Prieš trisdešimt metų Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė antrą kartą iškovojo olimpinių žaidynių bronzos medalius. Apdovanojimai atkeliavo iš Atlantos.

Lietuvos sporto mėgėjai šią vasarą kelias savaites stebėjo muilo operą „Kaip „Lietuvos krepšinio“ asociacija naujo rinktinės trenerio ieškojo. Ar neieškojo?“

Panašių muilo operų Lietuvos krepšinyje būta ne vienos. Vienai iš jų sukanka trisdešimt metų: prieš pat 1996 metų Atlantos olimpines žaidynes lietuviai kraipė galvą, kai dėl konflikto tarp vyresnės ir jaunesnės kartos krepšininkų Vlado Garasto treniruojamoje rinktinėje liko tik vienuolika žaidėjų.

Negandų krepšinio rinktinėje tą vasarą buvo ir daugiau. Žaisti atsisakė Žydrūnas Ilgauskas, traumos pasirengimo metu ar jau per žaidynes kamavo pagrindinius krepšininkus Šarūną Marčiulionį ir Artūrą Karnišovą, tačiau sunkiausiomis akimirkomis puikiai žaidžiant Arvydui Saboniui, komanda laimėjo lemiamas rungtynes. Po paskutinės pergalės 1996 metų rugpjūčio 3 dieną „Georgia Dome“ arenoje Lietuvos krepšininkai buvo apdovanoti antruoju olimpinių bronzos medalių komplektu.

Atlantos bronza papildė Lietuvos rinktinės medalių kraitį, į kurį atkūrus Nepriklausomybę jau buvo įdėta Barselonos olimpinių žaidynių bronza ir 1995 metų Europos pirmenybių sidabras.

Ž.Ilgausko nesulaukė

1996 metų vasarą Lietuvos rinktinė laiko pasiruošti olimpinėms kovoms turėjo į valias. Atlantos žaidynių krepšinio turnyras prasidėjo liepos 20 dieną, o gegužės 13-ąją krepšininkai jau kibo į darbą pirmojoje treniruočių stovykloje Druskininkuose.

[[ge:lrytas:lrytas:43352468]][[ge:lrytas:lrytas:43355465]][[ge:lrytas:lrytas:43357873]]

Tiesa, ne visi. NBA komandose žaidę Arvydas Sabonis („Portland Trail Blazers“) ir Šarūnas Marčiulionis („Sacramento Kings“) tuo metu dar nebuvo grįžę iš Amerikos, vėliau prie rinktinės prisidėjo užsienio klubuose rungtyniavę Artūras Karnišovas („Barcelona“) ir Gintaras Einikis (Saratovo „Avtodor“).

Didžioji dalis Druskininkuose susibūrusių vyrų ką tik buvo varžovai Lietuvos krepšinio lygos finalo serijoje. Aukso žiedų likimas paaiškėjo gegužės 5 dieną, o po savaitės penki čempionais tapę Kauno „Žalgirio“ krepšininkai ir keturi vicečempionai iš Kauno „Atleto“ susivienijo dėl bendro olimpinio tikslo.

Neprašydamas jokių išimčių, Druskininkuose nuo pirmųjų dienų triūsė ir vyriausias rinktinės žaidėjas – jau prasidėjus treniruočių stovyklai 36-ąjį gimtadienį pažymėjęs Rimas Kurtinaitis, kuris 1995–1996 metų sezone vilkėjo „Žalgirio“ aprangą.

Vis dėlto nesklandumai užgriuvo rinktinei vos susibūrus. Į stovyklą neatvyko kandidatų sąraše buvęs Žydrūnas Ilgauskas. Jis priešolimpinį sezoną žaidė „Atleto“ komandoje, kurią treniravo V.Garastas, tačiau tarp kylančios žvaigždės ir trenerio įsiplieskė stiprios nesantaikos liepsnos.

[[ge:lrytas:lrytas:43336225]]

Sezonui pasibaigus Ž.Ilgauskas tiesiogiai visai nebendravo su V.Garastu, o „Atleto“ klubas gegužės 13 dieną atsiuntė oficialų laišką, kuriame rašė, kad „reabilitaciją po kojos traumos tęsiantis Ž.Ilgauskas treniruosis savarankiškai, bet yra pasiruošęs atvykti į rinktinę birželio 15 dieną“.

Šis formalus raštas, ko gero, buvo vertas ne daugiau, negu popierius, ant kurio jis buvo atspausdintas. Beveik niekam nekilo abejonių, kad jaunojo vidurio puolėjo ir trenerio bendradarbiavimas nebeįmanomas.

„Dar prieš Druskininkų stovyklą telefonu kalbėjausi su Ž.Ilgausku ir kviečiau atvažiuoti. Žydrūnas atsakė, kad pagal specialią programą Kaune dirba su lengvosios atletikos treneriu Aleksu Stanislovaičiu. Tada susitariau su Lietuvos krepšinio federacijos prezidentu Algimantu Paviloniu, kad juos abu priimtų į Druskininkus.

Buvo net suderinta, kad Ž.Ilgauskas galėtų nuvažiuoti į NBA naujokų biržą, po to grįžtų į rinktinę. Tačiau jis taip ir nepasirodė“, – prieš Atlantos žaidynes „Lietuvos ryto“ dienraščiui atskleidė rinktinės trenerio padėjėjas Jonas Kazlauskas.

[[ge:lrytas:lrytas:43358363]]

Ž.Ilgauskas birželį išvyko į Jungtines Valstijas, buvo pakviestas Nacionalinės krepšinio asociacijos naujokų biržoje, rudenį debiutavo NBA pirmenybėse atstovaudamas „Cleveland Cavaliers“ komandai ir po to niekada nebežaidė Lietuvos rinktinėje.

Lietuvoje žaidė tik kartą

Lietuvos rinktinė per du mėnesius trukusį pasiruošimo etapą žaidė net 19 draugiškų rungtynių. Ne visi varžovai buvo stiprūs: lietuviai susitiko ir su Ispanijos antrosios lygos komandomis, ir su darbo Europoje ieškojusių amerikiečių studentų ekipa. Kita vertus, Lietuvos vyrai išbandė jėgas su keliomis pasaulio krepšinio lyderėmis: Jugoslavijos, Kroatijos, Graikijos, Vokietijos, Australijos, Brazilijos rinktinėmis.

Trylika krepšininkų dar gegužės pabaigoje išskrido į Australiją ir ten žaidė penkerias rungtynes su šios šalies rinktine, kuri taip pat ruošėsi Atlantos žaidynėms. Nors lietuviams trūko tik keturių pagrindinių žaidėjų (A.Sabonio, Š.Marčiulionio, A.Karnišovo ir G.Einikio), laimėti nepavyko nė karto.

Nuo birželio vidurio komanda dvi savaites praleido Ispanijoje. Ten trūko tik Š.Marčiulionio, kuris dar sykį išvyko į JAV pasitikrinti sveikatą, bet prie rinktinės prisidėjęs A.Sabonis tik treniravosi ir nežaidė nė vienerių rungtynių.

[[ge:lrytas:lrytas:43358359]]

„Trail Blazers“ vidurio puolėjas pirmą kartą į aikštę žengė birželio pabaigoje per Berlyne surengtą tradicinį keturių komandų turnyrą. Žaisti Vokietijos sostinėje jau ketino ir Š.Marčiulionis, tačiau jis per treniruotę patyrė nedidelę traumą ir rungtyniauti nerizikavo.

Nors rinktinės sudėtis buvo ne pajėgiausia, Lietuvos krepšininkai Berlyne parodė, jog bus pasirengę siekti aukštų olimpinių tikslų. V.Garasto vyrai įveikė šeimininkus vokiečius ir Europos čempionę Jugoslavijos rinktinę, tik paskutiniajame ture, žaisdami be A.Sabonio, nusileido graikams ir tapo turnyro nugalėtojais.

Lietuvos sirgaliams rinktinė per vasarą prisistatė vos vieną sykį, kai liepos 3 dieną Vilniaus sporto rūmuose buvo surengtos olimpiečių palydėtuvės. Per jas Lietuvos krepšininkai sutriuškino Ukrainos rinktinę 109:62.

Po pergalių Berlyne ir Vilniuje nuotaika prieš kelionę per Atlantą buvo giedra.

Liko vienuolika žaidėjų

Kai liepos septintąją Lietuvos rinktinė išskrido į Ameriką, jokios audros horizonte nesimatė. Į lėktuvą įlipo dvylika krepšininkų, bet dar du žaidėjai – Virginijus Praškevičius ir Kęstutis Šeštokas – į Atlantą atvyko tiesiai iš Stambulo, kur liepos pradžioje tapo Europos jaunimo čempionais. Komandoje vis dar buvo keturiolika krepšininkų, o treneris V.Garastas žadėjo, kad galutinį dvyliktuką paskelbs po paskutinių treniruočių ir trejų draugiškų rungtynių Jungtinėse Valstijose.

Tačiau į lėktuvą, kuris žaidynių išvakarėse skraidino atgal į Lietuvą, buvo įsodinti ne du, bet trys krepšininkai: Darius Maskoliūnas, K.Šeštokas ir V.Praškevičius.

Prieš pat žaidynes Lietuvos tautinio olimpinio komiteto paskelbtame olimpiečių sąraše tarp dvylikos Lietuvos rinktinės krepšininkų buvo įrašytas V.Praškevičius. Kai rinktinė ėjo žaisti pirmųjų olimpinio turnyro rungtynių, į paraišką vietoj jo buvo įtrauktas Andrius Jurkūnas. Tačiau Atlantoje nebuvo nei vieno, nei kito.

[[ge:lrytas:lrytas:43358364]]

„Mes abu Europos jaunimo čempionus (V.Praškevičių ir K.Šeštoką) jiems vos atvykus į Atlantą pasveikinome, apdovanojome. Tačiau vienas iš jų stoviniuodavo treniruotėse, tinginiavo. Kai vyrai padarė jam pastabą, „čempioniškai“ atsikirto.

Tada pagrindiniai žaidėjai supyko ir tarė jog žais dešimtyje, jeigu reikės, o „tokių nereikia“. Kai sužinojome, jog Virginijus po Stambulo dar buvo ir pažeidęs sportinį režimą, ėmėmės ir auklėjimo priemonių“, – kas nutiko, „Lietuvos ryto“ dienraščiui pasakojo V.Garastas.

Grįžęs namo per „Atleto“ klubo surengtą spaudos konferenciją savo požiūrį į Atlantos įvykius išdėstė ir V.Praškevičius: „Tarp jaunesnių ir vyresnių žaidėjų yra konfliktas. Rinktinėje manęs nebus, kol ją treniruos V.Garastas. Pirmą kartą pakliuvau į tokią situaciją. Tai važiuosi į žaidynes, tai nevažiuosi, o bėgo jau paskutinės valandos.

Tai kainavo daug nervų. Mano, kaip vidurio puolėjo, užduotis anksčiau buvo tik užtvaras statyti. O R.Kurtinaitis, kuriam jau laikas į pensiją, galvoja galėsiąs žaisti dar dvidešimt metų. Jis nenori, kad kas nors būtų už jį geresnis. Anksčiau ir R.Kurtinaitis, ir Valdemaras Chomičius padėdavo ir patarimu, ir geru žodžiu, o dabar rinktinėje tik aprėkia. Vaizdas pasikeitė.“

V.Garasto rūstybė

Lietuvos rinktinės treneriai norėjo skubiai pakviesti A.Jurkūną, kuris 1996-ųjų vasarą taip pat tapo Europos jaunimo čempionu. Tačiau šis puolėjas vykti į Atlantą atsisakė.

„Atsisakė Ž.Ilgauskas, atsisakė A.Jurkūnas. A.Jurkūną kvietėme, o jie ten išgyvena, kad jų nekviečia. O kai kviečiame, jie neatvažiuoja, – Atlantoje duodamas interviu Lietuvos televizijai rūstavo V.Garastas. – Ar žinote kaip jie grįžo iš Europos jaunimo čempionato? Dabar tarp jaunų žaidėjų diegiamas toks chamizmas... Tik jie teisūs, o visi kiti – kvailiai. Mes matėme, kaip jie treniravosi iki tol, ir kaip – po to. Nereikia gerti. Atvažiavus reikia dirbti, o ne galvoti, kad turi garantuotą vietą. Vietą reikia užsitarnauti, o jie pamanė, kad gali atvažiavę stovėti ir nieko neveikti. Kad už juos turi Sabas operuota koja šokinėti, kad Marčiulionis turi šokinėti, o jie stovės po krepšiu ir nieko neveiks.“

[[ge:lrytas:lrytas:43358354]]

„Jie neatitiko mūsų komandos pajėgumo. Negalima į olimpinę rinktinę imti bet ką. Žmonės turi jausti, branginti vietą olimpinėje rinktinėje“, – treneriui antrino rinktinės kapitonas R.Kurtinaitis.

Lietuvoje „dvyliktojo krepšininko“ istorija kelias dienas buvo vos ne svarbiausias šalies įvykis, užgožęs net prasidėjusias Atlantos olimpines žaidynes. Lyg tyčia, Atlantoje pasipainiojo Lietuvos krepšinio įvaizdžiui skaudžiai smogęs ir dar daugiau žibalo į liepsną šliūkštelėjęs sensacingas pralaimėjimas Argentinos komandai.

Lietuvos žiniasklaidai po kaulelį narstant rinktinėje kilusią dramą, atgarsiai pasiekdavo Atlantą. „Kai kuriuose Lietuvos dienraščiuose pasirodę rašiniai apie rinktinę išmuša vyrus iš vėžių, trukdo susikaupti. Telefonu jie juk viską sužino“, – jau po grupės varžybų piktinosi V.Garastas.

Dviejų pratęsimų drama

Atlantos žaidynių krepšinio turnyro pirmajame etape Lietuvos rinktinė žaidė A grupėje su JAV, Kroatijos, Argentinos, Kinijos ir Angolos ekipomis. Mažiausias tikslas grupėje buvo užimti bent ketvirtąją vietą ir patekti į ketvirtfinalį, bet tikrasis tikslas – užimti antrąją vietą, kad paskui nereikėtų pusfinalyje žaisti su neįveikiama JAV rinktine.

Kovojant dėl antrosios vietos svarbiausios buvo pirmojo turo rungtynės su Kroatijos krepšininkais. Lietuviai ir kroatai prieš metus kartu stovėjo ant Europos pirmenybių garbės pakylos (lietuviai buvo apdovanoti sidabru, kroatai – bronza), abi komandas į priekį vedė garsūs NBA krepšininkai (A.Sabonis ir Š.Marčiulionis vienoje pusėje, Toni Kukočas ir Dino Radža – kitoje), tad pagal visas įsivaizduojamas ir neįsivaizduojamas prognozes dėl antrosios vietos grupėje galėjo kovoti tik šios dvi komandos.

[[ge:lrytas:lrytas:43358361]]

Pasirengimo etape Lietuvos ir Kroatijos rinktinės žaidė trejas draugiškas rungtynes. Visus tris kartus (dukart – Ispanijoje, sykį – Čikagoje) laimėjo kroatai. Tačiau per dvejas pirmąsias rungtynes lietuvių gretose dar nebuvo A.Sabonio ir Š.Marčiulionio, o su šiais dviem krepšininkais Lietuvos rinktinė – visai kita komanda.

Pirmąją olimpinio turnyro dieną milžiniška įtampa slėgė abi komandas – klaidų ir netaiklių metimų buvo tiek, kad užtektų kelerioms rungtynėms. Vis dėlto lietuviai beveik visą laiką pirmavo, o priešpaskutinę minutę rezultatas buvo 66:60. Tačiau antrojo kėlinio pabaigoje Kroatijos komanda tris paeiliui atakas baigė rezultatyviai, o Lietuvos krepšininkai neįmetė nė karto. „Pasirodo, pavargsta ne tik kojos, bet ir smegenys“, – susiraukė antrojo kėlinio pabaigoje dukart suklydęs Š.Marčiulionis.

Kroatai spėjo pavyti ir nuaidėjus antrojo kėlinio sirenai švieslentėje degė keturi šešetai – 66:66. Pratęsimas.

Per pirmąjį pratęsimą penktąjį kartą prasižengė Š.Marčiulionis ir Mindaugas Žukauskas, traumą patyrė A.Karnišovas, per antrąjį pratęsimą penktąją pražangą gavo A.Sabonis ir Saulius Štombergas. Tačiau varžovų gretos irgi retėjo – po penkias pražangas gavo net penki kroatų žaidėjai.

O svarbiausiu metu prabilo iki tol netaikliai svaidęs R.Kurtinaitis. Lietuvos rinktinės kapitonas per antrąjį pratęsimą pataikė du tritaškius ir du baudos metimus, kuriais užtikrino pergalę 83:81.

„Kai už pražangas aikštę paliko A.Sabonis ir Š.Marčiulionis, koją pasitempė A.Karnišovas, aikštėje likau vienas su jaunais žaidėjais. Gal mane čia dėl to ir pakvietė“, – juokavo komandos gelbėtoju tapęs R.Kurtinaitis.

[[ge:lrytas:lrytas:43358366]]

Argentiniečių staigmena

Po sunkios ir labai svarbios pergalės Lietuvos krepšininkai prisijuokavo per daug. Antrajame ture lyg perkūnas iš giedro dangaus trenkė pralaimėjimas Argentinos rinktinei 61:65. Lietuvos rinktinė žaidė be susižeidusio A.Karnišovo, bet Argentinos rinktinė tuo metu dar buvo eilinė komanda, visai nepanaši į tą, kuri po aštuonerių metų taps olimpine čempione – tik Marcelo Nicola jau žaidė Europoje, o kiti Argentinos rinktinės lyderiai (Juanas Espilis, Rubenas Wolkowyski) rungtyniavo savo šalies klubuose ir europiečiams buvo beveik nežinomi.

Argentiniečių tą vakarą iš vėžių neišmušė net tai, kad jų lyderis M.Nicola, būsimasis Vilniaus „Lietuvos ryto“ treneris, jau pirmajame kėlinyje patyrė sunkią traumą. Neštuvais iš aikštės išneštas puolėjas žaisti kitose olimpinio turnyro rungtynėse nebegalėjo.

Trečiajame ture lietuviai patyrė planinį pralaimėjimą JAV rinktinei 82:104. Apie pergalę prieš Svajonių komandą, tegul ir trečiąją jos versiją, tais laikais niekas dar nesvajodavo, o tą patį vakarą lietuviai sulaukė geros žinios – argentiniečiai pralaimėjo Kinijos krepšininkams. Tai reiškė, kad kovojant dėl antrosios vietos grupėje, Lietuvos rinktinės likimas vėl buvo tik jos rankose.

[[ge:lrytas:lrytas:43358351]]

Dvejos paskutinės grupės varžybų rungtynės buvo lyg pasivaikščiojimas. Lietuvos rinktinė sutriuškino Afrikos ir Azijos čempiones: Angolą – 36 taškais (85:49), Kiniją – 61 tašku (116:55). Atlantoje pasiekta pergalė prieš Kinijos komandą iki šiol yra didžiausia Lietuvos rinktinės pergalė olimpiniuose turnyruose.

Pirmasis tikslas buvo pasiektas. Lietuvos rinktinė grupėje užėmė antrąją vietą ir iki pat finalo negalėjo susitikti su JAV krepšininkais.

Prieš graikus – kaip viesulas

Triuškindami autsaiderius A.Sabonis, Š.Marčiulionis, A.Karnišovas, R.Kurtinaitis ir jų bendražygiai taip įsismagino, kad ketvirtfinalyje nupūtė ir daug grėsmingesnius varžovus – Graikijos krepšininkus.

Liepos 30-ąją kitoje aikštės pusėje išsirikiavę 1987 metų Europos čempionai Panagiotis Giannakis (tuo metu 37-erių), Panagiotis Fasoulas (33-ejų) ir Theofanis Christodoulou (31-erių), jaunesnės kartos talentai Giorgos Sigalas (25-erių), Nikos Ekonomou (23-ejų), Fragiskos Alvertis (22-ejų) ir Efthymis Rentzias (20-ies) lietuviams nesukėlė jokių sunkumų.

Antradienio pavakarę – rungtynės prasidėjo 10 valandą ryto Atlantos laiku ir žmonėms Lietuvoje dar tik baigiant darbą mūsų laiku – prie televizorių prigludę Lietuvos sirgaliai negalėjo patikėti savo akimis: pirmojo kėlinio viduryje mūsiškiai prieš graikus pirmavo 21:4, paskui – 39:13, pirmąjį kėlinį laimėjo 45:19. Galutinis rezultatas irgi buvo iškalbingas – 99:66.

[[ge:lrytas:lrytas:43358356]]

„Šešėlinis finalas“

Pusfinalio rungtynės su Jugoslavija... Gilią naktį Lietuvos laiku, nebe tokiu patogiu metu, kaip rungtynės su graikais, bet laukiamos itin nekantriai. Prieš metus lietuviai pralaimėjo jugoslavams Europos pirmenybių finale, Lietuvoje visi dar griežė dantį ir ant to finalo teisėjų, ir ant Jugoslavijos krepšininkų, nepamatuojamos nuoskaudos dar buvo visai šviežios ir visi troško revanšo.

O kada geriau pasiekti revanšą, jei ne olimpinių žaidynių pusfinalyje? Bet varžovai buvo labai stiprūs: Vlade Divacas ir Dejanas Bodiroga, Predragas Danilovičius ir Aleksandaras Džordževičius, Zoranas Savičius ir Željko Rebrača.

Jugoslavijos rinktinė iki pusfinalio nepatyrė nė vienos nesėkmės. Bet trys iš eilės triuškinamos Lietuvos krepšininkų pergalės irgi padarė didelį įspūdį, todėl varžovai prieš tarpusavio susirėmimą žarstė vieni kitiems pagyrimus, o Jugoslavijos rinktinės treneris Željko Obradovičius rungtynes pavadino „rungtynėmis dėl likusio pasaulio čempiono vardo“ (be Svajonių komandos).

Rungtynes geriau pradėjo Lietuvos krepšininkai, bet pirmasis spurtas 18:9 kainavo brangiai – A.Karnišovas jau ketvirtąją minutę prasižengė trečiąjį kartą. Lietuvos rinktinės suolas ir taip buvo trumpesnis, o pražangos apribojo vieno iš lyderių veiksmus. Maža to, žaidimo ritmo vėl neužčiuopė Š.Marčiulionis.

[[ge:lrytas:lrytas:43358357]]

Tuo pasinaudoję jugoslavai netrukus persvėrė rezultatą ir beveik visą laiką pirmavo. Lietuviai nepasidavė. Daugiausia dėl R.Kurtinaičio tritaškių Jugoslavijos komanda buvo ranka pasiekiama. Likus žaisti truputį daugiau nei dvi minutes Lietuvos rinktinė išlygino rezultatą 58:58, bet pabaigoje taškus pelnė tik Jugoslavijos krepšininkai. Jie nugalėjo 66:58.

Ž.Obradovičiaus pergalė

„Tokios rungtynės paprastai nebūna gražios. Būna nervų karas. Bet šios rungtynės buvo gražios ir, manau, žiūrovams patiko. Mums trūko psichologinio pastovumo Neatlaikėme paskutinių trijų minučių“, – sakė rezultatyviausias Lietuvos rinktinės žaidėjas, penkis tritaškius pataikęs ir 22 taškus pelnęs R.Kurtinaitis.

Jugoslavų vidurio puolėjas V.Divacas pirmiausia pažymėjo Ž.Obradovičiaus vadovaujamo trenerių štabo darbą: „Labai svarbu, kad turime gerą trenerių komandą. Jie išnagrinėjo lietuvių žaidimą ir parengė puikų žaidimo planą. Tai buvo pergalės raktas, kuriuo mes, žaidėjai, atrakinome finalo duris“.

Kad trenerių dvikovą aiškiai laimėjo Ž.Obradovičius, sakė ir „Lietuvos ryto“ dienraščio pakalbintas Vilniaus „Sakalų“ treneris Šarūnas Sakalauskas: „Jei lietuviai būtų nugalėję, tai nebūtų sensacija. Jie žaidė gerai. Daug lėmė namų darbai, o juos geriau atliko varžovai. Madrido „Real“ klube dirbantis Ž.Obradovičius gerai žino silpnąsias A.Sabonio vietas. Jugoslavų treneris neleido savo komandai rungtyniauti stichiškai – ji žaidė labai apgalvotai. Buvo matyti, kad Ž.Obradovičius nedaug dėmesio skyrė R.Kurtinaičiui.“

Ko dar trūko Lietuvos rinktinei?

„Š.Marčiulionis ir A.Karnišovas dėl juos kamavusių traumų olimpinėms žaidynėms tinkamai nepasirengė“, – vieną iš nesėkmės priežasčių paminėjo Š.Sakalauskas.

Labai trūko ir ilgesnio suolo. Per pusfinalio rungtynes lietuviai žaidė tik septyniese, o A.Sabonis pailsėti nebuvo prisėdęs nė sekundei. Beje, Sabas be keitimo žaidė ir per rungtynes dėl bronzos medalių.

[[ge:lrytas:lrytas:43358362]]

Bronzinis veteranų „sudie“

Neužsitikrinus medalių pirmuoju bandymu, liko antrasis. Paskutinę olimpinio turnyro dieną rungtynėse dėl trečiosios vietos Lietuvos krepšininkai kovojo su Australijos rinktine. Ta pačia, kuriai prieš penkis mėnesius net penkis kartus pralaimėjo pasirengimo etape.

Kova dėl bronzos vyko permainingai: buvo sunkių tarpsnių (lietuviai pirmajame kėlinyje atsiliko 19:27), buvo sėkmingų (antrajame kėlinyje pirmavo 67:59), bet nė viena komanda neįgijo žymaus pranašumo. Paskutinę minutę Lietuvos krepšininkai pirmavo tik 73:72. Tuomet svariausią žodį tarė labiausiai patyrę vyrai: A.Sabonis pataikė dvitaškį, prie kurio pridėjo taiklų baudos metimą, Š.Marčiulionis įmetė dvi baudas ir Lietuvos rinktinė nugalėjo 80:74.

Be keitimo žaidęs A.Sabonis pasinaudojo tuo, kad aukščiausi australų krepšininkai buvo už jį žemesni keliolika centimetrų, ir paskutinėse karjeros olimpinėse rungtynėse pelnė 30 taškų.

„Visa komanda žaidė brandžiai. Mes, galima sakyti, vieninteliai pakartojome Barselonos žaidynių laimėjimą – apie Svajonių komandą nekalbu. Vėl iškovoti bronzos medaliai įrodo, kad mūsų šalies krepšininkai yra aukščiausio lygio ir sugeba žaisti stabiliai“, – po bronzinės pergalės sakė V.Garastas.

[[ge:lrytas:lrytas:43358353]]

„Mes troškome prasiveržti į finalą, bet ir ši pergalė brangi mūsų šaliai. Bronzos medalis labai reikšmingas Lietuvos krepšiniui, – didžiavosi Š.Marčiulionis. – Man ir A.Saboniui šios rungtynės buvo paskutinės Lietuvos rinktinėje, suteiksime galimybę jaunimui. Tikiuosi, mūsų laimėjimai juos įkvėps. Turime gerų jaunų gynėjų, manau, kad ir Ž.Ilgauskas nutars žaisti Lietuvos rinktinėje. Šiemet jis nutarė dalyvauti naujokų stovykloje, bet mums buvo sunku suprasti, kodėl jis neatstovauja Lietuvai. Juk būtų galėjęs nors truputį padėti.“

32 metų Š.Marčiulionis per Atlantos žaidynes išties baigė karjerą rinktinėje.

Po metų traumų nukamuotas gynėjas visai baigė profesionalo karjerą. Tuo tarpu bendraamžio A.Sabonio paskutinis taškas dar nebuvo paskutinis. Vidurio puolėjas grįžo į rinktinę per 1999 metų Europos pirmenybes, o karjerą klubuose tęsė iki 2004 metų.

Krepšinio bendruomenė kalbino A.Sabonį dalyvauti 2000 metų Sidnėjaus bei 2004 metų Atėnų žaidynėse, tačiau jis galimybe dar sykį pasinerti į olimpines aistras nesusigundė.

Ir džiaugsmas, ir priekaištai

Lietuvos rinktinei antrąjį kartą laimėjus olimpinius bronzos medalius keli krepšininkai antrąjį kartą lipo ant garbės pakylos. Visi pagrindiniai bronzinės pergalės kalviai buvo tie patys, kaip prieš ketverius metus Barselonoje: Arvydas Sabonis, Šarūnas Marčiulionis, Rimas Kurtinaitis ir Artūras Karnišovas.

„Man atrodo, kad šis rinktinės kelias ant garbės pakylos buvo tikrai ne lengvesnis, o gal net sunkesnis negu Barselonoje, – lygino Barselonos žaidynių prizininkas Gintaras Krapikas, kuris Atlantos kovas jau stebėjo iš šalies. – Vyrai skaudų smūgį išgyveno po pralaimėjimo Jugoslavijai, nes su šia dvikova siejo daug vilčių.

Finalas neatrodė toli, be to, ir patys Jugoslavijos krepšininkai žaidė ne per geriausiai. Juk iki tol jie įmesdavo apie šimtą taškų, o rungtynėse su Lietuva pelnė tik 66. Labai bijojau paskutinių rungtynių su australais. Todėl likau patenkintas, kad vyrai susikaupė ir įrodė, jog yra viena iš pirmaujančių pasaulio krepšinio valstybių.“

[[ge:lrytas:lrytas:43358352]]

Net Atlantoje nuaidėjus paskutinei finalo sirenai, Lietuvoje nenutilo „dvyliktojo krepšininko“ istorijos aidai. „Dėsninga, kad lietuviai užėmė trečiąją vietą, vyrai buvo verti jos. Tai didelis laimėjimas. Esu sužavėtas A.Sabonio žaidimu. Arvydas rodė XXI amžiaus krepšinį. Jugoslavai patiko labiau: jie žaidė drausmingai, darniai.

Nerimą kelia, Lietuvos rinktinės perspektyva. Liūdna, kad V.Garastas pro pirštus pažiūrėjo į kai kuriuos šių metų Europos jaunimo čempionus: Mindaugą Timinską, V.Praškevičių, kitus perspektyvius krepšininkus, kurių nepakvietė į rinktinę.

Kartojasi ta pati istorija, kai V.Garastas treniravo „Žalgirį“: „Po manęs nors ir tvanas“. Dėl to labai supykau, tai siaubinga“, – sakė Algirdas Brazys, kuris devintajame dešimtmetyje žaidė „Žalgiryje“, kai šią komandą treniravo V.Garastas, o 1996 metais buvo tuometinio „Žalgirio“ trenerio J.Kazlausko padėjėjas.

Netikėtumas V.Garastui

Per pasaulio ar Europos pirmenybes, kitus oficialius turnyrus medaliais apdovanojami ne vien krepšininkai, bet ir treneriai bei kiti delegacijos nariai. Medalių būna paruošta gerokai daugiau negu dvylika.

Olimpinės tradicijos – kitokios. Per olimpines krepšinio varžybas, kaip ir futbolo, rankinio ar tinklinio, medaliai įteikiami tik žaidėjams. Krepšinio apdovanojimų komplekte būna dvylika medalių ir nė vienu daugiau.

Per Atlantos žaidynes Lietuvos krepšininkams bronzos medalius įteikė FIBA prezidentas George‘as Killianas. Kai dvyliktojo krepšininko pasigedęs FIBA vadovas su atliekamu medaliu jau patraukė šalin, Š.Marčiulionis jį sustabdė ir pasiūlė medalį įteikti treneriui V.Garastui. G.Killianas sutiko nepaisyti olimpinio protokolo ir apdovanojo Lietuvos rinktinės trenerį.

[[ge:lrytas:lrytas:43358355]]

Taip V.Garastas tapo vieninteliu olimpinį medalį iškovojusiu krepšinio treneriu.

Prieš tai bronzos medalius atsiėmė vienuolika krepšininkų: antrąjį kartą ant trečiojo pakylos laiptelio stovėjo Arvydas Sabonis, Šarūnas Marčiulionis, Rimas Kurtinaitis, Artūras Karnišovas ir Gintaras Einikis, pirmąjį – Darius Lukminas, Saulius Štombergas, Mindaugas Žukauskas, Eurelijus Žukauskas, Rytis Vaišvila ir Tomas Pačėsas.

Vladui Garastui per Atlantos olimpines žaidynes talkino trenerio padėjėjai Jonas Kazlauskas ir Donnie Nelsonas.

Prieš 30 metų: Atlantos žaidynėse – Lietuvos rinktinės „muilo opera“ su bronzine atomazga (1)