Lietuvos jauniai šeštadienį Sakartvele vykusiame Europos čempionate finale 86:99 pripažino Serbijos rinktinės pranašumą.
Pralaimėjimas itin apmaudus, kadangi finale sužaidus du kėlinius lietuviai pirmavo dviženkliu skirtumu – 53:43.
Visgi išlaikyti persvaros Lietuvos jaunimo rinktinei nepavyko ir Serbijos bendraamžiai iškovojo aukso medalius.
Visgi treneris po čempionato jokių priekaištų savo auklėtiniams neturėjo ir paaiškino, su kokiomis problemomis lietuviams teko kovoti.
„Turėjome ir toliau laikytis plano, toks ir buvo tikslas. Žinojome, kaip varžovai žaidžia ir turėjome idėjas, ką turime mes padaryti, kas pirmoje pusėje puikiai veikė.
Nei vienam žaidėjui neturiu priekaištų. Turėjome labai daug problemų su žarnynu, virusais. Tos energijos ko gero ir pritrūko. Šitie vaikinai yra kariai, didžiausia padėka jiems ir džiaugiamės pasiekimu“, – teigė T.Tarasevičius.
Nors galiausiai atrodo, jog čempionatas paliktas su kartėlio jausmu, pats T.Tarasevičius paatviravo, jog prieš turnyro startą būtų apsidžiaugęs ir kur kas kuklesniu pasirodymu bei pridūrė, kad jaunimo rinktinių tikslas nėra iškovoti medalius.
„Aišku apmaudu, kuomet esi taip šalia tos svajonės. Kalbėjome ir juokėmės su visais, kad jeigu liepos 5 dieną, kuomet susirinkome į stovyklą kas nors būtų pasiūlęs 5 vietą ir patekimą į pasaulio čempionatą, ko gero būtume sutikę ir paėmę tokį pasiekimą.
Viršijome lūkesčius. Tai gana vėlyva karta, kas labai svarbu ypatingai U16 amžiuje. Bet tai atpirko charakteriai, o finalas nenusisekė. Vis dėl to rinktinių tikslas ne tas. Rinktinių tikslas išugdyti žaidėjus nacionalinei vyrų rinktinei. Medalis yra tarpinė stotelė ir tuo reikia džiaugtis“, – kalbėjo Lietuvos U16 jaunimo rinktinės treneris.
– Ką matote kaip talentingiausius žaidėjus iš šios rinktinės ar net tų, kurie nepateko į ją?
– Visuomet yra tokių kurie lieka arti dvyliktuko, nors buvo arti jo. Visai kartai linkiu nesustoti dirbti, nes metai bėga, keičiasi kūnai, ateina branda ir jau po metų gali kažkas pasikeisti. O galbūt ir ne, jeigu šie 12 vyrukų dirbs iš visų jėgų, galbūt kitiems vietos ir neužleis.
– Paminėjote, jog ši karta yra vėlyva. Gal tai jums signalas, kad ateityje gali būti dar geriau nei yra šiandien?
– Vienareikšmiškai. Kas liečia rezultatus, kaip įsivaizdavau ir kalbėjau, kad geriausias rezultatas šios kartos bus U20 čempionate. Turime ir ankstyvesnės brandos žaidėjų, bet čia buvo mano rizika surinkti ne visus tokius žaidėjus, o duoti šansą tiems, kurie savo piką dar pasieks. Džiaugiuosi, kad pavyko nesudegti šioje vietoje ir nušovėme du zuikius.
– Gabrielius Buivydas, su kuriuo kartu augote Vilniaus krepšinio mokykloje (VKM) buvo vienareikšmiškas lyderis ir pateko į simbolinį penketuką. Su kokiu žaidėju galėtumėte jį palyginti?
– Gabrieliui leiskite bėgti ir jo niekas nesustabdys. Čia yra faktas. Išskirtinių savybių žaidėjas, labai gero charakterio. Su juo einame kartu nuo labai anksti. Iš pradžių jį kartu treniravome su Gitautu Kevinu, vėliau likau aš vienas dirbti su tuo vaiku. G.Buivydas visą laiką savo kartoje buvo vienas iš vedančių žaidėjų. Galbūt kažkas dvejojo, kad ateis laikas ir jis sustos, bet panašu, kad jis nestabdo.
– O su kuo galėtumėte jį palyginti?
– Gabrielius yra Gabrielius. Tegul jis eina savo keliu ir pagal jį lyginsime žaidėjus.
– Lukas Šiškauskas irgi buvo tarp lyderių. Ar jis nustebino jus?
– Jis nustebino visus. Žinojome jo gynybinį potencialą ir projektavome jį kaip žmogų, kuris stabdys varžovų lyderius. Bet pagrindinis virsmas įvyko psichologijoje, atsirado didelis užtikrintumas, pasitikėjimas. Iš rotacijos žaidėjo tapo startinio penketo žaidėju, kuris uždarinėjo rungtynes.
– Jis yra fiziškai stiprus, tačiau kur dar gali augti?
– Jo stiprybė yra geri sprendimai. Jis viso čempionato metu priėmė gerus sprendimus aikštelėje. Tai labiausiai džiugina. Su gerais sprendimais ne taip svarbu yra ūgis, jėga ar dar kažkas. Potencialo vaikis tikrai turi.
– Rungtynės baigėsi labai vėlai. Ar spėjote pailsėti?
– Miego trūkumas baisus. Iš salės vykome tiesiai į oro uostą ir dar skrydis buvo su persėdimu. Laukia labai ilgas arba labai trumpas sekmadienis, nes bus pramiegotas.
– Ką galėtumėte pasakyti apie Jokūbą Kuktą? Kur dar jam reikėtų tobulėti?
– Jokūbas nebuvo šitame čempionate toks, prie kokio esame įpratę. Jį labai išmušė iš vėžių virusas. Prieš čempionatą jis neteko labai daug jėgų. Nesivežėme jo į Baltijos taurę. Gaila dėl jo, bet kai žaidėjas tiek kartų yra mane ištraukęs, tikėjau juo iki galo. Metimas prieš ispanus išvedė mus į Pasaulio čempionatą.
– Pasaulio čempionate irgi turėsite aukštas ambicijas?
– Kaip treneris sakau, jeigu nepakeli spaudimo ir pats sau nekeli tikslų, tada nereikia gaišti laiko ir reikia užleisti vietą kitiems. Bet kokiu atveju, tu važiuodamas tyliai svajoji. Niekada nesimėtau skambiais pareiškimais. Niekas ko gero nebūtų patikėjęs, kad grįšime su medaliais, o kitąmet pasaulio čempionate viskas prasidės iš naujo. Labai ramiai į tai žiūrime. Stebėsime žaidėjus ir keliausime į čempionatą.
– Pirmą kartą treniravote rinktinę. Ko pats išmokote?
– Daug visko. Tai patirtis. Natūralu, kad klysta ne tik žaidėjai, bet ir treneriai. Rūbinėje kalbėjome, kad tikslas toks ir yra, kad visi paaugtų. Tik vienas treneris turėjo antrą čempionatą, visi kiti važiavo pirmą kartą – tokie niekam nežinomi, bet pavyko pasiekti tikrai gerą rezultatą. Ta patirtis pasitarnaus ateityje.
– Negali būti meškos paslauga užsikelti taip aukštai kartelę?
– Aišku, kad gali. Svarbiausia yra tikėti tai ką darai, savo sistema, kad tuo tikėtu tavo žaidėjai ir tuomet atsitinka geri dalykai.
– Dėl ko labiausiai baiminotės prieš čempionatą ar jo metu?
– Nebuvo baimių. Iš tiesų nuoširdžiai jautėme jaudulį prieš rungtynes su italais, nes iškrito prancūzai, kurie buvo absoliutūs čempionato favoritai. Tikrai jautėmės, kad esame geresni už italus. Klaidos jaudulys buvo toks, kad jeigu nepavyktų, galime susigadinti sau čempionato finišą. Bet ką, stumi jaudulį į šoną ir darai savo darbą.