskui mano gimtadieniui Dennis atsiuntė skrydžio į Atlantą bilietą.
Dennis: Susitikome naktį, kai grįžau namo po išvykos rungtynių. Iškart plykstelėjo kibirkštis.
Ellen: Po to vėl išvykau į Vokietiją. Dennis dažnai man skambino – net ir per rungtynių pertrauką iš savo persirengimo kambario.
Dennis: Labai jos ilgėjausi. Buvo aišku, kad nebenorėtume santykių per nuotolį. Ellen troško studijuoti alternatyviąją mediciną. Ji baigė dvi vidutinio lygmens profesines mokyklas ir 1,8 dalį vidurinės mokyklos kurso. Pasiūliau jai, kad dabar studijuoti galima ir nuotoliniu būdu.
Ellen: Mane Dennis greitai įtikino: viskas arba nieko. Bet tarp mano noro studijuoti įsiterpė vaikai.
Dennis: Jaučiau, kad Ellen yra man skirta moteris, kuri gyvena pagal savo vertybes. Kaip dažnai būna, pastebėjau, kad mūsų ryšys atitiko visus įsivaizdavimus, kas yra tikra meilė.
Ankstesnių partnerysčių atvejais jau pirmąją dieną žinojau, kad jos neturi ateities. Ellen neslepia, jei kas nors negerai, su manimi elgiasi garbingai. Būtent to man ir reikia.
Kad esame iš to paties miesto – tarsi vyšnia ant torto.
Ellen: Svarbiausia buvo tai, kad abu norėjome vaikų – daug vaikų. Aš – trijų, Dennis – keturių. Tai – svarbiausia tema.
Dennis: Dėl to jau susitarėme. Krepšinio komanda aikštelėje turi net penkis žaidėjus. Vaikų tema dar neišsemta. Bet mūsų nuostabieji (sūnus Dennis jaunesnysis ir duktė Imalia Aaliyah) suteikia mums tiek daug laimės.
– Kur auksinė garbana, jūsų prekės ženklas?
Dennis: Nusikirpau plaukus, bet vėl nusidažysiu savo auksinį lopinėlį. Tai buvo mano mamos idėja, ją labai myliu.
Ji kilusi iš Gambijos ir yra moteris visa savo esybe. Esu jai už tiek daug dėkingas.
Jos parduotuvėje, kur buvo pardavinėjamos kasdienio vartojimo prekės ir teikiamos paslaugos, turėdamas laiko klientams kirpau plaukus.
Šį darbą vis dar mielai atlieku.
– Dabar jūsų mama ten nebedirba, bet vis dar rūpinasi jūsų broliais ir seserimis?
Dennis: Mama turi tiesiog pailsėti ir mėgautis gyvenimu.
– Anksti netekote tėvo. Kaip atlaikėte šį likimo smūgį?
Dennis: Jo mirtis man sukėlė šoką, bet ir suteikė postūmį žengti pirmyn, tobulėti.
Tada buvau 15-os, bet iki šiol dar aiškiai prisimenu mūsų paskutinį pokalbį likus savaitei iki jo mirties dėl širdies sutrikimo.
Tėvas su mano mama buvo išsiskyręs, tačau ne su mumis, vaikais.
Jis man sakė, kad esu pajėgus padaryti puikią karjerą.
„Sutelk dėmesį į vieną dalyką, atsisakyk riedlenčių ir futbolo“, – taip jis sakė. Tai man irgi gerai sekėsi.
– Ar nesiskundėte likimu?
Dennis: Po tėvo mirties iš įniršio ir sielvarto beveik suniokojau butą. Bet dėl jo netekties nenorėjau palūžti. Turėjau žaisti krepšinį, kad aukštai danguje jis matytų ir manimi didžiuotųsi.
Treniravausi diena iš dienos, neturėjau normalaus gyvenimo su pramogomis ir atsipalaidavimu. Visuomet buvau sporto salėje, nutraukiau ir biuro vadybininko mokslus.
Mokykloje tekdavo dažnai praverti direktoriaus kabineto duris, bet buvo mokytoja, kuri manimi visada tikėjo.
Tokio angelo kaip ji reikia kiekvienam žmogui.
– Iki šiol uždirbote jau 80 mln. dolerių, investuojate į nekilnojamąjį turtą ir nuosavą mados liniją. Ar tiesa, kad pirmiausia įdarbinate savo šeimos narius?
Dennis: Taip, iš esmės pasitikiu tik savo artimaisiais. Mano nuostata: visi už vieną, vienas už visus.
Dėl to mano brolis Che baigė savo karjerą „Volkswagen“, o Joelis atsakingas už ryšius su žiniasklaida. Nesu daugiau vertas nei jie tik dėl to, kad uždirbu milijonus. Jei vienas iš mūsų turi problemą, ją turime visi.
– Ką laikote laime?
Dennis: Laiką su mylimiausiais žmonėmis. Laimė – tai būti kartu su savo mama, žmona, vaikais, broliais ir seserimis, jų vaikais.
Materialiniais dalykais galima mėgautis, jausti malonumą, bet jie nėra amžini.
Meilė – taip. Mylintys visada didžiuojasi manimi, o aš – jais.
Vis dar arti savęs jaučiu tėvą. Liekame amžinai sujungti.
