„Iš kur atsirado Ignas Brazdeikis?“ – straipsnis tokia antrašte pasirodė JAV leidinyje „The Athletic“, kai krepšininkas tapo vienu Mičigano universiteto komandos lyderių.
„Pamokos, išmoktos iš mišriųjų kovos menų kovotojo tėvo“, – išskirtinių šaltakraujiško lietuvio savybių ištakų ieškojo „MLive“ ir pristatė nepaprastą I.Brazdeikio šeimos istoriją.
Glaudėsi pas nepažįstamus
Kai atsidarai NBA svetainėje puslapį apie I.Brazdeikį, jo gimtoji šalis nurodyta Kanada.
Tik pabaigoje, prie skyrelio „Asmeninis gyvenimas“, mažomis raidėmis parašyta, kad jis gimė Lietuvoje.
I.Brazdeikiui dar dešimties nebuvo, o jis jau buvo pagyvenęs penkiose skirtingose vietovėse.
Iš Kauno į Čikagą, tada į Vinipegą, paskui į vakarinį Toronto priemiestį Etobiką, kur gyvena daugybė rytų europiečių.
Naujai atvykusią Brazdeikių šeimą – Sigitą, Dianą ir jų vaikus Emą ir Igną – į savo nedidelį butą priėmė ukrainiečių šeima, kurios jie net nepažinojo.
Būtent čia septynmetį Igną patraukė krepšinis, nes kieme žaidė vyresni vaikai.
Po kelerių metų, 2008-aisiais, šeima galiausiai persikėlė į savo namus Oukvilyje – dar labiau į vakarus nuo Toronto nutolusioje vietovėje – ir ten gyvena iki šiol.
Nuo sovietinės Kretingos ir pirmų apsaugininko darbų išlaisvėjusiame Kaune iki darbo paieškų Londone, Čikagoje ir galiausiai Kanadoje – krepšininko tėvų gyvenimas nulėmė ir jų vaikų ateitį. Nepaprasta istorija, kaip galiausiai krepšinis atvedė Brazdeikius atgal į Lietuvą.
Stiprūs seneliai ūkininkai
I.Brazdeikis paauglystėje idealizavo mišriųjų kovos menų UFC čempioną Conorą McGregorą. Jam patiko, kad šis blogiukas kalba tiek kumščiais, tiek burna, necenzūruodamas viešumoje savo minčių.
Panašiai kaip jis pats, visada išsiskyręs iš kitų aikštėje savo nepaprasta kovotojo dvasia. Kitas I.Brazdeikio idealas – jo tėvas.
49 metų S.Brazdeikis užaugo stiprių darbo žmonių šeimoje Kretingoje. Užtenka pamatyti jo beveik dvimetrinį stotą, kad suprastum, jog šis žmogus ne lengviausias geležis kilnojo.
„Mano tėvas buvo iš ūkininkų šeimos. Jis visada buvo stiprus. O senelis – labai stiprus. Atsimenu jo rankas. O, Jėzau. Jis buvo žvejys, medžiotojas. Bet ir mano tėvas buvo kietas“, – JAV leidiniui „The Athletic“ pasakojo S.Brazdeikis, kai amerikiečiai pastebėjo nepaprastą jo sūnaus talentą NCAA ir pradėjo domėtis, iš kur jis atsirado.
Tiksliau, kas užaugino tokį krepšinio bulių, griaunantį varžovus savo kelyje krepšio link.
Bokso kriaušė – su smėliu
Igno tėvai Sigitas ir Diana užaugo sovietinėje Lietuvoje.
Kretingoje S.Brazdeikis norėjo tapti stipriausias ir maždaug vienuolikos iš dviejų senų metalinių traukinio ratų pasigamino štangą. Jam reikėjo bokso kriaušės – jis susirado bulvių maišą ir pripylė smėlio.
Daugiabučio rūsyje tokia įranga savo funkciją auginti raumenis atliko visai gerai, tik kartais kraujuoti vaikino krumpliai aplipdavo smėliu.
Galiausiai S.Brazdeikis sužinojo apie šotokan karatė treniruotes ir užsirašė į jas. Eiti reikėdavo ne vieną kilometrą.
„Buvo toloka, bet niekam nerūpėjo. Tėvams? Žinote, tokie laikai, viską darai pats.
Kartais eini pėsčiomis, kartais pasitaiko autobusas“, – pasakojo S.Brazdeikis.
Jis treniravosi nenuilstamai – nieko nesinorėjo labiau, nei būti stipriausiam, kiečiausima.
„Patyčių nepatyriau, bet mačiau, kaip tyčiojamasi iš kitų, – pasakojo krepšininko tėvas. – Vėliau, jei atvirai, ir pats buvau įsivėlęs į tuos reikalus. Buvo beprotiški laikai.
Sovietų Sąjunga. Visas tas gėrimas, rūkymas – viskas. Beprotiški laikai. Jei turėjai galvą ant pečių, tada atrodė, ne, nesi kietas. Jei gerai mokeisi mokykloje – ne kietas.
Mes, Brazdeikiai, turime galvą. Mums lengvai sekasi matematika, fizika. Turėjau galvą, bet norėjau būti stipriausias.
Ir galiausiai paskutinėse klasėse juo tapau.“
Į pasimatymą – pamušta akimi
Tuomet atėjo metas stoti į universitetą. S.Brazdeikis persikėlė į Kauną ir pradėjo inžinerijos studijas Kauno technologijos universitete.
Ten jis susipažino su panašiais į save ir pradėjo lankytis kovos menų klube.
Kaip amerikiečiams pasakojo S.Brazdeikis, netrukus jis pradėjo dirbti apsaugininku kažkokiose neaiškiose naujose privačiose kompanijose.
Suvokti tuos laikus nėra lengva tiems, kurie negyveno iš karto po nepriklausomybės atgavimo, apie 1992-uosius.
„Staiga žmonės tapo turtingi arba vargšai, svarbūs arba nesvarbūs. Žmonėms reikėjo apsaugos, – prisiminė S.Brazdeikis. – Nepasakosiu visko, turbūt ir pats visko nežinojau.
Bet mes buvome studentai ir jautėmės maždaug taip: „Oho, treniruojamės ir gauname pinigų! Gerai varome. Niekas mūsų nepalies.“ Toje grupėje taip buvo iš tikrųjų. Buvome labai stiprūs. Buvome didžiuliai.“
Sigitas ir Diana susipažino, kai jis buvo antrame kurse, o ji – pirmame.
D.Brazdeikienė pasakojo, kad jaunuolis atrodė tikrai galingas, o į antrą pasimatymą atėjo su mėlyne po akimi.
„Tais laikais turėjai dėvėti kaukę. Bet žinojau, kad viduje jis ne toks“, – pasakojo D.Brazdeikienė.
Londone beldėsi į duris
Būsimojo Lietuvos krepšinio rinktinės žaidėjo tėvams reikėjo kabintis į gyvenimą laukinių vakarų laikais.
Tuo metu kaip tik atsirado galimybė keliauti į užsienį, ir 1996-aisiais būdamas 23-ejų Sigitas su nedidele grupe kovotojų draugų nutarė važiuoti ieškoti darbo Londone.
Jie neturėjo nei pinigų, nei kur gyventi, nei jokio aiškaus plano. Žinojo tik vieno lenko vardą – jis gyveno Vakarų Londone, prie Ilingo Brodvėjaus stoties.
Jie išlipo iš traukinio, adreso, kur eiti, neturėjo. Buvo tamsu ir šalta. Lietuviai pradėjo belstis į atsitiktines duris bandydami susikalbėti darkyta anglų kalba.
„Galite įsivaizduoti? – prabėgus daug metų juokėsi S.Brazdeikis. – Nežinau, kaip nebuvome areštuoti ar panašiai. Atrodėme nelabai maloniai. Bet kažkas mus įsileido. Nežinau kodėl.“
Londone S.Brazdeikis dirbo įvairius darbus, kažkiek stovėjo prie durų naktiniuose klubuose ir baruose. Galiausiai tapo įrangos į automobilius kroviku, o savaitgaliais dirbo apsaugininku.
Bet nieko rimtesnio iš to neišėjo, todėl kai Diana pasakė vyrui, kad laukiasi, S.Brazdeikis grįžo į Lietuvą. Manė, kad su visam.
Ema gimė 1998-aisiais. Kitą dieną jaunas tėvas nuėjo su draugais švęsti į barą. Kažkas susimušė.
„Atsimenu, pamaniau: kas čia per nesąmonė? Ką aš čia darau? Man to užteko“, – pasakojo S.Brazdeikis.
Į Čikagą – kloti plytelių
Po metų gimė Ignas. Jo tėvas toliau dirbo apsaugininku, dar daug treniravosi ir kovojo ringe, galbūt galėjo bandyti tapti profesionalu, bet pasirinko šeimą.
Pinigų trūko, kažką reikėjo keisti, ir po dvejų metų S.Brazdeikis nusprendė ieškoti darbo už Atlanto.
Vieno draugo draugui Čikagoje reikėjo pagalbininkų plytelių klojimo versle, tad jis ten ir nuskrido Kaune palikęs šeimą.
Sūnui Ignui kas savaitę jis siuntė laiškus, nors trimetis skaityti dar nemokėjo. Po kelių mėnesių, kai uždarbis pasidarė stabilus, Diana, Ema ir Ignas taip pat atskrido į Čikagą.
Iš pradžių sūnus pyko ant tėvo. Nesunku įsivaizduoti, iš kur mažasis Ignas turėjo tiek užsispyrimo. Jis pyko, kad tėtis jį paliko keliems mėnesiams.
Kitą dieną vaikas atsileido ir pagaliau atsuko žvilgsnį į tėtį. Trečią dieną jį vėl apsikabino. Nuo tos dienos jie neišskiriami.
„Jis – didžiausias mano ramstis, – apie tėvą dar žaisdamas NCAA sakė I.Brazdeikis. – Jis yra priežastis, dėl kurios esu ten, kur esu. Viskas, ką darau, yra dėl jo.
Be proto myliu savo šeimą. Jie – mano motyvacija. Jie man yra viskas.“
Kieti smūgiai vos šešerių
Ne kiekvienas jaunuolis kalba taip gražiai. S.Brazdeikis turi šito paaiškinimą.
„Kraustėmės iš vienos vietos į kitą, turėjome vienas kitą palaikyti. Šeima turėjo būti kaip kumštis. Kitaip nebūtume išgyvenę“, – sakė krepšininko tėvas.
Jis nuo mažų dienų vesdavosi Igną į sporto salę. Dar visai mažas būsimasis krepšininkas pradėjo mokytis tailandietiškojo bokso, su juo dirbo ir tėvas.
Jis atsiklaupdavo ant kelių, kad vaikas galėtų smūgiuoti į bokso letenas. Kartą jis pražiopsojo smūgį ir mažasis Ignas dešine pataikė tiesiai tėčiui į galvą.
„Žvaigždutės akyse“, – pasakojo S.Brazdeikis. Ignui tuo metu buvo šešeri.
„Jis galėjo padaryti septynis prisitraukimus, kai buvo aštuonerių ar devynerių. Gerus prisitraukimus delnais į save! Taisyklingus! Kietus!“ – pasakojo tėvas.
Maždaug septintoje klasėje Ignas pradėjo lankyti „CrossFit“ klubą, iki kurio dvidešimt minučių mindavo dviračiu.
Kovos menai jam sekėsi, bet Ignas įsimylėjo krepšinį.
Jis užsiprenumeravo žurnalą „Slam“ ir aštuntoje klasėje jau galėjo įdėti į krepšį. Dirbo su asmeniniu treneriu: įtūpstai, štangos kėlimas nuo žemės, svorio užsimetimas.
Ignas išsiprašė, kad tėtis nupirktų vertikalų šuolį stiprinančius batus „Jumpsoles“ su specialiu padu.
„Sakiau jam, kad tai man padės patekti į NBA, pažadu!“ – prisiminė I.Brazdeikis.
Drūtas kūnas slėpė raumenis
Dar nebūdamas devintokas jis tapo vienu geriausių jaunųjų krepšininkų Toronto regione.
Dešimtoje klasėje jis perėjo į „Orangeville Prep“ mokyklą, kuri laikoma Kanados krepšininkų fabrikėliu. Jis staigiai tapo labai galingas, bet toliau nenustojo „gyventi“ treniruoklių salėje.
Ignas pateko į Kanados jaunių rinktinę ir dalyvavo FIBA 16-mečių Amerikos čempionate.
„Bet net tada niekas nemanė, kad tapsiu tokiu žaidėju kaip šiandien, nes nebuvau labai atletiškas ir greitas, negalėjau aukštai pašokti.
Buvau fiziškai stiprus, bet mano kūnas atrodė drūtesnis, raumenų nelabai galėjai įžvelgti. Dar nebuvo matyti“, – pasakojo I.Brazdeikis. 2019-ųjų NBA naujokų biržoje jis buvo pakviestas 47-uoju šaukimu.
Tuo metu niekas negalėjo nuspėti ir to, kad būdamas 23-ejų I.Brazdeikis apsivilks nebe Kanados, o savo tėvų žemės Lietuvos krepšinio rinktinės marškinėlius.
Tėvams grąžina skolą
Ne veltui Ignas per visą krūtinę turi tatuiruotę su savo pavarde: „Brazdeikis“.
„Tėtis man yra sakęs: „Vertink kiekvieną gautą galimybę.“ Atsimenu, kaip kartą vaikystėje nenorėjau gerti baltymų kokteilio, nes nepatiko skonis, o tėtis pareiškė: „Aš duodu tai, ko reikia tavo kūnui. Tai būdas sustiprėti, o tu negeri. Jei būčiau turėjęs tokią galimybę, viską būčiau ėmęs. Būčiau pasinaudojęs visomis įmanomomis galimybėmis.“
Praleidau tai pro ausis, – pasakojo krepšininkas. – O iš tikrųjų tai supratau paskutinėje mokyklos klasėje. Suvokiau, ką mano tėvai turėjo padaryti, kad atsidurtume ten, kur esame.
Persikelti iš Lietuvos ir turėti, ką turime, yra nerealu.
Labai vertinu viską, ką jie darė, kaip ėjo į priekį, nes tai buvo lemtinga. Jaučiu, kad turiu tėvams grąžinti skolą. Dėl jų turiu padaryti viską.“
Parengė Rita Stankevičiūtė
Karjeros faktai
Gimė 1999 m. sausio 8 d. Žaidžia kaip puolėjas. Ūgis – 198 cm. Svoris – 100 kg.
Atstovavo Kanadai jaunimo čempionatuose. 2018–2019 m. žaidė Mičigano universiteto „Wolverines“ komandoje (per 29,6 min. rinko po 14,8 taško ir 5,4 atk. kam.). Keturis sykius buvo renkamas geriausiu „Big Ten“ konferencijos naujoku. 2019 m. pateko į antrąją konferencijos rinktinę.
2019 m. NBA naujokų biržoje 47-as pasirinktas „Sacramento Kings“, bet iškeistas į „New York Knicks“.
NBA sužaidė 64 rungtynes (vid. 13,1 min., 5 tšk., 1,9 atk. kam.).
Komandos. 2019–2021 m. „New York Knicks“ (2019–2021 m. siunčiamas į „Westchester Knicks“), 2021 m. „Philadelphia 76ers“, 2021–2022 m. „Orlando Magic“ (2021–2022 m. siunčiamas į „Lakeland Magic“), nuo 2022 m. Kauno „Žalgiris“.
