Kalbėdamas su graikų portalu „Athletiko“, S. Francisco prisiminė, kaip kieme pradėjo žaisti krepšinį, tačiau taip pat papasakojo ir apie tai, kokius didžiulius sunkumus įveikė jo šeima, kad jis išvis galėtų žaisti krepšinį.
„Mano šeima išvyko dėl karo. Angoloje buvo didelis karas, mano brolis buvo pašautas. Atsimenu, jis man pasakojo. Daug dalykų nutiko. Nesu to sakęs, bet tėtis man prieš ketverius metus papasakojo, kad yra daugybė dalykų, kurių aš nežinau. Žinojau, kad jis turėjo išvykti į Europą ir mano mamą bei tris brolius palikti Afrikoje, nes jie persikėlė į Kongą (Kongo DR – red.), į Kinšasą. Surasti geresnį gyvenimą jis vyko į Italiją, to padaryti ten nepavyko.
Jis po to su kitais žmonėmis pėsčias nuėjo į Prancūziją. Jis miegodavo šalikelėsi, traukinių stotyse – viskas dėl to, kad galėtų surasti geresnį gyvenimą tiek sau, tiek savo šeimai, – pasakojo 29-erių gynėjas. – Kai pagaliau viskas pagerėjo, pas jį atvyko ir mama su broliais, vėliau – ir mano mamos sesės. Jis man tą pasakė tik prieš ketverius metus. Iškart pasakiau: „kodėl tu man to nebuvai sakęs?“ Gerai, kad papasakojo, nes tai mane tik sustiprino. Jis papasakojo istorijų, kurios mane tik sustiprino.“
Susiję straipsniai
S. Francisco tėtis turėjo įveikti daugybę kliūčių, kad vėliau buvęs žalgirietis galėtų gimti ir augti ne pilietinio karo niokotoje Angoloje, o Prancūzijoje. Visgi giminės šaknys liko Afrikoje, o nuolatiniai karai atnešė ir liūdnas pasekmes.
„Niekada nemačiau savo senelių. Nė vieno, – pripažino S. Francisco. – Paklausiau to savo mamos, ji atsakė, kad juos karo metu nužudė.
Jos tėtis buvo policininkas – jį nužudė. Jos mama irgi buvo nužudyta. Ji turėjo tris brolius, du vyresnieji buvo nužudyti. Vienas jų buvo padurtas į kaklą, kitas – pašautas. Vienintelis likęs gyvas dėdė mirė prieš dvejus metus – jį savo bute ištiko širdies smūgis. Iš mano tėčio pusės buvo lygiai tas pats. Jis turėjo tik vieną sesę. Vos prieš trejus metus tėtis sužinojo, kad dar turi savo tėtį, tačiau prieš dvejus metus jis mirė.
Buvo ypatingai sunku. Yra dalykų, kurių negali kontroliuoti, bet jautiesi, kad viskas yra beprotiška. Kai buvo Valstijoje, norėjau turėti senelius – visi juos turėjo, o mes neturėjom. Mums senelių neturėti atrodė normalu, bet, kai pamatai, jauti, kad tai yra labai svarbu. Dabar mano broliai turi vaikų ir jie būna labai laimingi, kai pamato mano tėvus.“
Nors dabar žvelgiame į pilnai susiformavusį, ramų, išlaikytą, sėkmingą asmenį, S. Francisco pripažino, kad vaikystėje buvo visiškai kitoks.
Gynėjas pasakojo, kad nuolatos būdavo piktas, mokykloje kovodavo su kitais. Vienas epizodas jauną vaikiną buvo visiškai išvedęs iš pusiausvyros.
„Mano geriausias draugas mano akivaizdoje buvo nužudytas. Jį dukart pašovė į galvą. Tuo metu nesijaučiau gerai, negalėjau miegoti, buvo beprotiška. Tai buvo vienas blogiausių gyvenimo etapų. Dabar jaučiuosi geriau, bet tuo momentu... Jeigu būtum pažiūrėjęs į mane, būtum pamatęs, kad buvau pasirengęs kautis. Turėjau tiek daug pykčio savo kūne, negalėjau savęs kontroliuoti.
Mano broliai jau turėjo šeimas, vaikų, šeimoje buvau likęs vyriausias. Tada kartais neidavau į mokyklą dėl gaujų reikalų. Gaujai nepriklausiau, bet turėdavau su jomis nuolat tvarkytis, – pasakojo naujoji „Panathinaikos“ žvaigždė. – Tuo pačiu metu turėjau rūpintis savo jaunesniais broliais, nes tėtis ir mama ketvirtą ryto turėdavo keliauti į darbą. Mama kartais išlygindavo mums drabužius, bet turėdavau pasirūpinti broliais, kad jie nueitų į mokyklą.
Buvo sunku. Galiu prisiminti kiekvieną akimirką. Panaudojau tai kaip motyvaciją. Galiu sėdėti ir taip sakyti, bet, kai buvau jaunas, tai buvo normali diena. Kai užaugi, supranti, kad tai nėra normalu. Tai mane sustiprino.“
Būdamas 17-os S. Francisco išvyko į JAV, kur mokėsi ir toliau siekė savo krepšinio svajonės. Žvelgdamas į tą periodą buvęs žalgirietis prisiminė, kad būtent tada jis susitvarkė su savo emocijomis ir nurimo.
Žaidėjas pripažino, kad labai bijojo grįžti į Prancūziją, kad vėl neatsidurtų tose pačiose vietose ir toje pačioje situacijoje kaip vaikystėje ir paauglystėje.
„Toks, kokį jūs matote dabar, yra diena ir naktis palyginus su tuo, koks aš buvau“, – pasakojo prancūzas.
Pilnas S. Francisco interviu: