Būtent šia tema su rinktine tris medalius laimėjęs L. Kleiza kalbės Mato Buzelio taurės turnyro „Matas Buzelis Cup“ konferencijoje, kurioje bus rengiama diskusija apie profesionalių krepšininkų ir jų vaikų kelią krepšinyje.
Tarp pokalbio dalyvių – ir paties M. Buzelio tėtis, buvęs krepšininkas Aidas, vienas geriausių Lietuvos atletų Jonas Valančiūnas bei Lietuvos krepšinio lygos (LKL) legenda Rolandas Skaisgirys.
Dalyvių laukia ir daugiau pranešimų: "Active Vilnius" arenoje svečiuosis Robertas Javtokas, Augustas Marčiulionis, Kauno „Žalgirio“ inovacijų vadovas Tomas Balčėtis, o dalyvius sveikins ir NBA legenda Shaquille'as O'Nealas. Daugiau galite rasti čia.
Susiję straipsniai
„Į stebėtojo vaidmenį nėra sunku pereiti, tik, sakykim, pradžioj yra sunku susitaikyti su karjeros pabaiga, kad jau nebegali žaisti – tas užtrunka laiko. Bet po to, kai tą supranti, dabar yra toks jausmas, kad net nenorėčiau žaisti krepšinio. Stebėti, žiūrėti ir kažkiek jame dalyvauti tai labai patinka“, – apie naują gyvenimo realybę Lrytas kalbėjo L. Kleiza.
L. Kleizos sūnui Jokūbui yra dešimt metų, jis šiuo metu žengia pirmuosius žingsnius krepšinyje „Sanit“ krepšinio akademijoje. Žymusis Jokūbo tėtis ne kartą yra minėjęs, kad siekia, jog treneriai sūnui būtų griežti ir stumtų jį pirmyn.
„Mano vaikas nesportavo krepšinio, jis neseniai pradėjo. Jis ganėtinai, būna, atsilieka nuo kitų, kas žymiai anksčiau pradėjo. Man būna mintis žiūrint į viską, kad norisi spausti, bet dabar tikslas yra, kad jis mėgautųsi ir pamiltų krepšinį.
Ko aš iš trenerių noriu, tai kad [vaikai] mokytųsi atsakomybės: kad spaustų ne tada, kai kažkas nesigauna, o kai nekreipia dėmesio ir panašius dalykus – aš apie tai. Kai man pačiam teko sudalyvauti vaikų krepšinyje ir pamatyti, kas dedasi ir koks spaudimas vaikams uždėtas, turėtų dabar būti [mokomi] tik meilę žaidimui atrasti“, – pasakojo pašnekovas.
– Ar ateina ta meilė žaidimui? – Lrytas paklausė L. Kleizos.
– Meilė žaidimui ateina. Aišku, jam yra sunkiau kartais, kai dar daug kas nesigauna. Yra ir ta pavardė ant jo. Vaikas nori stengtis, bet viskas savo laiku. Po trijų, keturių ar penkių metų pamatys, kur yra, ir nuspręs, ką nori daryti ir kokios yra galimybės.
– Šiemet Jokūbas žaidė ir „Pirmajame iššūkyje“, taip?
– Žaidžia po biškį Jokūbas, bando suprast tą krepšinį, viskas gerai.
– Pats buvote rungtynėse, stebėjote?
– Buvau, stebėjau, kaip vaikai žaidžia. Kai kur labai stebina tas vaikų krepšinis mūsų, kai kur labai daug begalviško krepšinio, kurio aš nežinau, ar leisčiau žaisti. Sunki ir trenerio dalia. Tas žaidimas yra greitinamas – tai yra svarbu, kad visi pajustų, visi gautų galimybę.
Vis tiek vaikų krepšinyje dar per dažnai leidžiama vienam vaikui pasiimti kamuolį, atsivaryti ir mesti. Tokio krepšinio niekas nežaidžia, tik gal kai kurios NBA komandos. Tas vaikų krepšinyje turėtų būti daugiau mažiau eliminuota. Visi vaikai turėtų pajusti kamuolį, pajusti kamuolio judėjimą, prisijungti – tada nenukris tas noras žaisti ir eiti toliau.
– Žinau, kad „Pirmajame iššūkyje“ tėvai būna įsiaudrinę, nes tai – jų vaikų pirmosios varžybos. Kokias pamatėte tėvų reakcijas?
– Tėvai visada, manau, būna įsiaudrinę labai stipriai. Iš savo pusės aš stengiuosi savo vaikui sakyti, kad „bandyk turėti fun, žaisk iš visų jėgų, nebūtinai viskas turi gautis, bandyk tobulėti“ ir tiek. Manau, tėvų lūkesčiai, reikalavimai ir tas spaudimas vaikų kai kur yra neadekvatus uždėtas. Vaikai dažnai žaisdami daugiau laiko praleidžia žiūrėdami į tėvus ir tėvų reakciją nei į trenerį.
– „Pirmajame iššūkyje“ Jokūbo komandai sekėsi sunkiai, ne kartą buvo pralaimėta ir dideliais skirtumais. Kaip į visa tai reagavo jis pats, kokią vykdote komunikaciją su juo?
– Kad ir kaip kas norėtų, tokių metų viskas neatsistoja ant laimėjimų ar pralaimėjimų. Yra žaidimas ir tobulėjimas. Jie žaidė prieš metais vyresnius – ten labai atsispindi metų skirtumas. Patikėkit manim – po 5–6–7 metų niekas neprisimins, kas laimėjo 40, kas pralaimėjo, kas dar žaidė. Kas iš tų vaikų bus krepšininkai, aš dar negalėčiau pasakyti, nes viskas kardinaliai pasikeis ir viskas atrodys visai kitaip.
Yra viskas, kad vaikai išmoktų, ką reiškia sunkus darbas, ką reiškia įdėti darbo, komandos darbas, ko reikia norint pergalei. Viskas susideda į vieną ir ateina per patirtis. Laimėjimai ir pralaimėjimai tokiam amžiuj, turbūt, yra mažiausia, pagal ką turėtume vertinti ir trenerio darbą, ir viską. Žaidėjų tobulėjimas pagal kokį žaidimą jie žaidžia, kiek vaikų yra įtraukta į visą žaidimą – pagal tą vertinčiau dabar, o ne pagal tai, kas kokį turnyrą laimėjo.
– Lietuvoje moksleivių krepšinyje egzistuoja ta problema, kad reikia laimėti dabar, kad gautum mokyklos reitingo taškų, kad vėliau gautum geresnį finansavimą.
– Ją nėra lengva išspręsti. Laimėti yra svarbu, visi nori ir svarbu yra mokyti vaikus laimėti, bet, aš manau, tai nėra galutinis tikslas šiuo metu. Kai žaidi penketais ir po to žaidi tik tam tikrais žaidėjais, kad laimėtum, tu nežinai – gal kitam reikia daugiau laiko ir jis užaugs. Aš tą turiu omeny, kad ta pergalė bet kokia kaina nėra svarbiausias veiksnys šiais metais.
Aš suprantu mokyklas ir trenerius, kai reikalavimas yra laimėti, bet, manau, tas noras laimėti ir tikslas laimėti turi ateiti žymiai vėliau, nei jis yra vaikų krepšinyje – kad matuotumės pagal tai, kad sistema būtų paremta užaugintais žaidėjais, o ne ką tavo mokykla laimėjo.