„Pradžioje kaip anekdotas pasakytas juokelis, tapęs didinga Lietuvos krepšinio istorija“, – taip dar būdamas gyvas apie savo darbą Lietuvos vyrų krepšinio rinktinėje kalbėjo ispanų treneris Javieras Imbroda.

1991-siais nežinia kodėl sutikęs padėti lietuviams J.Imbroda amžiams įsirašė savo pavardę į šalies krepšinio metraštį – su Lietuva laimėjo olimpinę bronzą. Dabar ispaną mes tik prisimename: eidamas 62-uosius metus J.Imbroda Anapilin eidamas iškeliavo 2022 metų balandžio 3-iąją po ilgos kovos su klastinga liga.

1992-ųjų Barselonos olimpinės žaidynės Ispanijos krepšinio rinktinei buvo tikras košmaras. Galima buvo tik beviltiškai kraipyti galvas, stebint šeimininkų ekipos fiasko olimpiados aikštėje – ypač jiems skauda buvo po „angolazo“ antausio: Angolos komandos pergalės A grupėje prieš ispanus dvidešimčia taškų ir užimta paskutinė šeštoji grupės vieta.

Tačiau Ispanijai ne viskas buvo taip tragiška su olimpiniu krepšinio turnyru – buvo ir treneris ispanas, kuris Barselonoje išgyveno vieną geriausių savo gyvenimo patirčių.

Tada 31-erių Javieras Imbroda, tuometinis „Mayoral Maristo“, vėliau – Malagos „Unicaja“, Madrido „Real“ ir Ispanijos rinktinės bei kitų komandų treneris, per žaidynes Barselonoje buvo Lietuvos krepšinio rinktinės stratego asistentu ir namuose iškovojo medalį.

[[ge:lrytas:lrytas:23791856]][[ge:lrytas:lrytas:24197506]][[ge:lrytas:lrytas:24083274]]

Bet ne Ispanijai. Šaliai, kuriai jis savo širdyje skyrė nemažai vietos.

„Tai buvo keistas jausmas. Be jokios abejonės, tai buvo taip keista, kad net ir dabar nesuprantu visos šios istorijos didingumo“, – prieš dešimtmetį su „El Confidencial“ portalui kalbėjo iš Andalūzijos kilęs J.Imbroda. – Keisčiausias vaizdelis buvo tuomet, kai žygiavau su Lietuvos delegacija.

Tada pamačiau, kad Ispanijos princas Felipe mojavo delegacijai su Ispanijos vėliava, o tuomet ir patyriau nepakartojamą bei keistą jausmą. Dar Sidnėjaus žaidynėse ėjau antras už Lolo Sainzo, parade žygiavau su ispanų delegacija, o dabar kita vėliava, kita šalis“.

Pasikvietė juokais

Kaip treneris iš Meliljos atsidūrė Lietuvos rinktinės sudėtyje ir atstovavo lietuviams olimpinėse žaidynėse?

„Viskas prasidėjo nuo to, kad lietuviai Valdemaras Chomičius ir Arvydas Sabonis turėjo namą netoli Malagos, Toremolinose“, – 2017-siais patekimo į Lietuvos rinktinę istoriją pasakojo J.Imbroda. – Kai jie pasirašė sutartis su Valjadolido „Forum“ ekipa, per draugus nusprendė nusipirkti namą ir ten įkurti savo rezidencija.

[[ge:lrytas:lrytas:36541400]]

Tai buvo 1989-ieji ir lietuviai tik ką pabėgo nuo „sovietinės valdžios priežiūros“, atsisakydami paklusti Maskvos diktatūrai.

„Arvydas ir Valdemaras vis pasirodydavo tame name, po to išvykdavo, po to vėl atsirasdavo. Atėjus vasarai, jie paprašė patreniruoti su mano komanda, kad išlaikytų sportinę formą.

Ypač jos siekė V.Chomičius. Sutikau, jie treniravosi, po to jie dalyvavo stovykloje, kurią aš organizavau Marbeljoje 1990-ųjų pradžioje.

Kažkaip per vieną pokalbį su jais išplaukė mintis, ar aš rengiuosi Barselonos olimpiadai“, – prisiminė treneris J.Imbroda.

„Pirmoji mano reakcija buvo tokia, kad jie juokiasi iš manęs, – prisiminė J.Imbroda. – Buvau jaunas treneris, apie kurį tik pradėta kalbėti. Ir tikrai nesitikėjau tokios atsakomybės.

Tai, kas iš pradžių prasidėjo kaip anekdotas peraugo į rimtą požiūrį – į Malagą po kurio laiko atvyko Lietuvos olimpinio komiteto atstovas Arūnas Pakula, atsisėdo priešais mane ir pradėjo derinti klausimą dėl mano galimybių prisidėti prie Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės“.

Rado šalį griuvėsiuose

Netikėtai sau be didesnių problemų sutikęs padėti lietuviams, jis 1991-siais susikrovė lagaminus į Lietuvą, kur turėjo padėti rinktinei treniruotis kelis mėnesius ir siekti kelialapio į Barseloną.

Nuo 2018 metų Andalūzijos parlamente dirbęs, o po to trejus metus Andalūzijos regiono švietimo ministro pareigas ėjęs J.Imbroda su siaubu prisiminė, ką jis pamatė „penkis dešimtmečius SSRS niokotoje Lietuvoje“.

[[ge:lrytas:lrytas:36541403]]

„Buvau daugiausia Kaune. Ten nieko nebuvo: parduotuvės tuščios, maistas labai kartojosi... Visuomenės „sveikatos“ būklę galima buvo įsivaizduoti pagal krepšinio situaciją.

Mane pirmą kartą nuvežė į aukščiausio diviziono krepšinio rungtynes: salė prastesnė nei pas mus mokykloje, – prisiminė treneris, kuris visada juokėsi iš sulietuvintos savo pavardės – Imbrodas. – Gyvenau Kaune apie du mėnesius. Viskas, ką galėjome tada padaryti su rinktine – tai tiesiog treniruotis. Ir treniruotis turint labai skurdžias priemones. Autobusas, kuris vežė mus į treniruotes ir atgal, buvo sukleręs, viešbutis buvo labai kuklus... „

„El Confidencial“ portalui J.Imbroda pasakojo, kad labiausiai dėl tokios tragiškos situacijos pergyveno patys rinktinės nariai, kurie vis atsiprašinėjo ispano.

„Žaidėjai prašė manęs atleidimo dėl esamos tragiškos padėties. Jie net nešėsi į treniruotes savo kamuolius, nes Lietuvos krepšinio federacija jų neturėjo ir negalėjo pateikti treniruotėms“, – komentavo ispanų treneris.

Tačiau net ir šios negandos neatšaldė ispano ir kitų trenerių siekių kaip reikiant pasirengti olimpiados atrankai ir pačiai olimpiadai.

„Žinojau, kad galingas rinktinės žaidimas suteiks galimybę parodyti pasauliui, kad Lietuva egzistuoja. Tai buvo šalis, su kuria SSRS netinkamai elgiamasi ir ji apie tai paskelbti turėjo per krepšinį. Jie turėjo tarptautinių žvaigždžių: Arvydą Sabonį, Šarūną Marčiulionį, Valdemarą Chomičių, Rimą Kurtinaitį... Jie turėjo labai galingų krepšinio žmonių.“

Labai keista komanda

Po to, kai Chuanas Antonio Samaranchas sutiko surengti papildomą atrankos turnyrą į Barselonos olimpiadą tiek buvusioms SSRS šalims, tiek ir sugriuvusios Jugoslavijos respublikoms, Lietuva suskubo formuoti nacionalinę vyrų krepšinio rinktinę.

Ir tai pavyko padaryti sujungus jaunimą su veteranais, Lietuvos trenerius su užsienio specialistais.

[[ge:lrytas:lrytas:36541401]]

Rinktinės vyriausiuoju treneriu buvo paskirtas daug ką matęs 60-metis Vladas Garastas, 1989–1991 m. treniravęs „Žalgirį“ ir Sovietų Sąjungos rinktinę.

Jo asistentai tapo Javieras Imbroda ir amerikietis Donnie Nelsonas. Abu šiuos specialistus federacijai rekomendavo nacionalinės ekipos žaidėjai: už ispaną mūru stojo V.Chomičius ir A.Sabonis, o už amerikietį – NBA kovojantis Šarūnas Marčiulionis.

„Tai buvo žaidėjų prašymai, o federacija ir V.Garastas su tuo turėjo susitaikyti“, – prisiminė J.Imbroda, kuris V.Garastą jau po visų kovų pavadino „užsidariusiu magu“.

Nepaisant akivaizdžių skirtumų tarp trenerių, jų vizijų, rinktinės treniravimo formulė veikė.

„Stengėmės gerbti vienas kito erdvę“, – pasakojo apie kolegą amerikietį J.Imbroda. Nors ispanas ir amerikietis buvo beveik vienodo amžiaus, tačiau tarp dviejų asistentų buvo ir didelių skirtumų: J.Imbroda išgarsėjo per kulią Maristos ekipą, su kurią jis praėjo ilgą kelią nuo žemesnių lygų iki ACB čempionato ir išbuvo ten keturis sezonus.

Tuo tarpu D.Nelsonas užaugo savo tėvo Dono Nelsono, vieno iš puikių NBA trenerių, šešėlyje.

1992 metais jis buvo NBA klubo „Golden State Warriors“ asistentu, kurioje žaidė ir Š.Marčiulionis.

J.Imbroda surado rėmėjų

Komandai draugystė su užsienio specialistais buvo naudinga ne tik sportiniu, bet ir ekonominiu aspektu.

Per D.Nelsoną lietuvis Š.Marčiulionis, kuris ieškojo lėšų padėti savo šaliai ir rinktinei, susipažino su „Grateful Dead“ roko grupe.

Pastarosios nariai įsijautė į Lietuvos olimpinės rinktinės finansinę situaciją ir nusprendė padėti š.Marčiulioniui: paaukojo nemažą sumą pinigų ir reklamavo Lietuvai sukurti marškinėlius, kuriuos komanda vėliau vilkėjo per žaidynių medalių įteikimo ceremoniją.

[[ge:lrytas:lrytas:36541443]]

J.Imbroda taip pat prisidėjo prie rinktinės finansavimo – per savo ryšius jis gavo pinigų Lietuvos rinktinei iš Melilijos miesto tarybos.

„Pasakiau jiems, kad yra galimybė. Jie tai matė kaip galimybę per Lietuvos rinktinę pareklamuoti regioną. Parūpino šiek tiek pinigų ir lietuvių komanda atvyko į Meliliją žaisti, neatsimenu tiksliai, turnyre ar kažkiek rungtynių“, – pasakojo J.Imbroda, tikindamas, kad tuomet jo brolis dar nebuvo miesto meru.

1992 m. liepos mėn. „El País“ straipsnyje parama buvo įvertinta 25 milijonais pesetų, o išvertus į eurus tai sudarė apie 150 tūkst. eurų.

„Mes dar atvykome po olimpiados su Rimu Kurtinaičiu ir dar Melilijoje surengėme papildomą treniruočių stovyklą. Taip atsidėkojome“, – prisiminė V.Chomičius.

Smogė dukart NVS

Į Barselonos olimpines žaidynes lietuviai pateko laimėję atrankos turnyrą Ispanijoje. Paskutinę pirmojo etapo dieną Lietuvos rinktinės kelyje pasitaikė Jungtinės rinktinė – komanda, kurios pagrindą sudarė buvusios Sovietų Sąjungos komandos (NVS) žaidėjai.

Tąkart J.Imbroda nutarė motyvuoti Lietuvos rinktinės narius, nors puikiai suprato, kad patys žaidėjai nori dėl politinių motyvų nušluoti nuo kelio iš esmės rusų komandą.

Jis rūbinėje rėžė kalbą, kurios pabaigoje ištarė: „Įveiksime juos tiek taškų, kiek jie metų buvo okupavę Lietuvą.“

Šalis 50 metų kentėjo SSRS priespaudą ir krepšininkai beveik įvykdė ispano prašymą: lietuviai tas rungtynes laimėjo net 44 taškais – 116:79 ir buvo vienintele pralaimėjimo olimpinėje atrankoje nepatyrusia komanda.

[[ge:lrytas:lrytas:36541402]]

Per dvi savaites lietuviai laimėjo 12 dvikovų ir pateko į Barseloną.

Tuomet jau užkulisiuose pradėta kalbėti, kad Lietuvos ekipa gali nuveikti kažką rimto olimpiadoje.

„Žinojome, kad galime laimėti medalius, nors tai ir nebuvo lengva. Bet įtarėme, kad galime nuveikti kažką didingo“, – to meto nuotaikas įvardijo J.Imbroda.

Ispano manymu, tik šiaip pažaisti buvo neįmanoma turint Arvydą Sabonį priekyje.

„Turėti A.Sabonį aikštėje buvo kažkas unikalaus. Jis buvo unikalus žaidėjas, – žavėjosi ispanas. – Prisimenu, kad tada pagalvojau „su Sabu neįmanoma pralaimėti.“ Jo pranašumas buvo įspūdingas. Visas žaidimas buvo statomas aplink jį. O jį supo puikūs žaidėjai – Š.Marčiulionis, R.Kurtinaitis, V.Chomičius ar A.Karnišovas.

Jie buvo išskirtiniai žaidėjai. Bet svarbiausias buvo A.Sabonis.“

Lietuva galiausiai atkreipė pasaulio dėmesį pergale mažajame olimpiniame finale, kur ir vėl susitvarkė su NVS rinktine 82:78.

„Nėra geresnės scenos reklamai ir pasirodymui nei olimpinės žaidynės“, – pasakojo J.Imbroda. Jo sirgaliai pasigedo Lietuvoje per rinktinės sutiktuves.

Ispanas dėl nuovargio nusprendė nekeliauti su rinktine į Lietuvą ir po žaidynių iškart grįžo namo į Meliją.

„Buvau labai išsekęs“, – prisiminė savijautą J.Imbroda.

Per savo savo trenerio karjerą J.Imbroda po to nuo 1995 iki 1999 metų dirbo Ispanijos vyrų krepšinio rinktinės trenerių štabe. Vadovaujant Ispanijos rinktinei jis 2001 metų Europos čempionate Turkijoje iškovojo bronzą bei 2002 metų pasaulio čempionate, kuriame ispanai pirmą kartą įveikė JAV rinktinę, tenkinosi 5 vietą.

Po gerų 25 metų paklausus J.Imbrodos, ar jis nenorėtų ir vėl sugrįžti į Lietuvos rinktinę, ją treniruoti, ispanas portalui atn.lt pasakė: „Niekada negali žinoti, kas atsitiks po kelių dienų, o juo labiau – po kelerių metų. Ateitis parodys. Bet Lietuva yra ir liks mano širdyje.“

Prieš trejus metus ispanų specialistas po sunkios ligos balandžio 3-iąją iškeliavo Anapilin.

Juokelis, tapęs didinga krepšinio istorija: įspūdingą akimirką ispaną ir Lietuvą amžiams suvienijo likimas (1)