Ryte šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje Kaune buvo skirtos šventos mišios, o 12 valandą prasidėjo laidotuvių procesija. Velionis buvo palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse.
Savo buvusį trenerį į amžinąją kelionę palydėjo ir Lietuvos vyrų rinktinės treneris R. Kurtinaitis.
„Visų pirma, palydim šiandien vieną iškiliausių Lietuvos krepšinio asmenybių. Na aišku, to nė vienas iš mūsų neišvengsim, bet manau, kad nugyveno labai gerą gyvenimą, surištą su krepšiniu.
V. Garastą vienu iškiliausių žmonių vadinęs R. Kurtinaitis: davė didžiąją dalį, ką turiu dabar
Buvo puikus žmogus, puikus tėtis. Pažinojau jo žmoną amžiną atilsį. Jeigu asmeniškai, tai jis man gal gyvenime davė 80 procentų to, ką aš turiu dabar. Turiu omenyje krepšinyje patarimais“, – kalbėjo R. Kurtinaitis.
Žinomas krepšinio treneris drąsiai teigė – apie tokius žmones kaip Vladas Garastas kalbėti reikėtų ne dieną ir ne dvi.
Susiję straipsniai
„Buvo labai linksmas žmogus. Suprato humorą, žinojo, kada galima paspaust žaidėją, kada galima jį paguosti, jei yra sunkus momentas. Čia galima kalbėti savaitėm apie šitą žmogų, taip gal ir reiktų daryti, – pripažino R. Kurtinaitis. – Jeigu vienu žodžiu, tai pasakyčiau taip: žmogus iš didžiosios raidės. Ir labai gaila, kad netenkame tokių žmonių.“
Legendinį trenerį išlydėti atvyko ir geriausiu visų laikų Lietuvos krepšininku tituluojamas Arvydas Sabonis. Įprastai sau, jis nedaugžodžiavo ir teigė, kad Lietuva neteko gražų gyvenimą nugyvenusio asmens.
„Aš jau sakęs ir dar kartą pasikartosiu – jeigu mūsų treneris turėjo pravardę Tėvas, tai turbūt viskas pasakyta“, – teigė Sabas.
V. Garastą į paskutinę kelionę išlydėjo ir treneris Edas Nickus, buvęs auklėtinis Vitoldas Masalskis. Laidotuvėse dalyvavo ir vienas geriausių visų laikų trenerių Jonas Kazlauskas, buvęs rinktinės treneris Ramūnas Butautas, žurnalistai Vidas Mačiulis ir Gintarė Grikštaitė.
„Tai buvo labai iškili asmenybė. Tai buvo asmenybė ir treneris, kuris gyveno dviejose epochose. Jam teko žaisti krepšinį, treniruoti komandas Lietuvos okupacijos metais, buvo pasiekti tikrai dideli, gražūs laimėjimai. Visi prisimenam pergales Sovietų Sąjungos čempionatuose. Atkūrus nepriklausomybę velionis vėl pasižymėjo skambiom pergalėm, olimpiniais medaliais.
Tačiau norėčiau pažymėti, kad V. Garastas buvo iškilus kaip treneris, bet buvo labai įdomi asmenybė. Buvo tikrai išprusęs, inteligentiškas, mėgo sąmojus, kiekvienai gyvenimo situacijai turėjo kažkokį tai priežodį, posakį. Buvo labai didelis optimistas. Stengėsi padėti jauniems treneriams ir man asmeniškai. Manau, kad tai – žmogus, kuris paliko labai gilų pėdsaką ne tik Lietuvos krepšinyje, bet ir Lietuvos istorijoje“, – kalbėjo Ramūnas Butautas.
Buvęs rinktinės strategas kalbėdamas apie iš V. Garasto išmoktas pamokas akcentavo komunikaciją.
„Jisai man davė daug pamokų, labai daug pamokų, ypatingai, kai buvau paskirtas nacionalinės rinktinės treneriu. Jisai man tikrai davė daug labai patarimų. Visų pirmiausia, įvairių taktinių patarimų, tačiau daug kalbėjo apie vidinį komandos klimatą, kaip jį sukurti – čia man buvo didžiausia jo pamoka, kaip bendrauti su žmonėmis, kaip bendrauti su garsiais krepšininkais.
Kiekvienas yra asmenybė, kiekvienas turi savo ego ir kaip viską pajungti bendram komandos labui – čia man buvo didžiausia V. Garasto pamoka.“
Šviečiant saulei ir čiulbant paukščiams urna su V. Garasto palaikais nugulė Kauno Petrašiūnų kapinėse.
Svarbiausi V. Garasto gyvenimo faktai
Vladas Garastas gimė 1932 m. vasario 2 d. Joniškėlyje (pakrikštytas Linkuvoje įrašant kaip gimimo datą vasario 8 d.), mirė 2026 m. birželio 10 d. Kaune.
1952 m. baigė Biržų gimnaziją, 1959 m. – Lietuvos valstybinį kūno kultūros institutą. 2004 m. jam suteiktas Lietuvos kūno kultūros akademijos garbės daktaro vardas.
1952–1955 m. žaidė Kauno „Žalgirio“ krepšinio komandoje. Nuo 1956 m. Biržuose dirbo treneriu, 1959–1970 m. buvo Biržų r. Sporto komiteto pirmininkas. 1971–1978 m. Biržų vaikų ir jaunimo sporto mokyklos direktorius, treniravo rajono krepšinio rinktinę, Lietuvos moksleivių rinktines.
1979–1989 m. dirbo „Žalgirio“ krepšinio komandos vyriausiuoju treneriu. Jo vadovaujamas „Žalgiris“ triskart (1985–1987 m.) iškovojo SSRS čempionato auksą, penkis sykius (1980, 1983, 1984, 1988, 1989 m.) tapo SSRS vicečempionu. Su „Žalgiriu“ 1985 m. pateko į Europos taurių laimėtojų taurės finalą, 1986 m. – į Čempionų taurės finalą, 1986 m. laimėjo FIBA Tarpžemyninę taurę.
1989–1991 m. buvo SSRS vyrų krepšinio rinktinės vyriausiasis treneris, laimėjo 1989 m. Europos čempionato bronzą ir 1990 m. pasaulio čempionato sidabrą.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę treniravo Čekoslovakijos komandą „Prievidza“ (1991–1992 m.), Lietuvos rinktinę (1992–1997 m.), Kauno „Atletą“ (1994–1996 m.), Alytaus „Savy“ (1996–1998 m.).
Su Lietuvos rinktine laimėjo 1992 ir 1996 m. olimpinių žaidynių bronzą, 1995 m. Europos čempionato sidabrą.
1998 m. įsteigė Dzūkijos V.Garasto krepšinio centrą, 1999 m. buvo Alytaus krepšinio klubo „Alita“ viceprezidentas, 2000 m. – Lietuvos moterų krepšinio rinktinės konsultantas, 1995–2003 m. ėjo Lietuvos krepšinio trenerių asociacijos prezidento pareigas, 2003–2011 m. buvo Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) prezidentas, vėliau jam suteiktas LKF Garbės prezidento vardas.
Žmona Irena Aleksiūnaitė-Garastienė (mirė 2023 m.), sūnus Virgilijus (mirė 2022 m.), dukra Jolanta.