Joks kitas Lietuvos krepšininkas nebuvo taip arti NBA čempiono titulo, kaip Žydrūnas Ilgauskas 2011-aisiais. Bet...

Tąsyk NBA finale „Miami Heat“ ekipa, kuriai atstovavo Ž.Ilgauskas, nusileido „Dallas Mavericks“ komandai, kuriai tai buvo pirmas istorijoje laimėtas čempionatas.

Lietuvio svajonę nors kartą tapti čempionu amžiams perbraukė „Mavericks“ lyderis Dirkas Nowitzki. Ž.Ilgauskas su krepšiniu atsisveikino būtent po šio pralaimėto finalo – 2011-aisiais.

D.Nowitzki iškėlė kumštį į viršų, kai likus pusei minutės įrideno dar du taškus. Tada visa Amerika jau žinojo, kad stebuklas įvyko: Dalaso krepšininkai nugalėjo Majamio ekipą 105:95 ir pirmą kartą tapo NBA čempionais, laimėję finalo seriją 4:2.

[[ge:lrytas:lrytas:227571]]

Nuo lubų varvėjo šampanas, grindys lipo, rūbinė dvokė šampano ir alaus mišiniu, bet tai niekam nerūpėjo. Dideliuose ledo kibiruose su ženklu „Dallas Mavericks“ – 2011 metų NBA čempionai“ vis mažėjo butelių.

Tysonas Chandleris liejo laimę į mikrofonus, vis gurkštelėdamas iš kalifornietiško „Tott’s Brut“ kokteilio.

Lemiamo mūšio herojus Jasonas Terry bučiavo savo tatuiruotę ant bicepso – NBA čempionų taurę, kurią jis pasidarė laukdamas šios dienos.

Jasonas Kiddas atrodė vis dar negalįs patikėti, kad ji atėjo.

„Žmogau, tai svajonės išsipildymas. Tai buvo ilga kelionė“, – sakė 17 metų NBA rungtyniaujantis J.Kiddas, dukart prieš tai pralaimėjęs NBA finale kartu su „New Jersey Nets“.

[[ge:lrytas:lrytas:32643781]][[ge:lrytas:lrytas:35457166]][[ge:lrytas:lrytas:8645397]][[ge:lrytas:lrytas:9680294]]

„Šioje komandoje nebuvo nė vieno čempiono. O šiandien aikštę palikome kaip komanda, pilna čempionų“, – šypsojosi T.Chandleris.

Predragas Stojakovičius, J.Terry, Shawnas Marionas ir, žinoma, D.Nowitzki – visiems jiems jau buvo per 30. Visi jie NBA jau daugybę metų, bet tik 2011-aisiais, kai visi buvo sudėti į krūvą, padarė tai, ko sezono pradžioje beveik niekas negalėjo prognozuoti.

Į viršūnę atvedė europietis

Tai buvo krepšininkų darbininkų, o ne superžvaigždžių pergalė. Tikrų svajotojų, kurių širdys plakė išvien.

„Buvo pakilimų, buvo nuopuolių, bet visą laiką likome kartu. Tas jausmas, kad esi geriausia komanda pasaulyje, nenupasakojamas“, – sakė tuomet 32-ejų D.Nowitzki, gavęs naudingiausio NBA finalo serijos žaidėjo prizą.

Vokiečiui sekmadienio vakarą ėjosi sunkiai, jis mėtė sau neįprastai netaikliai, pataikė tik 9 kartus iš 27. Jis prisipažino, kad negalėtų paaiškinti, kodėl prametė net laisvas. Bet svarbiausia, kad visą tą laiką komanda jam kartojo: „Nepasiduok.“

Kai D.Nowitzki iškėlė į viršų Billo Russello vardu pavadintą naudingiausio žaidėjo trofėjų, šypsojosi visa Europa, pirmą kartą istorijoje matydama, kaip į NBA viršūnę komandą atvedė europietis.

D.Nowitzki „Mavericks“ gretose buvo ryškiausias žaidėjas daug metų. Bet tik po daugybės sunkių sezonų, kai Dalaso komanda strigdavo pirmuosiuose NBA atkrintamųjų varžybų ratuose, galų gale šiemet Dirkas užkopė į savo Everestą.

„Jei būčiau laimėjęs karjeros pradžioje, gal po to nebūčiau išliejęs tiek prakaito ir tiek treniruotėms skyręs laiko, kiek per pastaruosius trylika metų. Taigi ši pergalė yra išskirtinė. Esame pasaulio čempionai, o tai skamba neįtikėtinai“, – spaudos konferencijoje šypsojosi čempiono kepurę užsidėjęs D.Nowitzki, vis žvilgčiodamas į greta ant stalo stovinčią auksinę nugalėtojų taurę.

Paskui ji buvo nuskraidinta į Dalasą, kur rengiamas šventinis paradas – su autobusu be stogo, šokėjomis ir tūkstančiais mėlynųjų sirgalių.

„Aš už jį sumokėsiu. Nemanau, kad miestas turėtų mokėti. Pasilinksminkime“, – sakė „Mavericks“ savininkas Markas Cubanas, įsigijęs šį klubą 2000 metų sausį.

Subūrė nugalėtojų komandą

„Majamio komandos laikas dar ateis. Bet dabar – mūsų metas“, – ištarė „Mavericks“ treneris Rickas Carlisle’as.

Šis žmogus 1986-aisiais kaip žaidėjas laimėjo NBA čempiono titulą kartu su Larry Birdu „Boston Celtics“ ekipoje.

Bet laimėti kaip treneriui – visai kitas reikalas. Po rungtynių jis švytėjo ir neslėpė, kaip džiaugiasi dėl D.Nowitzki ir J.Terry, kurie penkerius metus turėjo gyventi kankinami slogių prisiminimų iš 2006-ųjų finalo, kai šioje arenoje buvo sumušti „Heat“ ekipos.

„Tai yra tikra komanda. Senų gerų žaidėjų grupė. Mes nebėgame greitai ir nešokame aukštai. Tai vaikinai, kurie kovoja vienas už kitą, – pabrėžė 51 metų R.Carlisle’as. – Tai yra nuostabiausia komanda, kurioje esu buvęs, nes joje svarbu ne tai, ko negalime padaryti, o tai, ką galime. Nerūpi tai, kokie yra mūsų potencialūs trūkumai, o tai, ką galime nuveikti kartu.“

Kai „Mavericks“ vadovas Donnie Nelsonas 2008-aisiais pakvietė šį trenerį į Dalasą, jis jautė, kad R.Carlisle’as gali suburti laimėtojų komandą aplink D.Nowitzki, nes per savo karjerą amerikiečiui teko treniruoti ne vieną Europos krepšininką.

Treneris prisiminė A.Sabonį

R.Carlisle’as dirbo „Nets“, kai 1991-aisiais į komandą perėjo Kroatijos krepšinio legenda Draženas Petrovičius.

Dar po ketverių metų „Portland Trail Blazers“ karjerą pradėjo Arvydas Sabonis – R.Carlisle’as tada buvo Portlando ekipos trenerio P.J.Carlesimo asistentas.

Vėliau R.Carlisle’as iš arti stebėjo tuo metu triskart Eurolygos čempiono Šarūno Jasikevičiaus pirmuosius žingsnius NBA lygoje, kai šis atvyko į „Indiana Pacers“.

Dabar net keista prisiminti, kad R.Carlisle’as yra žaidęs su A.Saboniu, kai 1982-aisiais atstovavo Virdžinijos universiteto komandai, o Arvydas žaidė Sovietų Sąjungos rinktinėje, viešėjusioje JAV.

R.Carlisle’as pasakojo, kad vėliau Portlande su lietuviu tapo artimais draugais.

„Aš Arvydą juokais vadindavau Žygiu – jo vyriausiojo sūnaus vardu, – juokėsi „Mavericks“ treneris. – Vienas mieliausių prisiminimų apie A.Sabonį buvo diena, kai jam gimė trečias sūnus Domas. Tai buvo pirmasis Arvydo sezonas lygoje, o tuo metu buvo įpusėjusi „Trail Blazers“ ir „Utah Jazz“ ketvirtfinalio serija. Kadangi žmona gimdė, Arvydas neatėjo į treniruotę, tad nuvažiavau jo pasveikinti į namus. Pabeldžiau į duris, Arvydas atidarė, išskėtė rankas, šypsosi: „Rickai, ateik čia.“ Jis paėmė mane į glėbį ir sako: „Šiandien mes geriame.“ Jam tai buvo didelio džiaugsmo diena – sėkmingo sezono Amerikoje ir laimės turėti vaiką derinys. Buvo smagu matyti Arvydą tokį gyvybingą, nes šiaip jis būdavo tylus ir kalbėdavo tik paklaustas.“

R.Carlisle’as daug ką prisiminė ir galėjo ilgai pasakoti, bet tuo metu svarbiausia buvo pergalė NBA su „Mavericks“.

Žvaigždės nebėgo nuo kamerų

Vis dėlto po NBA finalo Amerikoje daugiau kalbėta ne apie nuostabų „Mavericks“ pasirodymą, o apie LeBrono Jameso ir viso „Heat“ žvaigždžių trejeto vilčių žlugimą.

Visas 2010-2011 m. NBA sezonas sukosi aplink „Heat“ naujosios dinastijos pradžią arba jos nesėkmes.

Po finalo daug kas patenkinti aiškino: „Aš juk sakiau, kad nieko gero iš jų nebus.“

Abejojančių netrūko – neva L.Jamesas ir Dwyane’as Wade’as negalės kartu žaisti, jie niekada nesuras tarpusavio ryšio, „Heat“ neužteks krepšininkų, sulipdyti komandą reikės daugiau laiko ir taip toliau.

Taip, pirmieji Majamio eksperimento metai nesibaigė taip, kaip tikėjosi trijulė. Bet jie buvo daug geresni, negu prognozavo skeptikai, netikėję, kad „Heat“ apskritai pasieks NBA finalą.

Bet jie ne tik jį pasiekė, bet ir buvo labai netoli pergalės. Dvejos finalo rungtynės „Mavericks“ ekipai buvo apmaudžiai pralaimėtos vos keliais taškais. O viskas galėjo baigtis kitaip.

L.Jamesas ir D.Wade’as po lemiamo pralaimėjimo nesislėpė nuo kamerų. Kaip visada jie kartu atėjo į spaudos konferenciją, atsisėdo prie stalo su mikrofonais ir ramiai atsakinėjo į tiek klausimų, kiek tik reporteriai sugebėjo sugalvoti.

O jie buvo gana aštrūs.

– LeBronai, ar tu sugebi žaisti esant įtampai?

– Kartais pavyksta, kartais ne. Praėjusiose dviejose serijose sugebėjau padaryti tai, ko reikėjo, kad laimėtume. Bet šioje serijoje – ne.

– LeBronai, ko norėjai, bet nesugebėjai atlikti?

– Gyventi baudos aikštelėje. Kaskart, kai veržiausi po krepšiu, jie pritraukdavo papildomą gynėją tiesiai prieš mane. Jie puikiai dirbo gindamiesi.

– LeBronai, kokios tavo emocijos pralaimėjus?

– Žinoma, kad skaudu. Bet nevaikščiosiu nuleidęs galvą. Žinau, kiek ši komanda įdėjo darbo. Žinau, kiek individualaus darbo aš įdėjau, kai jūs to nematėte. Niekada negali nuleisti galvos, kai žinai, kiek atiduodi šiam žaidimui, kai šviesos išjungtos, o kameros neveikia.

Tada 26-erių L.Jamesas patikino, jog jis mažiausiai išgyvena dėl kritikos, o dar mažiau dėl to, kad tiek daug žmonių jaučiasi laimingi dėl jo nesėkmės.

Jis sakė, jog vasarą atsidės treniruotėms, kad kitą sezoną dar daugiau galėtų duoti šiai komandai.

Lietuviui buvo sunkiausia

Pergalės planų Majamyje niekas neatsisakė.

„Mums nepavyko laimėti pirmaisiais metais, tačiau tai nėra „Heat“ galas. Mes tai panaudosime kaip motyvaciją ir sugrįšime bandyti viską pradėti iš naujo“, – patikino D.Wade’as.

„Aš buvau arti. Laimėjau dvejomis rungtynėmis daugiau nei 2007-aisiais. Tikėkimės, kad kitą kartą, kai pateksiu į finalą, laimėsiu dvejomis rungtynėmis daugiau nei 2011-aisiais“, – sakė L.Jamesas.

Abu tuos kartus NBA finale kartu su juo buvo Ž.Ilgauskas. Aštuonerius metus šie krepšininkai rungtyniavo drauge.

Prieš 2010-2011 m. sezoną Ž.Ilgauskas nusprendė pamiršti apie uždarbį ir sutiko su prastesnėmis finansinėmis sąlygomis nei buvo įpratęs, kad tik galėtų atvykti į Majamį, kur jį taip kvietė senas bičiulis L.Jamesas.

Lietuvis tikėjosi auksinės sezono, o greičiausiai ir karjeros, pabaigos.

Prieš sekmadienio rungtynes drabužinėje jis šypsodamasis persižegnojo paklaustas, ar jaudinasi, nes tai gali būti paskutinės NBA rungtynės jo gyvenime.

„Sunku, bet ką padarysi“, – sakė Ž.Ilgauskas.

Kai paskutinės sekundės švieslentėje bėgo nulio link, lietuvis stovėjo prie šoninės linijos prikandęs lūpą ir labai greitai išgaravo iš salės negalėdamas žiūrėti, kaip jo namų arenoje švenčia „Mavericks“ žaidėjai.

„Heat“ komandos rūbinėje Ž.Ilgausko spintelė stovėjo tuščia, ir tik joje likusios kelios įkvepiančios citatos priminė apie pasirengimą mūšiams.

Ant raudonos kėdės gulėjo kortelė, kokios buvo išdalytos visiems žaidėjams prieš lemiamas finalo rungtynes. Joje išspausdinti žodžiai iš pirmojo laiško korintiečiams: „Visi geri atletai sunkiai dirba dėl aukso medalio, kuris netenka blizgesio ir išblunka. Tu sieki tokio, kuris amžiams lieka auksinis.“

Finalai – lyg užkeikti

Ž.Ilgauskas suaugusiųjų krepšinyje apskritai niekada nėra buvęs čempionas.

Kai jis karaliavo 1994–1995 m. LKL čempionate pelnydamas 21,2 taško ir atkovodamas po 13 kamuolių per rungtynes, finalo serijoje „Atletas“ 0:3 nusileido Kauno „Žalgiriui“.

Kitąmet „Atletas“ su Ž.Ilgausku vėl pralaimėjo finalą – 2:3.

Po to šio aukštaūgio karjeroje buvo tiek nelaimių, kiek ne kiekvienas jaunuolis atlaikytų.

1996-ųjų vasarą Ž.Ilgauskas pasirašė sutartį su „Cleveland Cavaliers“ ir grįžo į aikštę išgijęs po sudėtingos pėdos operacijos.

Tačiau sezonui net neprasidėjus vėl skilo tas pats dešinės pėdos kaulas.

Dar viena operacija, dar vieni metai su ramentais. Visas pirmasis sezonas NBA – ant suolo.

Nuomojamame bute Klivlande Ž.Ilgausko laukdavo tiktai tuščia lova ir televizorius, kuris transliavo programas nesuprantama anglų kalba.

Tačiau krepšininkas nepasidavė nevilčiai ir galų gale debiutavo NBA.

Iš mažų salių, kuriose rungtyniaudavo „Atletas“, jis pateko tiesiai į „Compaq Center“ areną Hjustone su keliolika tūkstančių žiūrovų tribūnose. 21 metų aukštaūgio ten laukė „Houston Rockets“ legenda iš Nigerijos Hakeemas Olajuwonas.

„Mane iš karto įtraukė į starto penketą, nes pora žaidėjų susimušė per ikisezonines varžybas ir buvo diskvalifikuoti, – šypsodamasis prisiminė Ž.Ilgauskas. – Mes pralošėme, tačiau man sekėsi – atrodo, pelniau 16 taškų ir atkovojau 16 kamuolių. Neblogai.“

Lietuvis pritapo greitai – po debiuto praėjus porai mėnesių mače su „Detroit Pistons“ jis pelnė net 32 taškus, dvikovoje su „New York Knicks“ pataikė pirmą savo tritaškį NBA, o netrukus buvo pakviestas į Visų žvaigždžių savaitgalį.

Ten pirmą kartą istorijoje Lietuvos krepšininkas buvo išrinktas naudingiausiu NBA naujokų mačo žaidėju.

Bet 2000-ųjų gruodį skilo kita pėda. Jis galėjo tapti pensininku sulaukęs vos 24 metų.

Į vieną krepšininko koją yra suvarytos penkios vinys, į kitą – septynios.

Tačiau 220 cm ūgio kaunietis sunkiai dirbo, kad galėtų sugrįžti į krepšinį.

O 2003-iaisiais į Klivlandą atėjus L.Jamesui net pradėjo svajoti apie NBA viršūnę.

2011-aisiais Ž.Ilgauskas ir jo komanda suklupo šiek tiek per anksti.

Praėjus porai dienų po finalo lietuvis atėjo į rūbinę susidėti daiktų ir, kaip paaiškėjo, atsisveikino krepšiniu visiems laikams.

Ant jo spintelės buvo užklijuoti buvusio JAV prezidento Theodore’o Roosevelto žodžiai: „Svarbus yra ne kritikas, kuris kalba apie tai, kaip stiprus žmogus suklumpa arba kokie veiksmai būtų buvę geresni. Garbė yra tam, kuris kovėsi arenoje, kurio veidas aplipęs dulkėmis, prakaitu ir krauju. Pastangų nebūna be klaidų ir trūkumų. Jei nepavyksta, jis bent žino, kad tikrai bandė. Jo vieta niekada neturėtų būti tarp šaltų ir baugių sielų, kurios nepažino nei pergalės, nei pralaimėjimo.“

2011-ųjų NBA finalas

1-asis mačas: „Heat“ – „Mavericks“ 92:84 (16:17, 27:27, 22:17, 27:23).

2-asis: „Heat“ – „Mavericks“ 93:95 (28:28, 23:23, 24:20, 18:24).

3-iasis. „Mavericks“ – „Heat“ 86:88 (22:29, 20:18, 22:20, 22:21).

4-asis. „Mavericks“ – „Heat“ 86:79 (21:21, 34:26, 20:18, 21:14).

5-asis. „Mavericks“ – „Heat“ 112:103 (30:31, 30:26, 24:22, 28:24).

6-asis. „Heat“ – „Mavericks“ 95:105 (27:32, 24:21, 21:28, 23:24).

(„Lietuvos rytas“, 2011 m.)

Dirkas Nowitzki amžiams perbraukė didžiąją Žydrūno Ilgausko svajonę Atsukam laiką