80-metis žurnalistas vėliau pranešė, kad jam buvo atlikta intervencinė procedūra – širdies stentavimas.
Į reanimacija V. Mačiulis pateko operacijos metu įdėjus tris stentus. Medikai konstatavo, kad „Krepšinio pasaulyje“ laidos vedėjui pagrindinė kraujagyslė buvo užakusi 95 procentais.
Laimei, operacija pavyko sėkmingai, o į namus grįžęs V. Mačiulis šeštadienį feisbuke pasidalino vieša padėkos žinute.
Susiję straipsniai
„TRIJŲ MISTINIŲ SAVO ANGELŲ apie kuriuos knygoje „Kitas gyvenimas“ vaizdžiai ir įtikinamai parašė Pranas Šarpnickis, o svarbiausia, PENKIŲ KARDIOLOGŲ IR Co dėka, šį liepos šeštadienio vakarą aš jau esu namuose, kai galėjau ir negrįžti...
Tai pamoka visiems, kuriems pradeda tinti kojos ir netikėtai sumažėja energija, kurios niekada, išskyrus sergant virusu C, man niekada nestigo.
LSMU Kauno klinikų rūpestingas Šeimos klinikos gydytojas LAIMUTIS GEDMINAS turintis puikią devyniolikos metų darbo patirtį, paskyrė laboratorinius tyrimus, kurie buvo geri. Vieną naktį prabudau nuo minties, kad būtina ištirti mano širdį.
Du dešimtmečius mane gydantis puikus diagnostikas ir psichologas L. Gedminas, žinodamas, kad esu „kitoks“, nors elektrokardiograma puiki ir cholesterolio kiekis kraujuje normalus, dėl tinstančių kojų parašė siuntimą į kardiologinę polikliniką. Kai tenai atėjo mano eilė, tą dieną ligonius konsultavo ir gerai žinomas Kaune kardiologas prof. VYTAUTAS ZABIELA. Medikas buvo konkretus, reikia skubiai gultis ligoninėn, neaiškindamas, kodėl ir ką pamatė kompiuterio ekrane.
Kauno Širdies centras. Aukščiausios klasės užsikimšusių širdies kraujagyslių stentavimo specialistą prof. GEDIMINĄ JARUŠEVIČIŲ pirmą kartą pamačiau tik opercinės koridoriuje, kai jis prisistatė, kad man atliks operaciją. Po tokios žinios baimės nejaučiau, bet nerimo – buvo, juk neturėjau širdies skausmų, ritmo sutrikimų, dusimo, o bus intervencija į svarbiausią mano gyvybės tašką.
Valandą laiko, be narkozės ar nuskausminamųjų, aš visiškai nejaučiau skausmo, tik girdėjau profesoriaus žodžius, kad virš dešinės rankos riešo įvedamas zondas, o paskui – „paduokite patį didžiausią, paduokite mažesnį“...
Iš viso – keturi stentai, nes po kiekvieno – išgirsdavau pokštelėjimą. Paskui jau reanimacija intensyviosios terapijos skyriuje, kuriame yra aštuoniolika modernia aparatūra aprūpintų lovų.
Tuo metu tik dvi buvo tuščios, todėl nuostabiam medikų būriui visą parą nestigo rūpesčių, kuriuos su meile pacientams sprendė žmonės baltais chalatais.
Tenai atėjo ir prof. G.Jaruševičius, mane nudžiuginęs, kad sudėtinga intervencija į mano širdies kamieną buvo sėkminga. Kitą rytą labai paprastas, nuoširdus ir iškalbus profesorius baltame popieriaus lape net nubraižė, kurios kraujagyslės ir kiek buvo užkalkėkusios. Reikėjo stenuoti ne tik pagrindinę, bet ir dar tris į ją įeinančias.
Širdies aritmijų skyriaus profesorius Vytautas Zabiela, mane pasiuntęs tenai, kur reikia, po dienos tepasakė: „Nenorėjau g1sdinti, bet kai kraujagyslė turėjo vos 5 proc. „garantiją“, nuo susijaudinimo ar sunkaus daikto pakėlimo, Jūsų širdis bet kurią akimirką galėjo sustoti“.
Tada pajutau savotišką baimę, kurią greitai išsklaidė puiki, jauna, bet patyrusi ir ieškanti atsakymo į kiekvieną klausimą, palatos gydytoja kardiologė LAURA GAURYLIENĖ, kaip ir jos asistentas jau ketveri metai besistažuojantis žingeidus gydytojas internas ARNOLDAS LELEIKA.
Abu, tikriausia pasitardami, didino ar mažino vaistų kiekį ir vis tyrė, norėdami kuo geriau padėti ligoniui. Net aštuonių su puse puslapių mano medicininis dokumentų išrašas byloja apie jų profesionalumą, atidumą, atsakomybę.
Džiugu, kad tokia kraujagyslių būsena. kas retai būna, nepakenkė širdies raumeniui. Gal dėl to, kad aš per aštuonis dešimtmečius taip ir nesustoju, dirbu be poilsio dienų ar atostogų, Bet jau trys dešimtmečiai profilaktiškai lankausi Rumšiškėse pas žinomą bioenergetiką Aleksandrą Sabutį, o gal ir angelai sargai saugoja mane?
Kiekvienam Kauno kardiologui įteikiau po „Obuolio“ išleisią Prano Šarpnickio knygą „Kitas gyvenimas. Vidas Mačiulis“ su savo autografu ir linkėjimais. Įdomu, ar man kolegiška Lietuvos žniasklaida, iš karto sensacingai informavusi, kad aš patekau reanimacijos palaton, paskleis šį mano pasakojimą? Kritikuoti, šaipytis, abejoti – mes sugebame, bet pasakyti AČIŪ TIEMS, kurie padeda, seniai pamiršome. KODĖL?“, – šeštadienį rašė V. Mačiulis.