Lietuva neteko vieno iš šalies krepšinio simbolių – trečiadienį mirė legendinis treneris Vladas Garastas. Auksinių Lietuvos krepšinio pergalių architektas ėjo 95-ius gyvenimo metus.

Nuo 1956 metų trenerio karjerą pradėjęs V. Garastas prisidėjo prie istorinių Kauno „Žalgirio“ ir Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės pergalių.

Norėdamas pagerbti trenerio atminimą portalas Lrytas kviečia nusikelti atgal beveik du dešimtmečius – į 2002 metus.

Interviu viešai ne itin dažnai dalinęs V. Garastas tąsyk žurnalistei Audrai Telksnienei atvirai pasakojo apie savo karjeros ir gyvenimo vingius.

[[ge:lrytas:lrytas:42770339]]

Trenerio 70-mečio proga skirtame pokalbyje „Lietuvos ryto“ žurnalui „Krepšinis“ buvo atskleistos daugeliui nežinomos istorijos. Kviečiame prisiminti jas ir žengti į šią kelionę laiku kartu.

***

[[ge:lrytas:lrytas:42763781]]

Kai kartą Vladas Garastas šventėje pasirodė į švarko atlapus įsisegęs mažytes Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 1-ojo ir 3-iojo laipsnio ordinų kopijas, aplinkiniai jo vis klausinėjo:  „Kas čia?“

„Niekis, kažkas užkrito“, – treneris ranka brūkštelėdavo per krūtinę tarsi norėdamas nusivalyti.  Garsiausiam XX amžiaus Lietuvos krepšinio treneriui nejauku, kai jį apžiūrinėja kaip paminklą.

Prieš akis – triumfo akimirkos

Po to karto V.Garastas niekada nebesipuošia kokiu nors ordinu ar ženkleliu.  Ateinantį penktadienį eidamas švęsti savo 70 metų jubiliejų buvęs legendinio Kauno „Žalgirio“, Lietuvos ir buvusios Sovietų Sąjungos rinktinės treneris irgi nesegės pergales primenančių trofėjų.

Per trenerio darbo 44 metus taurių, medalių, garbės ženklų, ženklelių ir kitokių sportinių apdovanojimų susikaupė tiek, jog V.Garastas savo darbo kambaryje gyvena tarsi muziejuje.

[[ge:lrytas:lrytas:42764515]][[ge:lrytas:lrytas:42764375]][[ge:lrytas:lrytas:42765355]]

Rengdamas naują knygą „Krepšinio trenerio užrašai“, kuri turėtų pasirodyti jau šį mėnesį, V.Garastas dažnai žvilgsnį nukreipia į virš rašomojo stalo kabančią nuotrauką.  Joje – žalgiriečiai, 1986 metais laimėję tarpžemyninę W.Johnso taurę.

Šalia kabo suvenyrinė lėkštė, primenanti nepakartojamas praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio Kauno „Žalgirio“ ir Maskvos CSKA kovas.

Norėdami patekti į pasaulio klubinių komandų čempionatą, žalgiriečiai pirmiausia turėdavo nukauti CSKA krepšininkus ir tapti Sovietų Sąjungos čempionais.

„Tai būdavo tikrai sunki užduotis“, – atsidūsta treneris.  Po to reikėdavo patekti į Europos šalių čempionų taurės varžybų finalą. Didžiausi priešai – iš Jugoslavijos

Europoje amžinais kauniečių priešais buvo tapę Jugoslavijos krepšininkai. 1986-aisiais finale Budapešte „Žalgiris“ susitiko su Zagrebo „Cibona“.

„Tuomet iš aikštės išvarė Arvydą Sabonį“, – V.Garasto akys atgyja, jis ima gestikuliuoti, ir atrodo tarsi vadovautų rungtynėms – kaip tada, prieš šešiolika metų.

[[ge:lrytas:lrytas:42765935]]

„Mes nemokėjome vaidinti ir provokuoti taip, kaip jugai.  Per tas rungtynes susistumdė Franio Nakičius su Gintaru Krapiku.  Vietoj to, kad nukristų, Krapikas priėmė boksininko pozą, o Nakičius raitėsi ant grindų.  Iš kitos aikštės pusės atlėkė Sabas ir trenkė Nakičiui per veidą.  Arvydą išvarė iš aikštės, ir mes pralaimėjome.  Dar prieš rungtynes laikraščiai rašė:  „Laimės tas, kieno nervai bus stipresni“.

Po trijų mėnesių žalgiriečiai atsilygins Argentinoje, net neleisdami „Cibonai“ nueiti iki W.Johnso taurės finalo.

„Kaip dabar atsimenu:  Buenos Airėse tik atvykę į viešbutį, vestibiulyje susidūrėme su „Cibona“ krepšininkais.  O jie mūsų tarsi nepažįsta, nesisveikina.

„Vyrai, matot, kaip jie elgiasi?“  – paklausiau saviškių.  „Matom, matom“, – suniurnėjo jie.  Užteko vieno mano klausimo, kad maniškiai užsivestų ir, net rungtyniaudami tą dieną be Sabonio, nugalėtų jugus 27 taškų skirtumu“.

Nors finale kauniečiai kovėsi su Argentinos komanda, kalbėdamas apie dabar Kauno karo muziejuje eksponuojamą tarpžemyninę W.Johnso taurę, treneris vis grįždavo prie pusfinalio rungtynių su „Cibona“: 

„Ta pergalė prieš jugus įrodė, ką reiškia sportinis pyktis.  Nieko iš jų neliko, „Cibona“ prieš mano vyrus sunyko.  Rungtynės mūsų laiku vyko 4 valandą ryto. 

[[ge:lrytas:lrytas:42765936]]

Sporto salė – prirūkyta, teisėjai nemokšos, krepšininkai pavargę nuo prastų gyvenimo sąlygų – viską atlaikėme, nes buvome užaugę ant geležinių lovyčių. Į turnyrą atvyksi JAV studentų čempionų komanda iš Hiustono pirmą dieną, apžiūrėjusi viešbutį, susikrovė daiktus ir – atgal į oro uostą“.

V.Garastas išsaugojo vaizdajuostę, kurioje užfiksuota, kaip „Žalgiriui“ laimėjus W.Johnso taurę, Valdemaras Chomičius iškelia trispalvę. „Grįžus namo mums už tai nemažai kliuvo“, – tepasakė treneris.

Netikėtas olimpiados medalis

Tarsi gidas savo paties muziejuje V.Garastas ima kitą įrėmintą nuotrauką, kuri, atrodo, jam yra viena brangiausių.  Vėliau treneris negalės atsirinkti, kuri pergalė jo karjeroje buvo svarbiausia, tačiau kažkodėl dirbdamas namuose arčiausiai savęs ant rašomojo stalo jis laiko nuotrauką iš Atlantos olimpinių žaidynių.

Joje – olimpiados organizatoriai lietuvių treneriui ant kaklo kabina bronzos medalį.

„Man pasisekė.  Galbūt esu vienintelis treneris pasaulyje, turintis olimpinį medalį. Štai ten jis kabo“, – V.Garastas mostelėjo į galinę kambario sieną, ant kurios jo žmona Irena įrengė stiklinėmis durelėmis uždaromą trofėjų lentyną, kad ordinai ir medaliai nedulkėtų.

Šiaip žodžio kišenėje neieškantis treneris apie Atlantos bronzą pasakoti neskuba.  „Buvau apkaltintas, kad negerai pasielgiau“, – ištaria neįprastai tyliai.

Rengiantis Atlantos žaidynėms Lietuvos rinktinėje buvo užregistruota 16 žaidėjų, kurių „nebepakeisi, jei ir Michaelas Jordanas atvažiuotų“. Andrius Jurkūnas ir Žydrūnas Ilgauskas važiuoti į Atlantą atsisakė.

[[ge:lrytas:lrytas:42765939]]

„Treniravomės 14 žmonių, – prisimena V.Garastas.  – Vėliau pasitraukti turėjo Kęstutis Šeštokas ir Darius Maskoliūnas.  Likome dvylika. Šeštoką ir Virginijų Praškevičių prieš tai buvome išleidę į jaunimo rinktinę, su kuria jie tapo Europos čempionais.  Kai jie grįžo į vyrų rinktinę, vieną rytą prie manęs priėjo trys krepšininkai, kurių pavardžių nesakysiu.

„Mes esame nepatenkinti Praškevičiaus elgesiu per treniruotes, – pradėjo komandos senbuviai.  – Atvažiavome laimėti medalių ir norime, kad kai per rungtynes eisime pailsėti, mus pakeistų patikimas žmogus. Praškevičiumi mes nepasitikime“.

V.Garastas ir pats matydavo, kaip po treniruotės visi dar ką nors darydavo, išskyrus Virgį:  „Tai jis į kojas žiūri, tai laikraštį skaito. Aš jau mačiau, kaip Sabonis į jį vis pasižiūri.  Bet Virgio niekas iš karto neatleido.  Sušaukėme susirinkimą, kuriame, be manęs ir minėtų trijų krepšininkų, dalyvavo dar trys treneriai ir Lietuvos krepšinio federacijos prezidentas.  Visi turėjo pasisakyti.  Nusprendėme, kad pasiliksime 11 žaidėjų.  Lietuvoje dėl to kilo triukšmas.  Bet tarp dvylikos krepšininkų į komandą gali įtraukti ir uošvę, vis tiek visų žaidėjų per varžybas niekada nepanaudoji“.

Atlantos olimpiadoje Lietuvos krepšininkai, iškovoję bronzą, per apdovanojimų ceremoniją išsirikiavo vienoje aikštės pusėje, treneriai – kitoje.

„Stoviu, girdžiu, kaip Šarūnas Marčiulionis šaukia:  „Treneri, treneri, eikit čia, eikit čia“.  Aš žengtelėjau į priekį, atgal, nežinojau, ką daryti.  O Šarūnas vis šaukė, todėl nuėjau, ir man užkabino medalį. Tada ir prasidėjo kalbos, kad Virgį specialiai išvariau iš komandos, kad gaučiau medalį“.

[[ge:lrytas:lrytas:42765914]]

Kai tuoj po olimpiados V.Garastą dėl to medalio vis puldavo, treneriui tik likdavo atsakyti:  „Esu pats gudriausias treneris pasaulyje. Žinojau, kad reikia atsikratyti žaidėjo, kad laimėsime 3 vietą ir tada man užkabins medalį“.

Pasakodamas Atlantos medalio istoriją, treneris iki šiol teisinasi: „Tikrai taip negalvojau.  Tai atsitiktinumas.  Olimpinėse žaidynėse laimėjusios komandos treneriams nieko neduoda.  Nė diplomo.  Net negalėčiau įrodyti, kad Barselonos olimpiadoje su Lietuvos rinktine taip pat laimėjau trečiąją vietą.  Turiu tik nuotrauką, kurioje stovime kartu su JAV „Svajonių komanda“ – šalia M.Jordano, Scottie Pippeno, Charleso Barkley, Karlo Malone'o, Larry Birdo, Magico Johnsono.  Tik ta nuotrauka rodo, jog ir aš buvau Barselonoje“.

Garastas pavydi Rubensui

Po kelių dienų į aštuntą dešimtį įžengsiantis garsiausias Lietuvos krepšinio treneris vis dar neturi laiko namuose visko gražiai dėlioti. Tačiau jo darbo kambaryje – ideali tvarka.

I.Garastienė stengiasi vyro trofėjus sugrupuoti ir pagal svarbą, ir pagal laiką.  Ant sienos priešais taurių prigrūstą sekciją ji sukabino nuotraukas, kuriose įamžinti V.Garasto laimėjimai su Lietuvos rinktine jau nepriklausomybės laikais.

Šešerių metų kelią žymi net trys medaliai:  tarp Barselonos ir Atlantos bronzų dar įsiterpia 1995 metais Europos čempionate Atėnuose iškovotas sidabras.

V.Garastas mano, jog iš Graikijos jie galėjo parsivežti auksą: „Atėnuose mus pakenkė nervai:  du žaidėjai, iš kurių vienas buvo Sabonis, gavo technines pražangas.  Sabui už penkias pražangas teko sėsti ant suolo, todėl ir pralaimėjome.  Ir vėl jugams“.

„Per tą laiką buvo ir vienas gėdingas pasirodymas, kai 1993 metais nepatekome į Europos čempionatą“, – į kitą pusę suka kalbą V.Garastas, nes jam ne prie širdies ditirambai.

[[ge:lrytas:lrytas:42765917]]

Rinktinės atsipalaidavimą po Barselonos olimpiados treneris prilygino Lietuvos krepšininkų patirtam fiasko praėjusių metų Europos čempionate Turkijoje:  „Tai analogiški atvejai.  Mano vyrus užmigdė pergalė Barselonoje, Jono Kazlausko vaikinai nusiramino po Sidnėjaus olimpiados. Tokiais atvejais reikia prisiminti, jog sporte kiekvieną pergalę turi iškovoti iš naujo.

Aš pavydžiu dailininkams ir rašytojams. Štai Rubensas nutapė paveikslą prieš kažkiek amžių, ir visi juo žavisi iki šiol.  O sporte tapai čempionu, praėjo savaitė, mėnuo ir vėl turi įrodynėti, kad esi geras. Jei neįrodysi, tave sutryps“.

Tą patį prizą įteikė dukart

Kai V.Garastas, sėdėdamas prie rašomojo stalo, palinksta prie savo užrašų, jį tarsi angelas sargas saugo už nugaros, prie lango pastatyta Stanislovo Kuzmos skulptūra „Šaulys“.

Geriausiam XX a. Lietuvos sporto vadovui 1999 metais įteiktas Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prizas treneriui mena ne tik karjeros įvertinimą, bet ir kuriozišką situaciją.

Įteikę V.Garastui „Šaulį“, renginio organizatoriai paprašė trenerio skulptūrą grąžinti ir tą patį vakarą padovanojo dar kartą.  „Teisingai padarė, ką aš su dviem vienodomis skulptūromis veikčiau. Įvertinęs mane kaip sporto vadovą, toje pačioje šventėje LTOK apdovanojo ir geriausių sportininkų trenerius.  Mane į sceną pakvietė kaip trenerį, išugdžiusį geriausią XX a. Lietuvos sportininką Arvydą Sabonį.  Salėje sėdintys žmonės matė, kaip vieną „Šaulį“ davė, po to kitą, ir turbūt galvojo, kad turėsiu du“.

[[ge:lrytas:lrytas:42765920]]

Raštą, įrodantį, kad V.Garastas yra „Šaulio“ savininkas, be LTOK vadovo, pasirašė ir buvęs geriausio XX a. Lietuvos trenerio auklėtinis, tuometinis Lietuvos kūno kultūros ir sporto departamento direktorius Rimas Kurtinaitis.  Todėl šį sertifikatą treneris įsirėmino ir pasikabino virš rašomojo stalo.

Vaizdajuostės lyg priekaištas

V.Garastas yra sukaupęs visų finalų rungtynių, kurioms jam teko vadovauti, vaizdajuostes.  Jos – geriausias įrodymas, kodėl pastaruoju metu vis dažniau šluboja trenerio širdis.

„Nebežiūriu aš jų, – numojo ranka jubiliatas.  – Anksčiau žiūrėdavau. Dažniausiai 1987 metų Sovietų Sąjungos čempionato finalą rungtynes, kai Kauno „Žalgiris“ nukalė Maskvos CSKA.  Tai buvo finalų finalas.  Jį net Sabonis išskyrė.  Kodėl?  Todėl, kad tuometinis sovietų rinktinės treneris Aleksandras Gomelskis specialiai paėmė Sabonį ir išvežė gydyti į Maskvą.  Skambinu Arvydui ir klausiu, ką jam daro?  „Nieko nedaro, sėdžiu ant taburetės ir mėtau baudas“, – pyko Sabas“.

Pirmosiose finalo serijos rungtynėse Kaune CSKA nugalėjo „Žalgirį“ be A.Sabonio 12 taškų skirtumu.  Antrosios ir trečiosios rungtynės – Maskvoje.  Nuvykęs į Maskvą, V.Garastas išsireikalavo, kad A.Gomelskis leistų Arvydui žaisti.

„Jie buvo įsitikinę, kad CSKA vis tiek laimės, todėl neprieštaravo.  Su Sabu atlėkėme į rungtynes likus vos valandai.  Ir laimėjome.  Trečių rungtynių dieną atėję į salę pamatėme, kaip organizatoriai repetuoja apdovanoti CSKA žaidėjus.  Mano vyrai įsiplieskė – dar niekas neaišku, o jie jau medalius dalijasi.

[[ge:lrytas:lrytas:42765915]]

Trečiosios rungtynės buvo pavyzdys, kaip reikia kovoti. Nors iš pradžių pralošinėjome net 19 taškų skirtumu, po pratęsimo pergalę išplėšėme mes. Silpni žmonės to nepadarytų. Per 5 pratęsimo minutes CSKA krepšininkai nepelnė nė taško“.

Trečius metus iš eilės tapę Sovietų Sąjungos čempionais, žalgiriečiai ketvirtą valandą nakties nusileido Karmėlavos oro uoste.

„Pirmą kartą pajutau, kas yra minios psichozė, – iki šiol šio sutikimo neužmiršta V.Garastas.  – Išlipome iš lėktuvo, tamsu, minia spūstelėjo, kažkas čiupo mane, pradėjo spausti, atrodė, uždusiu.  Lūžo tvoros, mėtėsi daugybė batų ir drabužių. Aš pro kažkur išlindau į gatvę, susistabžiau greitosios pagalbos automobilį ir mane parvežė namo“.

Žūtbūtines kovas su CSKA legendinis „Žalgirio“ treneris prisimena kaskart įėjęs į svetainę.  Didžiulėje tarsi paveikslas nuotraukoje V.Garastas skrieja į orą virš iškeltų žalgiriečių rankų.

Tada žalgiriečiai pirmą kartą tapo Sovietų Sąjungos čempionais. Ėjo 1985-ieji, ir Lietuvos krepšininkų kovas su CSKA kai kas lygindavo su mūšiais už laisvę.

Sovietų rinktinė – be rusų

O kai 1990 metais atėjo tikroji laisvė, V.Garastas atsidūrė nepavydėtinoje situacijoje. 1989-aisiais jis tapo pirmuoju ir, kaip vėliau paaiškėjo, vieninteliu lietuviu, treniravusiu Sovietų Sąjungos vyrų krepšinio rinktinę.

Po metų Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, šalies krepšininkai – atsisakė atstovauti sovietų rinktinei.  V.Garastas turėjo rinktis:  ar atsisakyti posto, ar ieškoti naujų žaidėjų.  Treneris nusprendė nenutraukti kontrakto, nors Lietuvoje jį už tai kai kas ir vadino kolaborantu.

Kai sovietų rinktinė dalyvaudavo Europos ar pasaulio čempionatuose, V.Garastas ne kartą girdėjo žiūrovus sakant: „Einam pažiūrėti, kaip žaidžia lietuviai“.

[[ge:lrytas:lrytas:42765911]]

Kartą vienoje treniruočių stovykloje Ispanijoje antrasis Sovietų Sąjungos rinktinės treneris osetinas pašnibždėjo V.Garastui:  „Vladai, pažiūrėk, sovietų rinktinėje neturime nė vieno ruso, išskyrus masažuotoją.  Visi – lietuviai, ukrainiečiai, latviai, estai“.

„Vadovauti sovietų rinktinei aš pataikiau blogu metu.  Kai 1988 metais mūsų keturi vyrai – Sabonis, Marčiulionis, Kurtinaitis ir Chomičius tapo olimpiniais čempionais, A.Gomelskis pažadėjo išleisti juos rungtyniauti į užsienį.  Tačiau niekas, išskyrus patį Gomelskį, į Vakarus neišvažiavo.

Kai Gomelskis išvyko dirbti į Kanarų salas, ir aš 1989 metais tapau sovietų rinktinės treneriu, nė vienas lietuvis nebeskubėjo važiuoti į treniruočių stovyklą.  Likus iki Europos čempionato dviem savaitėms, visi kaip į vestuves pradėjo važiuoti – atsipalaidavę, nebenorintys draskytis aikštėje.  Laimė, kad tuomet Zagrebe dar laimėjome trečiąją vietą“.

Dar po metų, kai nė vienas lietuvis nebeatvažiavo atstovauti Sovietų Sąjungai pasaulio čempionate, A.Gomelskis V.Garastui pasakė:  „Žinai, Vladai, kokia tavo komanda? Šūdas.“

Su ta komanda V.Garastas Argentinoje tapo pasaulio vicečempionais. Treneriui iki šiol gaila, kad tuomet jo vadovaujami sovietų krepšininkai jau finalo išvakarėse nusprendė nebekovoti su Jugoslavijos rinktine ir patraukė į restoraną.

„Vyrai galvojo jau viską padarę, nebesitikėjo laimėti ir paprasčiausiai nebesikovė su jugais“.

Iš tų laikų V.Garastui dar labai svarbi 1990 metais „Geros valios“ žaidynėse Sietle su sovietų rinktine iškovota antroji vieta.  Visi JAV laikraščiai rašė, jog šį kartą amerikiečiai rusams atsirevanšuos už pralaimėjimą Seulo olimpiadoje.

„Aš galvojau:  šį kartą nebe tie rusai atvažiavo.  Dabar surinkau tik antrarūšius, trečiarūšius, – prisimena V.Garastas.  – O JAV treneris dar balandžio mėnesį surinko 60 geriausių žaidėjų.  Po mėnesio pasiliko 30, o birželį – 15. Ėjau į rungtynes ir mąsčiau:  Dieve, dieve gausime 30 taškų skirtumu, gėda bus sėdėti, bet kuo aš kaltas?  Bet mes laimėjome.  Buvome greitesni už amerikiečius.  Tokie dalykai niekur neskelbiami, už tai negauni medalio, bet širdyje jie užima svarbią vietą“.

Tačiau „Geros valios“ žaidynėse, nugalėję JAV, V.Garasto auklėtiniai finale vėl susidūrė su jugoslavais.  „Jugai tyčia pralaimėjo pogrupyje, kad vėliau susitiktų su mumis.  Jie taip dažnai darydavo, nes žinojo, jog mes prieš juos esame palaužti psichologiškai, – įsitikinęs treneris.  – Visada prieš Jugoslavijos rinktinę pralaimėdavome. 

[[ge:lrytas:lrytas:42765923]]

Bet aš manau, kad ir tuščias šautuvas vieną kartą iššauna.  Gali pralaimėti 99 rungtynes, o vienas laimėti.  Toks kartas galėjo būti „Geros valios“ žaidynėse, bet krepšininkai iš anksto nusprendžia pasiduoti.  Treneriui tokie pralaimėjimai skaudžiausi“.

Angliakasių dovana – kirvis

1991 metais nuvykęs treniruoti Čekoslovakijos Prievidzos miesto komandos, V.Garastas kartais dar užsivilkdavo mėlynos spalvos Sovietų Sąjungos rinktinės treningą.

Tik ant sovietų herbo, išsiuvinėto ant krūtinės, lietuvis užklijavo amerikietišką emblemą.  Trenerio namuose Kaune iki šiol dar kažkur mėtosi sportinis krepšys su užrašu „CCCP“.

V.Garasto vadovaujami Prievidzos krepšininkai 1992 metais tapo paskutiniais Čekoslovakijos čempionais.  Po to ši šalis skilo į Čekiją ir Slovakiją.

Viename V.Garasto darbo kambario kampe atremtas į sieną stovi anglių kirtiklis su ilgu kotu.  „Net nebepastebiu, kad jis čia stovi, niekada nemėginau su juo kapoti“, – treneris seną suvenyrą apžiūrinėjo tarsi naują daiktą, pirštais patikrino, ar kirtiklis aštrus.

Butaforinį angliakasių įrankį V.Garastui 60-ečio proga padovanojo Prievidzos krepšinio klubo vadovai.  Trenerio jubiliejaus šventę jie surengė kalnuose šalia anglių kasyklų, nes krepšinio klubą remdavo angliakasiai.

„Milijoną tuomečių Čekoslovakijos kronų duodavo kasyklos, milijoną – kiti rėmėjai, o milijoną užsidirbdavome iš žiūrovų, – skaičiavo treneris.  – Nors ten krepšinis geriausiu atveju būdavo tik trečioje vietoje – po ledo ritulio ir futbolo, salė per kiekviena rungtynes būdavo sausakimša kaip Kaune“.

Abu su žmona – bėgikai

V.Garastas net neprisimena, iš kokio turnyro atsivežė vieną ar kitą taurę.  Ypač ispanai daug taurių duodavo, tikra nelaimė būdavo jas gauti, niekas nenorėdavo jų vežti namo, todėl ir kišdavo treneriui.

„Apie visus trofėjus nebepapasakosiu, – tarsi pasiduoda V.Garastas.  – Daug guli sumesta į stalčius ar sekcijoje į krūvą.  Krauni krauni, žiūri, jog netelpa, neši į rūsį. 

Kai ten nebetelpa, išdalini. Nuotraukų – pilni stalčiai ir rūsys.  Kartą maišą užrašų išmečiau, o po to neberadau gerų dalykų. Taip ir eina kelias – nuo triumfo akimirkų sporto salėje iki namų, iš čia į rūsį, o po to ir į šiukšliadėžę“.

[[ge:lrytas:lrytas:42765932]]

Treneriui negaila tų trofėjų, kuriuos jis atidavė Biržų sporto muziejui ar išdalino keturiems savo anūkams.

Pirmųjų savo paties, dar kaip sportininko, laimėjimų V.Garastas nebeatsektų.  Jis buvo bėgikas.  Vilniaus „Žalgirio“ stadione Vladas rungtyniaudavo dar tada, kai jame nebuvo tribūnų.  Bėgimo takelius juosdavo tik pylimas.

1950 metais stadioną pastatė vokiečių belaisviai.  Po metų tame stadione būsima V.Garasto žmona Irena Aleksiūnaitė tapo 100 m bėgimo, o Vladas estafetėje 4x400 Lietuvos čempionais.

Kartais V.Garastui draugai sako:  „Ką čia kalbi, kur tu bėgiojai?“ Kartą treneris nešė jiems parodyti bėgimo takuose iškovotus diplomus. „Ar aš juos nusipirkau?“  – kišo netikintiems po nosimis.

Žmogaus garbė prasideda nuo mažens.  Iš karto gali tik loterijoje išlošti „Aukso puodą“.  Taip filosofavo vienas garsiausių biržiečių, prieš 44 metus tapęs krepšinio treneriu ir vesdavęs Biržų moksleivius čempionų takais.

Iš namų kasdien išeidavęs anksti rytą, grįždamas pusiaunaktį per Biržus namo, jaunas treneris galvodavo:  „Nejaugi čia teks ir numirti?“

V.Garastas savo gyvenimui pritaikė jam patikusį A.Gomelskio pasakojimą. „Einu su savo sūneliu Kirila gatve, o jis šaukia:  „Tėti, žiūrėk, kaip saulė gražiai šviečia“.  O man galvoje kamuolys“.

„Ir man galvoje visą laiką buvo kamuolys. Buvau krepšinio fanatikas, todėl ir pakvietė į Kauną treniruoti „Žalgirio“.  Dabar liko pensija, o galvoje vis tiek kamuolys“.

Strategas aikštėje, tėvas šalia jos: V. Garastas pasakojo, kas jį, kaip trenerį, skaudino labiausiai