Australų sporto psichologas 54-erių Mikelas Mellickas, dėstantis Kardifo metropoliteno universitete Velse ir konsultuojantis elitinius sportininkus bei komandas, aiškina, kodėl per krizę pavojingiausia blaškytis, kaip psichologinis saugumas dera su reiklia atsakomybe ir ko Lietuvos krepšiniui verta ieškoti savo pačių sėkmės istorijoje.
– Lietuvoje lankotės ne pirmą kartą, anksčiau su mūsų šalies krepšinio treneriais kalbėjotės apie psichologinę gerovę, o nacionalinę krepšinio rinktinę stebite jau trejus metus – nuo pirmųjų nuosmukio ženklų iki gerokai skaudesnės dabartinės situacijos. Kaip psichologiniu požiūriu reikėtų vertinti komandą, kuri neberanda kelio į pergales?
– Rezultatų nuosmukių patiria ir sportininkai, ir komandos. Tokiais laikotarpiais dažniausiai daroma ta pati klaida: imama persistengti, padėtis pernelyg komplikuojama ir pasitelkiama per daug ekspertų.
„Nematoma pusė“ su Mindaugu Balčiūnu: skandalo pasekmės, J. Valančiūno sprendimas, M. Buzelis rinktinėje ir L. Kleizos atsakomybė
Tokioje situacijoje atsidūrusias komandas raginu grįžti prie pagrindų ir pasirūpinti tinkamomis sąlygomis. Pirmiausia reikia iš naujo įvertinti turimų žaidėjų stiprybes ir apgalvoti, kaip rengiantis rungtynėms padėti jiems susitelkti būtent į jas.
Prasidėjus nuosmukiui ir ėmus komplikuoti padėtį, dažnai pernelyg daug laiko skiriama mėginimams pataisyti menkiausias, vadinamąsias vieno procento, smulkmenas. Galiausiai viskas tampa painu, komanda praranda savo dvasią, veiklos prasmę ir tikslą.
Susiję straipsniai
Todėl siūlyčiau grįžti prie pagrindų, iš naujo įvertinti komandai sudarytas sąlygas, kartu nustatyti svarbiausias jos stiprybes ir skirti daugiau laiko joms ugdyti.
– Esate susitikęs su Lietuvos krepšininkais, treneriais ir asociacijos „Lietuvos krepšinis“ (ALK) vadovais, todėl bent dalį šios istorijos veikėjų pažįstate asmeniškai. Kokių Lietuvos krepšinio stiprybių įžvelgėte bendraudamas su šiais žmonėmis? Kaip jums atrodo mūsų krepšinis ir jį kurianti bendruomenė?
– Lietuvos krepšinio istorijoje būta neįtikėtinų laimėjimų. Vadinasi, jums nereikia visko pradėti nuo nulio. Pirmiausia grįžčiau prie sėkmingų komandų ir mėginčiau nustatyti esmines jų meistriškumo savybes, leidusias joms klestėti.
Kalbu ne vien apie žaidimą per rungtynes. Reikėtų įvertinti ir komandos požiūrį į treniruotes, žaidėjų ugdymą skirtingais raidos etapais, išsiaiškinti, ar treneriai dirbo ir bendravo kitaip.
Jūsų padėtis palanki, nes jau žinote, kaip atrodo sėkmė – esate ją patyrę. Tai nereiškia, kad neturėtumėte būti novatoriški ir kūrybingi. Tam taip pat ateis laikas, tačiau pirmiausia verta grįžti prie sąlygų, kurios leido pasiekti ankstesnius laimėjimus.
Kartu būtina suprasti, kad joks treneris ar ekspertas negali ateiti ir vienas išspręsti visų problemų. Reikia komandos, kurios žaidėjai jaustųsi pakankamai psichologiškai saugūs išsakyti savo nuomonę apie jos kryptį.
Suteikdami jiems šiek tiek laisvės, kartu įpareigojate prisiimti atsakomybę už priimamus sprendimus. Tai gali komandą nepaprastai sustiprinti. Todėl reikėtų klausti, kokios sąlygos ją įgalintų veikti.
– Šiuolaikinė žiniasklaida pasikeitė: kritika tapo aštresnė, neretai ir įžeidesnė, o tinklalaidėse, straipsniuose bei socialiniuose tinkluose ribos vis labiau nyksta. Žodžio laisvė leidžia reikšti nuomonę, tačiau prasti rezultatai ir taip kelia įtampą, o skaudžios antraštės ją tik sustiprina. Kokių pasekmių tai gali turėti?
– Tai neabejotinai veikia sportininkų ir trenerių, taip pat jų šeimų bei draugų savijautą. Mano konsultacinio darbo ir mokslinių tyrimų sritis – elitinių sportininkų bei aukšto meistriškumo komandų psichikos sveikata ir gerovė.
Nuotr. iš asmeninio albumo
Tyrinėju, kokias sąlygas galime sukurti, kad sustiprintume augimo nuostatą – padėtume žmonėms pripažinti iššūkius ir vertinti juos kaip galimybes, o ne grėsmes. Daug dėmesio skiriu ir saugiems santykiams aukšto meistriškumo sporto aplinkoje kurti.
Svarbu pripažinti, kad emocinio pažeidžiamumo ar psichikos sveikatos sunkumų laikotarpiai yra įprasti ir suprantami, atsižvelgiant į sąlygas, kuriomis dirba elitiniai sportininkai bei treneriai. Todėl būtinos tinkamos pagalbos sistemos. Vien žinojimas, kad tokia parama prieinama, gali sušvelninti grėsmės ar streso reakciją ir apsaugoti nuo reiškinio, sporte paprastai vadinamo perdegimu.
– Dirbote ir gyvenote Australijoje – šalyje, kurioje svarbios daugybė sporto šakų. Taip pat turite regbio ir futbolo patirties Anglijoje bei Velse, tad matėte, kaip didžios sporto šalys išgyvena labiausiai mėgstamos sporto šakos krizes. Kokios kitų šalių pamokos galėtų rodyti kelią dabartinėje Lietuvos situacijoje?
– Svarbus pokytis buvo pradėti taikyti pozityviosios psichologijos principus. Jie padėjo daugiau dėmesio skirti aplinkos, kurioje sportuoja atletai, stiprybėms, pačių sportininkų charakteriui ir trenerių vaidmeniui. Sportininkų psichikos sveikata bei gerove pradėta labiau rūpintis gerinant švietimą, didinant sąmoningumą ir kuriant veiksmingesnes pagalbos sistemas.
Daugelyje šalių, kuriose man teko dirbti, būta skaudžių pavyzdžių, kai aukšto meistriškumo aplinkoje vyravo grėsmė, o medaliai buvo vertinami labiau už sportininko gerovę. Kai kuriais atvejais tai padėjo pasiekti trumpalaikių laimėjimų, tačiau ši sėkmė iš tiesų buvo labai trumpa. Vėliau daugelis tokioje aplinkoje buvusių žmonių patyrė skaudžių ilgalaikių pasekmių – tiek sportuodami, tiek jau baigę karjerą.
Šiandien elitiniame sporte daug aiškiau suvokiama pareiga pasirūpinti visais tokios aplinkos dalyviais. Turime ne vien formalią pareigą užtikrinti jų saugumą – privalome nuoširdžiai jais rūpintis.
Tyrimai rodo, kad sukūrus sportininkų ir trenerių gerovę saugančias sąlygas rezultatai gerėja natūraliai. Tuomet padidėja tikimybė, kad tam tikru sezono ar turnyro laikotarpiu sportininkai ir visa komanda klestės, o ne merdės apimti grėsmės. Sėkmingiausios komandos ir sporto sistemos jau suprato: kai sportininkas ir jo šeima yra laimingi, galima pasiekti sėkmę ir aikštėje, ir už jos ribų.
– Krizės metu treneriai ir organizacijų vadovai dažnai patiria didžiausią spaudimą. Jiems taip pat reikia paramos. Kur jos ieškoti?
– Vadovus ir trenerius, su kuriais dirbu, primygtinai raginu susirasti mentorių, nepriklausantį jų klubui ar komandai. Tai turėtų būti žmogus, kuriam jie galėtų išsipasakoti, kurio gebėtų klausytis ir su kuriuo jaustųsi psichologiškai saugūs.
Sykiu vadovas ar treneris turi žinoti, kad mentorius gebės tinkamai mesti jam iššūkį ir užduoti sudėtingų klausimų. Tai padeda apmąstyti savo veiksmus vadovaujantis augimo nuostata, užuot pajutus grėsmę užsisklendus.
Didelio spaudimo laikotarpiais treneriams taip pat reikia suteikti laisvės būti novatoriškiems ir kūrybingiems. Sėkmingiausi treneriai, vadovai ir komandos dažnai išmoksta klestėti būtent įveikdami sunkumus.
Tyrimai rodo, kad sėkmingiausioms komandoms ir sportininkams raidos kelyje dažnai tenka susidurti su rimtais sunkumais – būtent tokia patirtis padeda išmokti juos atlaikyti ir įveikti.
Sunkumai priverčia pasirūpinti reikiamomis pagalbos sistemomis bei ištekliais. Kai visa tai sukurta, atsiranda palankios sąlygos komandai siekti sėkmės. Turnyruose dažniau laimi ir medalius iškovoja būtent tos komandos bei sportininkai, kuriems raidos laikotarpiu teko įveikti rimtų sunkumų.
– Atrodo, kad mūsų nacionalinė krepšinio rinktinė ir ją valdanti ALK šiuo metu yra tarsi neigimo stadijoje. Galbūt tai savisaugos reakcija į milžinišką išorinį spaudimą. Kaip ALK pripažinti tikrąją padėtį ir pradėti iš jos eiti?
– Jūs paminėjote svarbiausią dalyką: reikia įveikti gynybinę reakciją ir pereiti prie augimo nuostatos. Negalime pakeisti to, ko nepripažįstame, todėl pirmasis žingsnis – aiškiai įvardyti problemas.
Valdymo institucijai, jos nariams ir komandai būtinas labai atviras bei nuoširdus pokalbis. Tuomet visi kartu turėtų nuspręsti, kaip turi atrodyti ir skambėti naujoji misija. Reikia aiškiai suderinti bendrą viziją su kasdieniu visų šios sporto šakos dalyvių elgesiu ir užtikrinti, kad pati sporto bendruomenė prižiūrėtų, ar šių principų laikomasi.
Nuotr. iš asmeninio albumo
Visi turi prisiimti atsakomybę už naują bendrą misiją ir kelionę, į kurią leidžiasi kartu. Jie taip pat privalo tapti sutarto elgesio sergėtojais.
– Esate „Cardiff City“ futbolo klubo vyriausiasis psichologas. Tai ambicingas klubas, rungtyniaujantis itin konkurencingame antrajame Anglijos futbolo divizione, o gausiai sirgalių bendruomenei jis toks pat svarbus, kaip Lietuvos žmonėms – krepšinio rinktinė. Daug dirbate ir su jaunosios kartos žaidėjais. Kuo šiandienis maždaug 20 metų elitinis profesionalas skiriasi nuo ankstesnės kartos sportininkų, kuriems dabar apie 45-erius?
– „Cardiff City“ treneris Brianas Barry-Murphy yra išskirtinis talentų ugdytojas. Jis atėjo iš „Manchester City“ akademijos ir puikiai moka sudaryti sąlygas jauniems žaidėjams atskleisti savo potencialą.
B.Barry-Murphy geba mesti žaidėjams iššūkį, tačiau nesukelia nepagrįsto spaudimo. Aiškiai parodo, kuriose srityse jie turi tobulėti, bet kartu suteikia laisvės ir leidžia natūraliai atsiskleisti talentui. Jis supranta, kad sportininkui išugdyti reikia laiko ir patirties, o ši gali apimti ir sunkius laikotarpius.
Man didelį įspūdį daro ne tik B.Barry-Murphy vadovavimas ir jo suburti treneriai, bet ir išskirtinis „Cardiff City“ akademijos darbas. Žaidėjai nuo pat mažens sulaukia daug paramos. Jie mokosi suprasti emocines bei psichologines savybes, padedančias sėkmingai rungtyniauti, taip pat gali naudotis puikia medicinine, psichologine ir terapine pagalba.
Vien žinojimas, kad tokia pagalba prieinama, padeda sušvelninti įprastą stresą, kurį patiria jaunas, talentingas elitinis sportininkas.
– Dirbate ir su Velso nacionaline futbolo rinktine. Kuo skiriasi veikla klube ir rinktinėje? Kokių papildomų gebėjimų reikia sporto psichologui, derinančiam šiuos vaidmenis?
– Kalbėdamas apie savo sporto psichologijos praktiką, nacionalinėje rinktinėje svarbiausiu vaidmeniu laikau rūpinimąsi žaidėjais, jų psichikos sveikata ir gerove per išvykas į tarptautines rungtynes ar turnyrų metu.
Taikau ir pozityviosios psichologijos principus: primenu žaidėjams jų stiprybes ir tai, kodėl jie rungtyniauja pačiam aukščiausiame savo sporto šakos lygyje.
Manau, kad rinktinėje mažiau dėmesio reikia skirti rezultatus lemiančioms psichologinėms savybėms ugdyti, nes žaidėjai jas jau turi – būtent todėl ir pasiekė tokį lygį. Savo vaidmenį pirmiausia laikau papildomu pagalbos šaltiniu, kuriuo sportininkai gali pasinaudoti, jeigu ir kada jiems to prireikia. Nesiekiu nieko primesti. Esu dar vienas specialistas, į kurį galima kreiptis didelio spaudimo situacijoje – kaip į kineziterapeutą ar gydytoją.
– Kardifo metropoliteno universitete padėjote sukurti vieną sėkmingiausių sporto psichologijos studijų programų Jungtinėje Karalystėje. Esate studentų mėgstamas ir gerbiamas. Kuo dėstytojo darbas jums ypatingas? Kaip pavyksta kiekvieną studentą įtraukti ir paskatinti atsidėti mokslui?
– Save vadinu praktiku akademiku – angliškai „pracademic“. Man labai pasisekė, nes daugiausia dėstau magistrantams, taip pat vadovauju doktorantų ir magistrantų moksliniams tyrimams. Paskaitas ir praktinius užsiėmimus rengiu taip, lyg konsultuočiau aukšto meistriškumo komandą.
Nuo pat pradžių daug laiko skiriu emociniam ir psichologiniam saugumui kurti. Raginu studentus nagrinėti konkrečius atvejus, klausti ir apmąstyti. Pasakoju apie savo praktinį darbą, o tada kartu su studentais siejame šias istorijas su svarbiausiomis psichologijos teorijomis bei modeliais, padedančiais suprasti tikrovėje pasitaikančius atvejus.
Mane žavi individualūs žmonių skirtumai – tai viena priežasčių, kodėl tapau psichologu. Man didžiulė privilegija pažinti studentus kaip asmenybes, atrasti jų stiprybes ir padėti jomis remtis. Vėliau mėginu šias individualias stiprybes panaudoti kurdamas bendradarbiavimu ir prasmingu tikslu grindžiamą mokymosi aplinką visai grupei.
Tokioje aplinkoje nestinga iššūkių. Studentams aiškiai leidžiu mesti iššūkį man pačiam ir klausti apie mano asmeninį pažeidžiamumą. Labai atvirai kalbu apie savo paties sunkumus, susijusius su psichikos sveikata ir gerove.
Tikiu, kad tiek aukšto meistriškumo sporto aplinkoje, tiek auditorijoje galioja tas pats principas: kuo nuoširdesni ir autentiškesni esame, tuo didesnė tikimybė, kad pasieksime sėkmę kaip asmenys ir kaip komanda.
Su studentais taip pat elgiuosi nuoširdžiai. Tikiu, kad jei jie atsako tuo pačiu, prasideda tikras mokymasis ir įvyksta tos esminės suvokimo akimirkos, kai staiga viskas tampa aišku. Man labai pasisekė, kad turiu nuostabių studentų ir galiu dirbti su puikiais sportininkais.
– Jūsų ryšys su Lietuva stiprėja: lankotės Klaipėdoje, Kaune ir Vilniuje. Taip pat svarstoma galimybė Kardifo metropoliteno universitetui kartu su partneriais Lietuvoje rengti sporto psichologijos studijų programą – susidomėjimą jau išreiškė Klaipėdos universitetas. Kalbėjome apie sporto psichologijos vaidmenį siekiant rezultatų ir kuriant aplinką, kurioje galėtų atsiskleisti žaidėjai, treneriai bei vadovai. Tačiau ar psichologinis saugumas nereiškia, kad sportininkams keliama mažiau reikalavimų?
– Norėčiau pabrėžti vieną svarbų dalyką. Kalbėdamas apie psichologinį saugumą, neturiu omenyje aplinkos be iššūkių. Priešingai – tiesioginis iššūkis išlieka būtinas.
Psichologijoje vartojame radikalaus atvirumo sąvoką. Ji reiškia gebėjimą žmogui mesti tiesioginį iššūkį, bet kartu išsaugoti atjautą ir suprasti, kad bendraujame ne vien su sportininku. Tas žmogus taip pat yra šeimos ir draugų rato dalis. Jo gyvenime esama ir kitokio, su sportu nesusijusio spaudimo, į kurį privalome atsižvelgti.
– Kokias charakterio stiprybes pastebėjote tarp sutiktų jaunų lietuvių, kurie ateityje galėtų tapti jūsų studentais?
– Jie yra atsparūs, novatoriški, kūrybingi ir pasižymi aukštu emociniu intelektu. Kaskart atvykęs į Lietuvą – tai jau trečias ar ketvirtas mano apsilankymas – čia pajuntu ypatingą energiją ir laisvę kurti bei diegti naujoves. Tokio stipraus pojūčio nesu patyręs daugelyje kitų vietų.
Manau, kad Lietuvai tai nepaprastai įdomus laikotarpis. Atsižvelgdamas į savo profesinę patirtį, ypač daug galimybių matau Lietuvos sporte. Man būtų didžiulė garbė prisidėti prie jo raidos.
– Esate atjauta grindžiamo elgesio šalininkas. Ne kartą esate susitikęs su šiuo metu milžinišką spaudimą patiriančiu ALK prezidentu Mindaugu Balčiūnu. Dabar atrodo, tarsi visas pasaulis būtų nuo jo nusigręžęs. Žinant, koks aktyvus jis visada buvo, jam tikriausiai sunku suprasti, kaip judėti pirmyn. Ką patartumėte šią krizės akimirką?
– Manau, jam vertėtų rinktis autentišką lyderystę. Tai reiškia pripažinti, kad šiuo sudėtingu laikotarpiu, būdamas Lietuvos krepšinio piramidės viršūnėje, jis yra pažeidžiamas, tačiau kartu išsaugoti aiškią viziją ir konkrečius elgesio principus, kurie padėtų jam pačiam ir visam Lietuvos krepšiniui įveikti šiuos sunkumus.
Reikėtų siekti stiprybėmis grindžiamų rezultatų, su kuriais galėtų tapatintis visa Lietuvos krepšinio bendruomenė, ir sudaryti sąlygas visiems matyti, kaip pokyčiai vyksta aikštėje ir už jos ribų.
– Kiekvieną krizę anksčiau ar vėliau įveikiame. Tuomet vėl sustiprėja pasididžiavimas ir nacionalinės tapatybės jausmas, o mes pasijuntame grįžę į įprastą būseną. Akivaizdu, kad krepšinio tapatybė turi didelę įtaką tam, kaip kasdien vertiname save. Tačiau ar negali būti, kad jos reikšmę jau pernelyg sureikšminome? Galbūt ji nebėra tokia svarbi, nes jau atliko savo pirminę užduotį – padėjo mums sėkmingai ir išdidžiai pereiti iš vienos santvarkos į kitą?
– Visada ateina laikas, kai būtina pastebėti ir pripažinti neatitiktį tarp to, ką skelbiame ir kam sakome atstovaujantys kaip valdymo institucija, komanda ar žaidėjų grupė, ir to, ką iš tiesų kiekvieną savaitę parodome savo elgesiu.
Reikia atvirai ir sąžiningai pripažinti šį neatitikimą bei išsiaiškinti, kodėl deklaruojamos vertybės nesutampa su tikruoju elgesiu. Tada žaidėjai ir treneriai turi prisiimti atsakomybę už savo veiksmus.
Kartais tenka pripažinti ir nemalonią tikrovę: jeigu su esama žaidėjų grupe judėti pirmyn neįmanoma, į komandą turi ateiti naujų žaidėjų. Jiems reikia suteikti laisvės būti novatoriškiems ir kūrybingiems, taip pat skirti pakankamai laiko tobulėti.
Pokyčiai nėra jungiklis, kurį galima akimirksniu įjungti ar išjungti. Reikės kantrybės, kol pradėsime matyti nuoseklų naujų elgesio principų laikymąsi.
Svarbiausia užtikrinti, kad elgesys atitiktų nustatytas vertybes, misiją ir sutartas komandos savybes. Minėjote kultūrinę tapatybę ir tai, kaip ji buvo naudojama komandai motyvuoti bei suteikti pasitikėjimo. Kitas žingsnis – labai aiškiai apibrėžti, koks kiekvieną savaitę demonstruojamas elgesys turėtų ją atspindėti. Kai žaidėjai nesilaiko sutartų principų ir su sportiniais rezultatais siejamų vertybių, būtina pareikalauti jų atsakomybės.