Šarūnas Jasikevičius sekmadienį atvedė Stambulo „Fenerbahce“ į stipriausio žemyno klubo sostą – tai jo pirmasis Eurolygos čempiono titulas trenerio karjeroje.

Šia triumfo akimirką Abu Dabyje buvo praėję lygiai 22 metai nuo tada, kai Š.Jasikevičius pirmą kartą Eurolygos čempionu tapo kaip žaidėjas: laimėjimas 2003-iųjų gegužę buvo istorinis ir tuomet 27-erių lietuviui, ir jo atstovautai komandai – „Barcelona“ į elitinio žemyno klubų turnyro viršūnę įkopė pirmą sykį, nors finale žaidė šeštąkart.

Lrytas siūlo prisiminti, kaip tada šventė Š.Jasikevičius ir visa Barselona, kai šiame mieste vykusiame finalo ketverte, „Palau Sant Jordi“ rūmuose, beveik 17 tūkstančių žiūrovų akivaizdoje „Barcelona“ užsidėjo Eurolygos čempionės karūną, finale įtikinamai 76:65 pranokusi stipriausią Italijos komandą Trevizo „Benetton“.

„Fantastika. Tai atrodė lyg sapnas, bet jis išsipildė. Esu be galo laimingas“, – džiūgavo lietuvis.

[[ge:lrytas:lrytas:38011679]]

„Barcelona“ krepšininkai pergalės šokį šoko du kartus.

Finalo rungtynių finiše į arenos vidurį subėgo žaidėjai, treneriai, fotografai. Tačiau teisėjai juos vargais negalais privertė pasitraukti iš aikštės.

Pasirodo, iki ketvirtojo kėlinio pabaigos dar buvo likusios 2,2 sekundės. Tiesa, tai buvo tik formalumas – šeimininkai tuo metu pirmavo 11 taškų skirtumu.

8 taškus finale pelnęs Š.Jasikevičius įlėkė į aikštę nuo atsarginių suolo, nes ketvirtajame kėlinyje išnaudojo pražangų limitą. Netrukus lietuvis buvo visas šlapias – „Barcelona“ puolėjas brazilas Andersonas Varejao Š.Jasikevičiui ant galvos išpylė beveik visą šampano butelį.

„Barca, Barca, Catalunya, Catalunya“, – klykė Barselonos ekipos aistruoliai.

Arenoje sirgaliai iškėlė daugybę plakatų, kuriuose puikavosi tas pats užrašas: „Katalonija – tai ne Ispanija“.

Tarp aistruolių – ir lietuvis

Po apdovanojimų ceremonijos šalia drabužinės pusfinalio mačo su Maskvos CSKA vienas didvyrių Juanas Carlosas Navarro vaikščiojo su ispaniško alaus „Estrella“ buteliu rankose.

Naudingiausias finalo ketverto turnyro žaidėjas serbas Dejanas Bodiroga bučiavosi su draugais, giminėmis ir artimaisiais.

Kai kurie „Barcelona“ krepšininkai užsirūkė pergalės cigarą. Su cigaru dantyse prie būrio žurnalistų trumpam pasirodė Š.Jasikevičius ir nugalėtojų „centras“ vokietis Patrickas Femerlingas.

[[ge:lrytas:lrytas:37999847]][[ge:lrytas:lrytas:38011703]][[ge:lrytas:lrytas:38011854]][[ge:lrytas:lrytas:38012607]]

„Šarūnai, duok ir man parūkyti“, – lietuviškai Š.Jasikevičiaus paprašė vienas aistruolis – prie „Barcelona“ įžaidėjo prasibrovė Katalonijos sostinėje gyvenantis ir dirbantis joniškietis Žydrūnas Dabriška.

„Esu krepšinio fanatikas. Norėjau Š.Jasikevičiaus paprašyti marškinėlių, bet neužteko drąsos. Tačiau jis man pasirašė. Dar spėjau paspausti jam ranką. Dabar aš rankos turbūt tris savaites neplausiu. Šarūno paprašiau, kad tik kitą sezoną neišeitų į Madrido „Real“. Jei jis ten išvyktų, reikėtų ir man persikelti gyventi į Madridą“, – tvirtino Ž.Dabriška.

Geležinė šeimininkų gynyba

Iki triumfo svaigulio „Barcelona“ krepšininkams teko išlieti nemažai prakaito. Tačiau lemiamame mūšyje „Benetton“ nesugebėjo sukurti didelės intrigos – šeimininkai beveik visą mačą tvirtai kontroliavo padėtį aikštėje.

Katalonijos klubas į duobę buvo įkritęs tik trumpam, kai leido savo varžovams likviduoti 12 taškų persvarą (42:30, 47:47). Likusį laiką „Barcelona“ laikė pačiupę priešininkus už gerklės, kurie antrajame ketvirtyje pelnė tik 9 taškus.

„Mes pademonstravome puikią gynybą prieš geriausiai Europoje puolančią komandą ir leidome jai įmesti tik 65 taškus“, – didžiavosi „Barcelona“ treneris serbas Svetislavas Pesičius. – D.Bodiroga buvo tikras mūsų lyderis. Niekas Europoje taip neišmano krepšinio kaip jis“.

Pasak „Benetton“ stratego Ettore Messinos, jo auklėtiniai neįkando varžovų aikštės gynybos: „Be to, jie turėjo daugiau jėgų. Apskritai „Barcelona“ priekinės linijos žaidėjai aukštesni, stipresni“.

„Prisipažinsiu, prieš rungtynes jaučiau didelę įtampą. Tačiau be streso ir kančios didelių pergalių neiškovosi“, – tvirtino D.Bodiroga, spaudos konferencijoje į klausimus atsakinėjęs ispanų, italų ir anglų kalbomis.

D.Bodiroga Eurolygos čempionu tapo trečiąjį kartą. 2000-aisiais ir 2002 metais jis pergalę šventė su Atėnų „Panathinaikos“.

Sirgalių ir spaudos pagyros

„Barcelona“ gerbėjai po savo numylėtinių pergalės rinkosi miesto aikštėse. Jie dainavo, gėrė alų, mojavo Katalonijos ir klubo vėliavomis, susimušinėjo rankomis. Katalonijos sostinės centre nemažai lengvųjų automobilių suko ratus ir laidė garso signalus.

„Barcelona“ klubui pralaimėjimas būtų buvusi tragedija. Po mūsų futbolininkų dažnų nesėkmių šį sezoną nuotaika buvo labai prasta. Krepšininkai – tikri šaunuoliai“, – kalbėjo klubo sirgalius 17-metis Jose.

„Esate Svajonių komanda“, – skelbė didžiulė antraštė Katalonijos dienraštyje „Sport“.

Šiame bei „El Mundo Deportivo“ laikraštyje – dūmą traukiančio Š.Jasikevičiaus nuotraukos.

Didžiausias Ispanijos sporto dienraštis „Marca“ Barselonos krepšininkus pirmajame puslapyje pavadino Europos karaliais.

Lygi kova iki pat sirenos

Trečiąją vietą 2003-iųjų Eurolygoje užėmė Sienos MdP. Italijos klubas 79:78 išplėšė pergalę prieš Maskvos CSKA.

Visą mačą vyko kova taškas į tašką, abi komandos per daug nesivargino gintis. Iki sirenos likus 2,8 sek., CSKA legionierius graikas Nikos Hatzivrettas turėjo puikią progą išlyginti rezultatą, bet pataikė tik vieną iš dviejų baudų.

Nugalėtojams puolėjas Mindaugas Žukauskas pelnė 3 taškus.

„Mums tai labai svarbi pergalė, nes tokio mažo miesto kaip Siena komandai užimti trečią vietą – didelė garbė. Tiesa, tikėjomės tapti čempionais. Sakau rimtai“, – kalbėjo MdP legionierius M.Žukauskas.

CSKA puolėjas Darius Songaila, kuris įmetė 15 taškų, po pralaimėtos dvikovos MdP atrodė labai susikrimtęs: „Gal tik taip atrodė, kad nesistengėme gintis. Iš tikrųjų kovėmės iš visų jėgų“.

D.Songaila kiek pralinksmėjo, kai arenoje sutiko M.Žukauską.

„Kodėl tu čia vaikštai su kostiumu?“ – savo autiečio paklausė sportiškai apsirengęs D.Songaila ir patampė jam už kaklaraiščio.

„Pas mus griežta tvarka. Privalome vilkėti kostiumą. Kitaip nubaustų“, – paaiškino M.Žukauskas, kuris finalo dvikovą stebėjo su keturmečiu sūnumi Mantvydu.

Po triumfo – bemiegė naktis

Barselonos klubo sirgalių numylėtinis Š.Jasikevičius per lemiamą mačą su „Benetton“ daugybę emocijų išliejo aikštėje, o paskui – už jos.

– Šarūnai, ar neprižadinau? Turbūt dar ilsitės po pergalės šventimo? – kitą rytą po finalo apie 11 val. „Lietuvos ryto“ korespondentas paklausė Š.Jasikevičiaus.

– Baik juokus, aš dar nebuvau atsigulęs. Nežinau, ar apskritai eisiu miegoti, nes vakare dar susitinkame su sirgaliais. Sunku užmigti po tokių pergalių. Gal ir eisiu trumpam nusnūsti, nežinau.

– Matyt, audringai šventėte?

– Normaliai. Su ekipos draugais, tėvais, artimaisiais. Iš pradžių pasėdėjome „ABBA Garden“ viešbutyje, kur mus buvo uždarę keturias dienas, per finalo ketverto varžybas. Ten buvo balius. Paskui dar ėjome į barą. Po to grįžau namo.

– Ar triumfas Eurolygoje – didžiausia jūsų karjeros pergalė?

– Klubų varžybose, be abejonės. Bet man itin svarbi Sidnėjaus olimpiadoje iškovota bronza. Lietuvos rinktinė man vis tiek yra brangiau.

– Ką jums reiškia Eurolygos čempiono titulas?

– Išsipildė mano svajonė. Esu nepaprastai laimingas, kad neapvylėme aistruolių. Jie ilgai ir kantriai po „Barcelona“ nesėkmių Eurolygos finaluose laukė tokio laimėjimo. Troškome šio titulo.

– Kokie buvo svarbiausi sėkmės veiksniai?

– Labai alinančios treniruotės. Treneris Svetislavas Pesičius privertė mus sunkiai dirbti. Be to, lėmė geras žaidėjų parinkimas. Prieš sezoną atėję Dejanas Bodiroga, Gregoras Fučka, Patrickas Femerlingas buvo tie žaidėjai, kurių mums reikėjo.

– Kas padėjo parklupdyti galingą „Benetton“ ekipą?

– Gynyba. Iki šiol nesuprantu, kaip mes jiems galėjome leisti įmesti tik 65 taškus. Labai gerai sužaidė D.Bodiroga ir G.Fučka, kuriems nuolat sudarydavome sąlygas atakuoti. D.Bodiroga darkart įrodė, kad puldamas neturi sau lygių Europoje.

– Kaip vertinate savo pasirodymą finalo ketverto turnyre? Kodėl dažnai šaudėte pro šalį iš gerų padėčių?

– Savo žaidimą vertinu gerai. Man nesisekė tik metimai. O daugiau viską dariau gerai. Finale aš nesijaudinau, tiesiog atakuodamas nepagavau savo ritmo. Svarbiausia, kad laimėjome.

– Kas toliau?

– Po pergalės „nuleisime gazą“ ir visą dėmesį skirsime Ispanijos čempionatui. Mūsų tikslas – tapti ir šalies čempionais.

Barselonoje regėjo savo namus

O prieš prasidedant čempioniškam 2002–2003 m. sezonui Š.Jasikevčius interviu „Lietuvos rytui“ atviravo, kad Barselonoje norėtų apsigyventi visam laikui. Jis toliau svajojo apie karjerą NBA ir po dvidešimties metų įsivaizdavo save kaip storą šeimos tėvą.

Sidabrinės spalvos „Mercedes 320 CLK“ groja naujausia ispaniška popmuzika. Kartais amerikietiškas repas, „jei ne per žiaurus“, tačiau niekada – metalas. Lietuviška muzika šioje mašinoje taip pat dar neskambėjo.

Už kelių posūkių išnyra ir „Barcelona“ krepšinio rūmai. Kelionė nuo namų iki klubo užtrunka apie dešimt minučių. Tiesa, jei nėra daug automobilių, galima atvažiuoti per septynias. Tačiau ir tris minutes, ryte ilgiau praleistas lovoje, Š.Jasikevičius tikrai brangina – kaip ir laiką po rytinės treniruotės, skirtą interviu „Lietuvos rytui“.

„Treniruotės prasideda 10 arba 12 valandą. Tą dieną, kai reikia vėliau eiti, miegu ilgiau, – sakė lietuvis. – Bet į salę atvažiuoju truputį anksčiau – sunkumų pakilnoti, daugiau į krepšį pamėtyti“.

– Šarūnai, jus Barselonoje pažįsta ir krepšiniu mažai besidomintys katalonai. Įbėgantį į aikštę komentatorius pakiliu balsu sutinka „Šarą – charizmatinę asmenybę“. Iš ko paveldėjote tokias savybes?

– Kiek teko girdėti, abu tėvai buvo kovingi sportininkai. Tėvas žaisdavo stalo tenisą, motina – rankinį, ir abu – aukštu lygiu. Gal dėl to viskas taip susiklostė. Aš sportuoju nuo mažens. Esu toks žmogus, kad man visur ir visada – varžybos. Mano mėgstamas žaisti golfas irgi yra varžybos.

– Pagrindinis jūsų principas – žaisti ar nugalėti?

– Gal kitiems ir svarbu žaisti, bet man – tik laimėti.

– Kažkada interviu CNN sakėte, kad tėvams svarbiausia buvo jūsų išsilavinimas ir tik po to – krepšinis. O jums NBA atrodė didžiausias tikslas. Ko siekiate dabar?

– Vis tiek aš noriu žaisti NBA – mano svajonė neišsipildė. Norėčiau laimėti kuo daugiau titulų. Noriu išlošti čempionatus, taures. Tai ir yra mano motyvacija. Merilende treneris sakė, kad buvau vienintelis vaikinas universiteto komandoje, troškęs bet kokia kaina patekti į NBA.

– Ar per ketverius metus JAV universitete panaudojote visas galimybes?

– Daug kas priklauso ne nuo tavęs, o nuo komandos draugų, trenerio. Merilende treneris manęs nepanaudojo taip, kaip Zmago Sagadinas Liublianos „Olimpija“ klube arba Jonas Kazlauskas Lietuvos rinktinėje. Aito Garcia Renesesas (tuometis „Barcelona“ treneris) užkrauna daug atsakomybės, ir man tas patinka. Kur pasuksiu iš „Barcelona“ – nežinau, planų dar nekuriu. Tačiau prieš baigdamas karjerą būtinai noriu pažaisti NBA.

– Ar nenorėtumėte sugrįžti rungtyniauti į Lietuvą?

– Tai sunku. Čia uždirbu kelis kartus daugiau, žaidžiu geresnėje komandoje, su geresniais partneriais, treneriais. Nematau tikslo, kodėl turėčiau grįžti. Į Lietuvą geriau atvažiuoti aplankyti šeimos. O šiaip visi supranta, kad dabar Lietuvoje man nėra sąlygų žaisti.

– Kalbate ispaniškai. Lankėte kursus prieš čia atvykdamas ar išmokote žaisdamas?

– Šiek tiek lankiau ispanų kalbos kursus, tačiau ten nieko per daug nesužinojau. Šnekėti išmokau ne kursuose ir ne žaisdamas, o bendraudamas su žmonėmis. Turiu pakankamai naujų draugų Barselonoje, taip pat ir senų pažįstamų.

Apie valgį ir laisvalaikį

Rytas krepšininko bute netoli uosto prie Viduržemio jūros dažnai prasidėdavo nuo paties keptos kiaušinienės, nors Š.Jasikevičius nėra iš tų, kurie gaminasi valgį.

„Aš neišrankus, viską valgau. O dėl maisto Barselonoje tikrai nėra problemų. Tik tiek, kad kartais pritingiu į restoranus vaikščioti. Ten lauki, kol atneš maistą, po to – kol susimoki, ir praeina pusantros valandos. Man per ilgai taip maisto laukti. Tada jau geriau užsisakau picą“.

– O kas po to jūsų namuose plauna indus?

– Butą du kartus per savaitę tvarko tokia moteriškė, išskalbia rūbus. Man visa tai pačiam daryti – bergždžias reikalas. Tikrai nemėgstu buities darbų.

– Jūsų šeimyninė padėtis?

– Viengungis.

– Viengungis, bet ne vienas?

– Viengungis, bet ne vienas... (juokiasi).

– Kur ir su kuo praleidžiate laisvalaikį po treniruočių arba varžybų?

– Mėgstu pažaisti golfą. Savaitgaliais patraukiu į diskoteką, barą išgerti su savo draugais po bokalą alaus. Jei oras geras, važiuoju į paplūdimį arba pasivaikščioti, į restoraną kur nors pajūry pasėdėti.

– Jūsų draugai?

– Paprasti žmonės – krepšininkai.

– Į kiną vaikštote?

– Dabar rečiau. Pernai tuo pasirūpindavo amerikietė draugė, kuri kinu labai domėjosi. O šiemet, kai viengungis – nenueinu, neprisiruošiu.

– Jūsų mėgstamiausias gėrimas?

– Gėrimas – alkoholis? Pasakysiu, koks mėgstamiausias, tai paskui pasklis kalbos. Geriau nesakysiu.

– O antras mėgstamiausias?

– Antro mėgstamiausio nėra, turiu tik vieną.

– Ar turite kokį norą, kurio dabar netgi už pinigus negalite įgyvendinti?

– Noriu vairuoti motociklą. Neseniai su draugais pamačiau naują BMW – kažkas tarp sportinio ir „Harley Davidson“. Tačiau mano kontrakte įrašyta, jog važinėti motociklu griežtai draudžiama.

– Kaip rengiatės, kai nedėvite sportinės uniformos?

– Aš esu konservatyvus, turiu nedaug spalvingų drabužių. Esu labiau klasikinis.

– Dažnai vilkite kostiumą?

– Ne, nors galbūt ir norėčiau apsirengti. Turiu kelis, bet retai būna tinkamų progų. Kartais apsirengiu važiuodamas į varžybas, bet kad mažai kas pas mus su kostiumais vaikšto. Be to, Barselonoje karšta. Todėl nuolat mūviu džinsus ir vilkiu bluzoną.

– Karjera jus blaškė po įvairias šalis. Kur jaučiatės geriausiai?

– Barselonoje. Man labai patinka Barselona – idealus miestas. Didmiestis, tačiau gatvėse spūsčių beveik nebūna. Ir oras nuolat geras, jūra šalia. Net nežinau, kuo jis man kaip miestas nepatinka. Manau, kad Barselonoje netgi apsistosiu visam gyvenimui. Lietuvoje nusipirkčiau butą, kad trumpam grįžęs turėčiau kur gyventi. Tiesa, kur įsikursiu, priklausys ir nuo to, ką vesiu. Jei ispanę – galbūt Barselonoje, jei amerikietę – gal dar kur nors, jei lietuvę – gal Lietuvoje, o gal ir čia.

– Vis dėlto traukia prie lietuvių?

– Aišku, yra trauka. Lietuvės labai gražios, tik su jomis nėra kada pabendrauti. Lietuvoje retai būnu, o čia kol kas nesutikau.

– Kaip įsivaizduojate save po 20 metų?

– Storą!

– Kodėl?

– Aš per atostogas labai pasileidžiu. Esu vienas tų žmonių, kurie labai greitai priauga svorio. Sezono metu dar save prižiūriu, dietos laikausi, o per atostogas valgau bet ką, pasidarau didžiausias pasaulyje tinginys, miegu per dienas ir visai nesportuoju. Todėl taip ir įsivaizduoju save ateityje – su pilvuku, tikiuosi, su darnia šeima ir keliais vaikais.

– Ar nebeketinate, kaip kiti garsūs krepšininkai, kurti savo klubo, krepšinio mokyklos ar restorano?

– Tas dar nelabai rūpi. Gal po kelerių metų pradėsiu rimčiau galvoti. Dabar dar reikia pasirūpinti ateitimi, kuri vis tiek atrodo miglota. Dar negaliu sakyti, kad užsidirbau visam gyvenimui, jog planuočiau kurti kažkokias mokyklas ar kitką.

(„Lietuvos rytas“, 2002-2003 m.)

Kaip įžaidėjas Šaras šventė savo pirmąjį Eurolygos titulą: „Baik juokus, aš dar nebuvau atsigulęs“ Atsukam laiką