Į žalią kultinio personažo kaukę dėvintį vyrą nuolat nukreipiamos kameros, dažnai nusidriekia eilės norinčių nusifotografuoti.
Manila – jokia išimtis.
Paslaptį išlaiko
Filipiniečiai neslepia susižavėjimo spalvingais ir garsiais lietuvių sirgaliais, kurių į 2023 metų pasaulio čempionatą atvyko per kelis šimtus. Drąsesni prie kai kurių sustoja ir paprašo nusifotografuoti. Tarp jų sukasi ir Vytautas su žmona Danguole. Į rungtynes ateina pasipuošę geltona, žalia ir raudona spalvomis. Juos lengva pastebėti iš toli.
Bet štai kur prasideda magija – vos tik įėjęs į areną Vytautas užsideda tą legendinę Šreko kaukę, kuri dėmesį patraukia visuose čempionatuose: ar tai būtų 2019-ieji Kinijoje, ar 2017-ieji Izraelyje ar 2013 metai Slovėnijoje. Netrukus prie jų jau stovi norintys nusifotografuoti. Kartais po vieną – kartais jau ir ilgesne eile.
„Visose šalyse tas pats – užsidedi kaukę ir atsiranda norinčių nuotraukos“, – juokėsi Vytautas.
Maniloje jį per arenos kubą rodė jau ne vieną kartą. Kelis kartus – net ir be kaukės.
Čia sulaukia tokio pasisekimo, kad parduotuvėse netgi gauna nuolaidų.
„Šreko kaukė visgi šiame čempionate yra populiari. Tik Vytui užsidėjus Šreko kaukę, prekybininkai pradėjo kviestis ir siūlyti suvenyrus už nuotrauką su Šreku ir nuotraukas, kurios yra mokamos pasiūlė nusipaveksluot ir nuotrauką atsiimti nemokamai už 5 minučių. Galvojau, kad tik Šrekui, bet paprašė, kad ir Fiona būtų šalia“, – pasakojo jo žmona Danguolė.
Bet Vytautas nori iki galo išlaikyti paslaptį – taip, yra žinančių, kas slepiasi po Šreko kauke, bet išties daug žmonių to net neįsivaizduoja, tad ir dabar jis nusprendė nuotraukose nerodyti veido.
Šią paslaptį palyginus su roko žvaigždėmis, tarp kurių pasitaiko pasirenkančių tokį pat kelią, Vytautas tik nusijuokė.
Kaip atrodo Vytautas žino ir šių eilučių autorius. Kai nedėvi Šreko kaukės jis, kaip pats sako, yra „kelininkas“. Jam 58-eri. Krepšinį myli nuo vaikystės. Veidą viešai gal ateityje parodys, bet dabar dar nori išlaikyti paslaptį.
Atpažįsta pagal žmoną
Tačiau lietuviškojo Šreko istorija neįmanoma be Fionos. Vytauto žmona Danguolė – visuomet šalia, ne vieną kartą yra ir princesės Fionos kasas prisitaisiusi. Tačiau ją dažniau galima atpažinti irgi pagal išskirtinę išvaizdą. Danguolė visuomet vaikšto su išskirtine salotine skrybelaite, prie kurios prisiūtos ir trys gėlės – geltonos, žalios ir raudonos spalvų. Kai žaidžia Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė, ji dėvi salotinę suknelę, kurią specialiai krepšinio šventėms pasiuvo Jūratė Navikienė. Ant suknelės – Lietuvos spalvų kaspinėliai.
„Mano prašymas buvo, kad pasiūtų pagal mano išmatavimus, nes esu nestandartinių išmatavimų moteris. Siuvėja pati sugalvojo atributiką, kuri atspindi Lietuvą“, – pasakojo Danguolė.
Būtent ją pamatę sirgaliai dažniausiai ir supranta, kas tas šalia stovintis vyras. Ji yra ryškiausias ženklas, kaip atpažinti Šreką.
„Kai skridome iš Stambulo priėjo vieni sirgaliai ir sako: „Pagal žmonos kepurę jau žinome, kad čia šalia – Šrekas“, – juokėsi Danguolė.
Tokią rokenrolišką Vytauto paslaptį žino ir artimi bičiuliai – nuo jų nuslėpti Šreko kaukės būtų neįmanoma.
„Žino tik artimi draugai. Vytautas neturi feisbuko ir yra laimingas žmogus, todėl per mane sužino, nes šiek tiek paskleidžiu žinių“, – sakė ji.
Legenda gimė prieš 10 metų
Lietuviškasis Šrekas gimė 2013 metais per Europos krepšinio čempionatą Slovėnijoje. Neplanuotai.
„Šią kaukę mūsų įmonė pirko kalėdiniam renginiui. Tiesiog 2013 metais su darbu pavyko išvykti į čempionatą. Man Šreko žalia spalva asocijavosi su sirgaliais, tad pagalvojau, kad pasiimsiu blogiau nebus. Tai taip su Šreko kauke ir išvažiavau į Slovėniją“ , – paaiškino Vytautas.
Danguolė iškart nusijuokė.
„Aš tai pykau, nes galvojau, kad visi kaip iš durniaus juoksis, bet išties tai suteikia daug gerų emocijų, – teigė ji, o pažiūrėjusi į vyrą ir garsiai nusijuokė. – Nežinau, gal ir pagal charakterį atitinka.“
Po Slovėniją Šrekas kurį laiką vaikščiojo be Fionos – Danguolė atvyko jau į finalą, kur Lietuvos rinktinė susitiko su Prancūzijos krepšininkais. Tony Parkerio vedami prancūzai 80:66 nugalėjo komandą, kurią dar treniravo Jonas Kazlauskas.
Slovėnijoje, kurios dar nešildė tokia ryški Luka Dončičiaus žvaigždė, Vytautas sulaukė didelio populiarumo.
„Sirgaliai norėjo fotografuotis. Patekome net ir į laikraštį. Tada ir nusprendėme: kodėl ne? Galime pasidaryti tokią kaip sirgaliaus kaukę ir su rinktine važinėti į čempionatus“, – istoriją, kaip Lietuvos sirgalių gretose atsirado Šrekas, pasakojo Vytautas.
Jis turi ir visą Šreko kostiumo komplektą, tačiau į čempionatus dėl patogumo vežasi kaukę ir pirštines. Be to, tai puikiai dera su Lietuvos rinktinės marškinėliais.
Atsitiktinai atsirado ir Danguolės skrybelaitė.
„Ilsėjomės Bulgarijoje ir praeidamas vyras sako: „Žiūrėk, salotinė kepurėlė, labai tiktų.“ Paskui galvojome, kaip ją pagražinti, kaip Lietuvą atspindėti. Ieškojau gėlyčių, prisiuvau ir prigijo. Visuomet sulaukiu daug komplimentų“, – sakė ji.
Latvijoje teko ir pakovoti
Per dešimt metų lietuviškojo Šreko kelionės nusidriekė kone per visa pasaulį. Daug gerų emocijų, daug nuotykių, tačiau Vytautas ir Danguolė labai gerai pamena 2015-uosius, kai Europos čempionato grupių etapas vyko Rygoje. Čia žaidė ir Lietuvos rinktinė, o sirgaliams teko ir gerokai pakovoti, ir nusivilti „braliukų“ požiūriu.
„Latvijoje buvo situacija, kai į pirmąsias rungtynes praleido su Šreko kauke, nes nesužiūrėjo. O į antrąsias – ne, – pasakojo Vytautas. – Specialiai prie durų laukė mūsų, kad atimtų. Pasakė, kad pas juos tokie įstatymai – jeigu dengi veidą, tai – terorizmo grėsmė. Čia mums padėjo lietuvis savanoris, kuris tiesiog paėmė ir pasaugojo kaukę, kad pasiimtume po rungtynių. Taip ir neįleido su ja, turėjome eiti paprastai.“
Jie įsitikinę – toks griežtas latvių požiūris galėjo būti susijęs su įtampa, nes kai paaiškėjo, kad Latvijos rinktinė pateko į kitą etapą, pasikeitė ir taisyklės.
„Pamenu, kad tada laukė prie arenos konkrečiai mūsų ir sako: „Turite kaukę?“. Mes, aišku, atsakėme: „Ne“. O apsauginiai pareiškė, kad įleis mus ir su kauke. Mes taip greitai šokome į taksi – ir iškart į viešbutį, – šypsojosi Danguolė. – Iškart nuotaika kita, nes kai neįleido, buvome nusivylę, pasidarė liūdna, o kai leido – kūlversčiais leidomės.“
Beje, 2015 metų Europos čempionate J.Kazlauskas su vyrukais, tarp kurių buvo ir Mantas Kalnietis, Robertas Javtokas, Renaldas Seibutis, Jonas Mačiulis, Jonas Valančiūnas, Mindaugas Kuzminskas, irgi nukeliavo iki finalo. Čia lietuviai 63:80 pralaimėjo Ispanijos žvaigždynui.
Užkrėtė krepšiniu
Vytauto aistra krepšiniui – kraujyje. Jau nuo mažens žinojo garsiausių krepšininkų pavardes. Iki 2013 metų abu nebuvo pagalvoję, kad reikėtų keliauti paskui Lietuvos rinktinę, bet vos tik pajuto tą neįtikėtiną jausmą tribūnose, iškart suprato – taip lemta.
„Mane ta pirma kelionė ir užkabino. Atvyksti, pamatai rungtynes, pamatai kitus sirgalius, dar tas tarpusavio bendravimas. Visa tai užkabina. Nusprendėme, kad reikia važiuoti visada. 2014 metų Ispanijoje išbuvome visą čempionatą iki pat Madrido. Dabar stengiamės pirmą ar antrą grupę pabūti. Į finalus sunku planuoti – nežinai, ar išeis komanda, kaip su bilietais daryti. Neturi ir atostogų daug – gauni dešimt dienų ir planuoji. Bet kaip būna arčiau Lietuvos, finalinėms kovoms būna organizuojami užsakomieji skrydžiai, tada skrendame“, – pasakojo Vytautas.
Jo žmonai rinktinės palaikymas padarė dar daugiau įtakos – būtent čia užsikrėtė krepšiniu.
„Tas susibūrimas palapinėje sužavėjo. Aš nesu mačiusi tokios euforijos, tokios Lietuvos žmonių bendrystės. Pagalvojau: „Kaip fainai“. Užkabino mane važiuoti ir toliau. Įdomu dalyvauti gyvai – gali išsikrauti, išsirėki, nes pavargsti nuo darbo, žmonių. Jeigu laimi, tai iš viso su gera emocija eini – veža“, – sakė Danguolė.
Jai krepšinis iki tol nebuvo ypatingai svarbus – daugiau sužinodavo, nes Vytautas žiūrėdavo rungtynes ir apie jį nuolat kalbėdavo.
„Krepšinis su manimi – nuo vaikystės, kai dar Kauno „Žalgiris“ su Maskvos CSKA Tarybų sąjungos čempionate kovodavo. Visi stebisi, kaip vilnietis palaiko Kauno „Žalgirį“, bet man taip nuo vaikystės „Žalgiris“ prigijo ir sergu už jį“, – paaiškino po Šreko kauke besislepiantis „kelininkas“.
Laiko užtenka ir rinktinei, ir kelionėms
Meile krepšiniu dažną ir nustebinantys Vytautas su Danguole jau pripratino savo giminaičius ir draugus, kad atostogos planuojamos būtent pagal Lietuvos rinktinės grafiką. Poilsiui įprastai numato kelias savaites rudenį ar žiemą, o vasarą yra privalomas langas krepšiniui. Jie jau kitaip savo gyvenimo ir neįsivaizduoja. Be to, iš tokių kelionių parsiveža ne tik krepšinio įspūdžius – kai Lietuvos rinktinė treniruojasi, sirgaliai įprastai keliauja. Jie irgi ne išimtis.
„Ekskursijos, pasiruošimas rungtynėms ir rungtynės, – sirgaliaus grafiką išdėstė Vytautas. – Kartu ir sergi už rinktinę ir į šalį pažiūri. Kai nėra rungtynių, stengiesi kažkur išvažiuoti, pasižiūrėti. Sujungi du į vieną.“
Jie jau pamatė ir nemažai Manilos. Trečiadienį dar nusprendė aplankyti ir Taivaną. Prieš atvykdami į Filipinus jie pažiūrėjo dokumentinę laidą, kurioje pasakojo apie sunkų filipiniečių gyvenimą.
„Buvome nuvykę su gidu ir į kapines, kur gyvena žmonės. Apie tai išgirdome žiūrėdami vieną laidą, todėl norėjome ir patys pamatyti. Tie kapai – dideli, kaip kokio vieno kambario butas: aptverta, rakinama, antkapiai dideli. Bet žmonės ateina patys ir ten įsikuria. Klausiau dar, kaip taip gali būti, juk yra, kam tie kapai priklauso. Tai paaiškino, kad apsigyvenę žino, kas ir kada ateis – tada ir išsikrausto. Viskas labai keistai atrodo. Nėra normalu, – lrytas.lt pasakojo Danguolė. – Aš neįsivaizduoju, kas ten. Ten ir maistą gamina, telefonus turi. Pavyzdžiui turi būti elektra. Prie vieno antkapio – ir parduotuvė. Europiečiai sunkiai supranta tokį skurdą. Kosmosas. Išėjome, man net negera buvo.“
Jau norėtų į Europą
Vytautas ir Danguolė jau yra nemažai išmaišę Azijos – buvo ir Tailande, Vietname, Singapūre. 2019 metų pasaulio krepšinio čempionatas vyko Kinijoje. Ten irgi buvome susitikę. Ten irgi driekėsi eilė, norinčių nusifotografuoti. Idealiausias aplankytas čempionatas jiems – 2014 metų pasaulio taurė.
„Grupės rungtynės vyko Gran Kanarijoje, tada – Barselona ir viskas baigėsi Madridu. Ypatingai Gran Kanarijoje – ir atostogos, ir rungtynes pažiūri“, – sakė Vytautas. Tik medalių pritrūko – tada lietuviai kovoje dėl trečiosios vietos 93:95 nusileido Prancūzijai.
Jis pabrėžė – jau norėtųsi sugrįžti į Europą, kur susirenka ir daugiau tautiečių, ir taisyklės aiškesnės, sukuriamos zonos sirgaliams, ko pritrūko tiek Kinijoje, tiek dabar Filipinuose.
„Kitas pasaulio čempionatas bus Katare. Kai pasiklausai, kaip vyko futbolo čempionatas su tiek suvaržymų, nes musulmonų valstybė, baisu darosi, – paaiškino Vytautas. – Europos čempionatai labiau džiugina, nes kelionės artimesnės, pigesnės, daugiau pačių lietuvių.“
Krepšinio šalies genai – stiprūs ir nepalaužiami
Lietuvos rinktinės sirgaliai dažnai sulaukia klausimų, ar tikrai verta taip toli vykti paskui krepšinį, kai galima paimti tuos pačius pinigus ir susikurti dar didesnes atostogas, kurių nepertrauktų krepšinis. Bet Vytautas ir Danguolė patikina – dar nė karto per dešimt metų nebuvo kilusi tokia mintis.
Net ir dabar, kai kelionė į Filipinus – tolima ir varginanti, o į Lietuvos rinktinę neatvyko ir dalis pajėgių krepšininkų. Čia nėra svarbūs ir rezultatai, nors Maniloje Lietuvos rinktinė juda užtikrintai ir turi gerą progą pasiimti kelialapį į ketvirtfinalį.
Tiesiog krepšinio šalis turi kitokį geną, sako Vytautas: „Jeigu krepšinis yra numeris vienas Lietuvoje – turi palaikyti. Kad ir kaip nesisektų rinktinei, turi palaikyti ir nėra net minties nusisukti nuo jos. Vienais metais – geriau, kitais – blogiau, bet kuo daugiau palaikančių, tuo ir komandai lengviau žaisti. Kažkaip susigyvenome su tuo, kad kaip ir bežaistų rinktinė, ją reikia palaikyti – juk tai ir Lietuvos vardas. Rezultatai gerės, keičiasi kartos, ateina nauji neblogi žaidėjai. Viskas bus gerai – reikia tikėti.“
Krepšinio genas atsiskleidžia ir tarp sirgalių. Lietuviai per pasaulio ir Europos čempionatus pasidaro kur kas vieningesni nei įprastai. Tai gali patvirtinti kone kiekvienas pabuvojęs čempionatuose – čia daugiau kalbų, daugiau rankų paspaudimų, šypsenų.
„Ir lėktuve visi skrenda su emocija ir siekiu palaikyti rinktinę. Visi draugiški – kas iš Kauno, kas iš kitur – visi susipažįstame, tas ratas tik didėja. Labai įdomus bendravimas ir jis yra tikras bendravimas, nėra to „falšyvo“. Tikrai jaučiasi, kad Lietuvoje būna vienaip, o kaip atskrendi – visai kas kita“, – sakė Danguolė.
Vytautas jai paantrino: „Smagu, kai toliau atskridęs sutinki kitus Lietuvos sirgalius. Šiltai bendrauji, nėra atgrasymo, nemalonumo. Nėra to, kaip kad pasakoja, jog kokioje Anglijoje išgirdę lietuvių kalbą du lietuviai iškart suka į priešingas puses. Čia visi labai draugiški.“
Jiems nepritarti neįmanoma.
Keliaudami surizikavo
Po Lietuvos rinktinės pergalės prieš Juodkalniją 91:71 iki kitų rungtynių liko keletas laisvų dienų. Dalis sirgalių jas išnaudoja kelionėms, trečiadienį treniruotės atsisakė Lietuvos rinktinė, kuri irgi spėjo pasižvalgyti po Manilą, o vėliau susitiko ir su pačiais sirgaliais, kuriuos jau ne vieną kartą vadino šeštuoju žaidėju.
„Mall of Asia“ arenoje sulig kiekvienomis rungtynėmis lietuviai girdisi vis garsiau, jau nekalbant, koks vakarėlis dėjosi per rungtynes su Graikija ar po įspūdingos pergalės prieš JAV, nors dar prieš kelionę į Manilą ir jau esant čia kai kuriems kilo problemų dėl bilietų.
Vytautas ir Danguolė irgi susidūrė su kliūtimis, tačiau surizikavo. Dabar geria šampaną.
„Kai tik pradėjo prekiauti bilietais, mes iškart ir nusipirkome, patvirtino užsakymą. Iškart nurodė, kad vietas skirstys po pusantro mėnesio, tad ramiai užsisakėme skrydžio bilietus, viešbučius. Tada atėjo žinutė, kad dar už dviejų savaičių patvirtins. Tada galiausiai atsiuntė nuorodą su bilietais, bet bandai juos atsidaryti – rašo, kad nuoroda perkrauta ir nieko nerodo. Atskridome va taip va – bet kadangi yra užsakymo numeris, galvojome, kad vyksime į areną rungtynių dieną ir bandysime kasose kalbėti, kad duotų bilietus. O kai atvykome į viešbutį, dar kartą paspaudžiau ant tos nuorodos ir ji suveikė – bilietus iškart atsiuntė. Nervų buvo truputį...“, – pasakojo Vytautas.
Jie įtampos dėl situacijos nejautė – jau yra pasimokę iš ankstesnių čempionatų.
„Čia suveikė ir patirtis, nes tas pats buvo ir 2014 metais Ispanijoje. Žinojome, kad vis tiek problema išsispręs. Jau buvome nusiteikę keliauti į areną ir įrodyti savo, bet neprireikė“, – šyptelėjo Danguolė.
