Ispanijos rinktinė į Europos pirmenybes vyko ginti prieš trejus metus iškovoto čempionės vardo. Prancūzijos ir Serbijos rinktinės pernai laimėjo Paryžiaus olimpinių žaidynių medalius.
Regis, nebūtų nieko keisto, jei Europos pirmenybėse šios komandos būtų vėl kovojusios dėl apdovanojimų. Tačiau atsitiko priešingai: Ispanijos ekipa iš turnyro iškrito jau per grupės varžybas, Prancūzijos ir Serbijos komandos pralaimėjo aštuntfinalio rungtynes.
Ispanams, kaip vėliau paaiškėjo, lemtingas buvo pirmajame ture per rungtynes su Sakartvelo rinktine patirtas pralaimėjimas.
Prancūzai ir serbai pirmajame etape iškovojo po keturias pergales ir be vargo pateko į atkrintamąsias varžybas. Bet ten viskas apvirto aukštyn kojomis: prancūzai nesugebėjo įveikti favoritų duobkase tapusios Sakartvelo komandos, serbai krito kovodami su Suomijos ekipa.
Ateities reikės palaukti
„Šios rinktinės ateitis yra fantastiška“ – Ispanijos rinktinės trenerio Sergio Scariolo žodžius Europos pirmenybių atidarymo dieną viršelyje didelėmis raidėmis išspausdino Madride leidžiamas sporto dienraštis „Marca“.
Galbūt naujosios kartos Ispanijos rinktinės ateitis išties bus fantastiška, bet dabartis yra slogi – Europos čempionės vardą gynusi komanda patyrė tokį nuosmukį, kokio nebūtų susapnavusi nė baisiausiame košmare.
Ispanai galutinėje lentelėje užėmė 17-ąją vietą – žemiausią per visą Europos pirmenybių istoriją.
Kita vertus, prasidėjus skausmingai kartų kaitai ispanų beveik niekas favoritais nevadino ir prieš trejus metus. Tačiau tuomet natūralizuotas amerikietis Lorenzo Brownas padėjo sukurti nedidelį sporto stebuklą, o ispanai tyliai svajojo, kad tai įmanoma pakartoti. Vis dėlto stebukladarių neatsirado.
Šiais metais rinktinėje nebebuvo nei L.Browno, nei kelių paskutinių auksinės kartos mohikanų, kurie pabaigė karjerą po Paryžiaus olimpinių žaidynių.
Lyg būtų maža bėdų, Ispanijos rinktinę šienavo traumos, keli krepšininkai atsisakė žaisti dėl asmeninių priežasčių ir komandoje liko tiktai šeši vyrai, pernai gynę šalies garbę Paryžiaus žaidynėse.
Po Europos pirmenybių nagrinėdama komandos pasirodymą ir ateities gaires „Marca“ dabartinę rinktinės sudėtį apibūdino kaip „Ispanijos krepšinio vidurinį sluoksnį, kuriam talkino du jaunuoliai“.
Nudžiugino tik jauniausieji
„Mažiau talento, trūksta vidurio puolėjų, nėra lyderių, nėra patyrusio įžaidėjo. Dėl begalės trūkumų Ispanijos rinktinė buvo sumurdyta į purvą. Po siaubingo starto Ispanija pasitelkė didžiausią savo jėgą – kovingumą ir vien dėl jo pasiekė dvi pergales“, – išvadas pateikė „Marca“.
Madrido sporto leidinys pažymėjo, kad būtų nesąžininga priekaištauti Xabiui Lopezui-Arostegui, Santiago Yustai ar Jaime Pradillai, nes jų galimybės ribotos, bet būtent šių žaidėjų pastangomis Ispanijos rinktinė bandė pagriebti išsigelbėjimo šiaudą per lemiamas rungtynes su labiau įgudusiais graikais.
Nors rezultatas buvo labai blogas, ispanai tunelio gale pamatė ryškų vilties spindulėlį. Europos pirmenybės ir ypač paskutinės jų rungtynės buvo puiki vyriškumo mokykla dviem jauniems talentams Sergio De Larreai ir Mario Saint-Supery. Šie 19-mečiai įžaidėjai, pasak „Marca“, „pražydo ryškiausiomis spalvomis“.
„Jiems tik po 19 metų ir jie pirmąkart žaidė tokio lygio turnyre, bet parodė gerus įgūdžius ir nesidrovėjo karščiausiomis akimirkomis, – jauniausius komandos žaidėjus gyrė „Marca“. – Jie per šias dienas Limasolyje baigė mokslus ir gavo brandos atestatą. Dėl jų buvo labiausiai abejojama, tačiau jie buvo geriausi komandos krepšininkai.“
Abu jaunieji talentai patirtį kol kas kaupė vien Ispanijos lygoje ir žemesnio rango Europos turnyruose. S.De Larrea praėjusį sezoną įsitvirtino „Valencia“, o M.Saint-Supery rungtyniavo „Manresa“ komandoje ir šį rudenį išvyko mokytis į Gonzagos universitetą.
Treneris užleido vietą
Šių metų Europos pirmenybės buvo paskutinis turnyras, kuriame Ispanijos rinktinei vadovavo 64 metų Italijos krepšinio specialistas S.Scariolo.
Su ispane susituokęs ir žmonos gimtinėje seniai šaknis įleidęs S.Scariolo dar prieš kelis mėnesius paskelbė, kad trauksis iš pareigų iškart po Europos pirmenybių, ir sudarė sutartį su Madrido „Real“. Jis susikeitė pareigomis su 56 metų Chusu Mateo, kuris perėmė rinktinės vairą.
S.Scariolo pirmą kartą Ispanijos rinktinę treniravo 2009–2012 metais, po to grįžo į komandą 2015 metais. Ispanai vadovaujant S.Scariolo žaidė 222 rungtynes, per jas pasiekė 166 pergales, keturis kartus tapo Europos čempionais, 2019 metais laimėjo pasaulio pirmenybių aukso medalius, iškovojo Londono olimpinių žaidynių sidabro ir Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių bronzos apdovanojimus.
Per ilgus metus S.Scariolo tapo tokia pačia neatsiejama Ispanijos rinktinės dalimi kaip broliai Pau ir Marcas Gasoliai, Rudy Fernandezas ar Sergio Llullis. Nors paskutinis akordas nebuvo skambus, rinktinę S.Scariolo paliko iškelta galva.
„Jaučiuosi ramus. Atidaviau viską. Didžiuojuosi savo žaidėjų pastangomis ir man liūdna labiau negu jiems. Su šia komanda iškovojau daug pergalių. Aš daugiau jų su Ispanijos rinktine nepasieksiu, bet tikiuosi, kad šie krepšininkai dar ne kartą mėgausis pergalėmis žaisdami Ispanijos rinktinėje“, – po Europos pirmenybių linkėjo ilgametis Ispanijos rinktinės treneris.
S.Scariolo įpėdiniui nebus lengva, o Ispanijos sirgaliams reikės apsišarvuoti kantrybe. Nors jaunų krepšininkų, kuriems pranašaujama šviesi ateitis, netrūksta, su „Boston Celtics“ sutartį sudariusiam 19-mečiam Hugo Gonzalezui, 21 metų Juanui Nunezui iš „Barcelona“, 23-ejų Usmanui Garubai ir 20-mečiam Izanui Almansai iš Madrido „Real“ bei kitiems veikiausiai reikės nemažai laiko, kad vėl iškeltų nusmukusią Ispanijos krepšinio vėliavą.
Naujo lyderio paieškos
Prancūzijos rinktinė į Europos pirmenybes atvyko dar labiau pasikeitusi ir buvo viena jauniausių turnyro komandų.
Po Paryžiaus olimpinių žaidynių keli vyresnės kartos krepšininkai baigė karjerą rinktinėje, keli žaidėjai neatvyko dėl traumų arba susižeidė treniruočių stovykloje. Komandoje liko vos trys Paryžiaus žaidynių sidabro medalius laimėję vyrai.
Vis dėlto Prancūzijos krepšinio padėtis šiuo metu nepalyginamai geresnė negu Ispanijos. Prancūzija yra aiški Europos lyderė pagal išugdomų aukšto lygio krepšininkų skaičių, o į rinktinę plūstelėję jauni žaidėjai jau atlieka svarbius vaidmenis NBA ar Eurolygos ekipose.
Talentų netrūko, bet trūko žmogaus, kuris juos suvienytų ir tiek rūbinėje, tiek aikštėje nukreiptų reikiama kryptimi. Nebūtinai tokio, koks buvo Tony Parkeris, tačiau bent tokio kaip Borisas Diaw, Nicolas Batumas ar Evanas Fournier.
Naujo dvasinio lyderio vaidmeniui geriausiai tiko Guerschonas Yabusele. Pasirengimo laikotarpiu atrodė, kad 29 metų rinktinės kapitonas pasiruošęs žengti B.Diaw ir N.Batumo pėdomis, bet prasidėjus svarbiausių kovų dienoms lyderio našta jam buvo per sunki.
„Kaip kapitonas Guerschonas turėjo būti Prancūzijos rinktinės vedliu aikštėje ir žaisti agresyviai. Atrodė, kad jis tai suprato ir ėmėsi atsakomybės per rungtynes su Lenkijos komanda. Vis dėlto iš jo ir Isaios Cordinier, dviejų olimpinius sidabro medalius laimėjusių krepšininkų, šioje jaunoje komandoje tikėjomės daugiau“, – po Europos pirmenybių rašė „Le Figaro“.
„Žinau, kad nuvylėme, ir patys esame nusivylę. Šis rezultatas nederamas Prancūzijos rinktinei, – pripažino G.Yabusele. – Sulaukėme daug palaikymo žinučių, net sunkiausiu metu jautėme, kad sirgaliai mumis tiki. Žmonių palaikymas suteikia naujų jėgų, todėl nesiliausime dirbti ir judėsime į priekį.“
Prancūzai nutarė nesiblaškyti
Prancūzijos rinktinę net pusantro dešimtmečio – nuo 2009 iki 2024 metų – treniravo Vincent’as Collet. Per ilgą laikotarpį jam teko išklausyti karčių priekaištų, kai komanda patyrė kelias skaudžias nesėkmes, bet prancūzai daug dažniau iš svarbiausių turnyrų grįždavo iškelta galva. Du olimpiniai sidabro medaliai, du pasaulio pirmenybių bronzos medaliai ir keturi Europos pirmenybių medaliai, tarp jų – vienas aukso (2013 metais). Tokie buvo V.Collet darbo vaisiai.
Po Paryžiaus žaidynių V.Collet pasitraukus iš rinktinės trenerio pareigų Prancūzijos krepšinio federacija (FFF) komandos vairą perdavė Fredericui Fauthoux – buvusiam ilgamečiam rinktinės žaidėjui, kurio trenerio karjeros aprašyme trūko ryškių įrašų.
F.Fauthoux treniravo kelis vidutinio lygio Prancūzijos klubus, bet visai nebuvo dirbęs su tokio lygio žvaigždėmis, kurios pateko į jo rankas Prancūzijos rinktinėje.
Šiuo atžvilgiu F.Fauthoux buvo panašus į V.Collet, kuris irgi per ilgą karjerą niekada netreniravo europinio lygio klubų ir žvaigždes muštravo tik rinktinėje.
Nors pirmasis naujojo trenerio blynas prisvilo, FFF vadovai nutarė nesiblaškyti ir nedelsdami patvirtino, kad F.Fauthoux tęs darbą.
„Nors patyrėme nesėkmę, nekeliame jokių klausimų dėl trenerių štabo ir F.Fauthoux pareigų. Iškart po pralaimėjimo Sakartvelo rinktinei pasakiau Fredericui ir visiems krepšininkams, kad treneris dirbs toliau, – patvirtino FFF prezidentas Jeanas Pierre’as Hunckleras. – Pakartojau, kad pradėjome ciklą, kurio tikslas – 2028 metų olimpinės žaidynės. Negalime keisti trenerio kas tris mėnesius.
Buvo daug objektyvių kliūčių, tačiau jaučiu stiprėjantį ryšį tarp trenerio ir žaidėjų. Trenerių štabas taip pat yra nepatyręs ir jiems reikia daug ko išmokti. Be pralaimėjimų nebūna ir pergalių.“
„Ereliai“ nusvilo sparnus
Daugelyje prieš Europos pirmenybes sudarytų galimybių reitingų pirmoji vieta buvo skiriama Serbijos rinktinei. Kai kurie apžvalgininkai „erelius“ kėlė į tokias aukštumas, kad vadino juos kone neįveikiamais.
Serbams ypač palankias prognozes lėmė geri jų rezultatai praėjusiuose turnyruose ir stabili sudėtis. Rinktinės branduolys susidarė prieš kelerius metus, apie pusę komandos kartu žaidžia nuo praėjusio dešimtmečio, net dešimt krepšininkų pernai iškovojo Paryžiaus olimpinių žaidynių bronzą. Pačių žaidėjų taip pat nereikia pristatinėti – visi rungtyniauja arba NBA, arba Eurolygos komandose.
Prieš Europos pirmenybes Serbijos žiniasklaida skleidė besąlygišką pasitikėjimą savo rinktine. „Ereliai išskrido parsivežti taurės“, – palydėdamas krepšininkus į Rygą, kur serbai žaidė nuo pirmojo etapo, viršelyje parašė sporto dienraštis „Sportski žurnal“.
Pralaimėjimas aštuntfinalyje kiekvienam serbui buvo milžiniškas sukrėtimas.
„Neįtikėtinas Serbijos pralaimėjimas aštuntfinalyje. Mes vykome medalių, bet mums sutrukdė Suomijos rinktinė, kuri prieš kelias dienas 30 taškų skirtumu pralaimėjo Vokietijai, – negalėjo patikėti „Blic“ leidinys. – Tačiau mums viskas blogai klostėsi nuo pat pradžių. Aštuntfinalio rungtynės buvo tik ankstesnių bėdų tęsinys: Bogdano Bogdanovičiaus trauma, Vasilijė Micičiaus, Tristano Vukčevičiaus, Aleksos Avramovičiaus problemos. Serbija turėjo galimybę pakilti po pralaimėjimo Turkijos rinktinei, bet to neatsitiko.“
Greitai rado kitą strategą
„Ereliams“ nutūpus ant žemės į 76 metų trenerį veteraną Svetislavą Pešičių smigo daug kritikos strėlių.
„Pensija. S.Pešičiau, ačiū ir viso gero. Laikas naujiems veidams“, – pirmajame puslapyje parašė „Kurir“ dienraštis.
Serbijos krepšinio sąjungos (KSS) vadovai neužtruko ieškodami naujo stratego. S.Pešičiaus įpėdinis buvo surastas per porą savaičių – juo tapo 39-erių Dušanas Alimpijevičius, kuris treniruoja ir Stambulo „Besiktas“ klubą.