„Visi tie prizai ir apdovanojimai... Jie malonūs, tačiau didžioji mano apdovanojimų dalis yra Joniškio krepšinio muziejuje.
Va ten reikia daryti visokius krepšinio apdovanojimus – galima pašiurpti, kiek ten visko žiauriai įdomaus yra sukaupta“, – ramiu balsu LTOK būstinėje kalbėjo vienintelis mūsų šalies treneris, atvedęs rinktinę į auksinį Europos čempionato olimpą.
2003-siais A. Sireikos vadovaujama Lietuvos rinktinė sugebėjo pergalingai nužygiuoti iki pirmosios vietos Senojo žemyno čempionate Švedijoje. Dar nė vienam Lietuvos strategui taip ir nepavyko pakartoti šio pasiekimo.
„Nematoma pusė“ su A. Sireika: kodėl nelaimime aukso, R. Kurtinaičio logika ir Lietuva
„Man gražią žinutę atsiuntė sūnus, būtent rugsėjo 14-ąją, kai 2003-siais tapome Europos čempionais. Jis pasiskaitė mano interviu viename leidinyje, o ten buvo ir lentelė su trenerių pergalių ir pralaimėjimų procentais, vadovaujant rinktinei. Tai jis parašė: „Tėti, kol kas esi pirmas“. Malonu, nes ten pavardės tikrai garsios. Kol kas esu pirmas, kol kas esu vienintelis, tai ir noriu pasigirti.
Šiai dienai pas mus yra krizė, juodas debesis ant Lietuvos krepšinio užėjo. Ir mane tai liečia – kokį sakinį pasakai, kažkas tuoj pat kritikuoti mane pradeda. Už ką? Nei dalyvavau kur, nei dabar rinktinei vadovavau, nei ką apkalbėjau.
Susiję straipsniai
Turiu savo nuomonę, jei kažką ginu, tai darau nuoširdžiai. Visada buvau tiesmukiškas ir siekiau būti teisingas“, – po apdovanojimo kalbėjo buvęs Lietuvos rinktinės strategas ir ilgametis „Šiaulių“ klubo treneris A. Sireika.
– Kalbant apie 2003 metų auksinę rinktinę – žiūrint iš šių dienų realijų, kas tuomet buvo svarbu toje komandoje? – buvo paklaustas 70 metų A. Sireika.
– Kuo skiriasi dabartinė Lietuvos rinktinė nuo tos 2003-iųjų... Panašių klausimų esu gavęs. Tai pagalvojęs galiu pasakyti, kad mano rinktinėje buvo žmonės, kurie buvo kaip vienas kumštis, visi turėjo tą reikiamą bendrą dvasią.
Niekas nemojavo aikštėje rankomis, kad negavo perdavimo ar kalbėjo kažkuo nepatenkintas – šie faktoriai yra blogis komandoje, šitą žinau kaip treneris.
Tai, atrodo, smulkmenos, bet profesionalui tai daug ką pasako. Dabartinei rinktinei trūksta dvasios ir kovingumo. Ir vienybės.
Tai svarbiausias elementas. Niekas nekalbėjo apie kažkokias išdavystes – tai ir yra viena iš nesėkmingo dabartinės rinktinės pasirodymo priežasčių.
Kaip taip? Pasikvieti į komandą tą žmogų, kuris prieš tai negražiai kalbėjo apie rinktinę – tai ne ekipos subūrimas ir ne mobilizavimas ar komandinės dvasios palaikymas. Tikrai ne tai. Reikia pasakyti, kad tai buvo didžiausia trenerio Rimo Kurtinaičio klaida. Tuo ir skiriasi mano ir ši rinktinė.
– Tačiau jūsų vedamoje nacionalinėje komandoje buvo ne viena krepšinio žvaigždė. Kas lėmė, kad nebuvo trinčių?
– Turiu tokią filosofinę mintį – koks didis žaidėjas nebūtų, visų pirma jis yra žmogus. Žvaigždė ar nežvaigždė – jis yra žmogus. Ir su juo reikia surasti bendrą kontaktą. Ko labiausiai trūksta dabartinei ekipai – tai kontakto.
Atvažiuoja trys NBA žaidėjai, bet jie vos ne visi sėdi ant atsarginių suolo. Vadinasi, nerasta bendros kalbos, nerasta bendros dvasios. Man pavyko susitarti su labai ryškiais žaidėjais, visi turėjo savo vaidmenį ir nebuvo nepatenkintų. Tai ir buvo viena iš 2003 metų sėkmės priežasčių.
– Kaip jau sakėte, Lietuvos krepšinyje atsirado juodas debesis. Koks žmogus turi ateiti prie asociacijos vairo, kad „nupūstų“ tą debesį?
– Visų pirma, žmonės turi nusiraminti ir pajusti, ko norima pasiekti. Ir ką prašysime ar ką skirsime vadovu, treneriu, kas galėtų suvienyti bendruomenę ir žaidėjus, kuriems būtų malonu atvažiuoti į rinktinę, o netaptų prievole.
Tikrai nėra gerai, kai viešai sakoma, kad atvažiuoja tik tas, kas gali... Aš tikrai neturiu daug pavardžių, kas galėtų perimti asociaciją. Net manau, kad visų apsiraminimui nereikėtų skirti prezidentą dabar – gal reikia dvejus metus Remigijų Milašių palikti laikinai einančiu prezidento pareigas.
Kad visi apsižiūrėtų, pas save kieme apsitvarkytų, pagalvotų, gal ką galima pakeisti, o jau po to rinkti. Manau, per kelis mėnesius sunku pasirinkti vadovą – reikia sužinoti visos krepšinio bendruomenės poziciją. Aš taip galvoju, o kaip asociacijoje nutars – nežinau.
– Kalbama, kad iš esmės sudrebėjo šiemet Lietuvos krepšinio pasaulio pamatai. Sutinkate?
– Nesutinku. Sudrebėjo ne pamatai, o viršūnė – atsistatydino prezidentas ir rinktinės treneris. O pamatai? Tai krepšininkai. Galiu pasakyti, kad kalbant apie krepšininkus, tai dabar mes jų tikrai turime pasirinkimui labai daug.
Čia vien tik dabar neatvyko į rinktinę apie 20 žaidėjų. Atsimenu, 2005 metais pas mus gavo traumą aukštaūgis, tai pasiūliau „Žalgiryje“ ant atsarginių žaidėjų suolo sėdinį Šilinskį. Neturėjome daugiau aukštų žmonių, nebuvo jokio pasirinkimo.
Dabar turime tų žaidėjų, tik reikia juos suorganizuoti. Ir prašyti, kad išeidami į aikštę žiūrėtų į priekį, o ne po kojomis ir į parketą. Kai tai bus, tada ir debesų neliks ir atsiras tikėjimas.
– Rimas Kurtinaitis atsistatydino. Dabar iš esmės kalbama apie tai, kad mažai kas norės sėstis į stratego postą – situacija su patekimu į pasaulio čempionatą yra sunkoka, tai perėmęs vairą treneris gali ir susigadinti savo karjeros puslapius.
– Aš matau, kad į rinktinės trenerio postą turėtų ateiti žmogus, kuris neturėtų tokių minčių, kurios buvo išsakytos klausime. Neturėtų būti „baisu, kaip ten bus“, „baisu, kad galima apsijuokti“.
Reikia, kad ateitų žmogus, kuris negalvotų, kas buvo už nugaros. Ten kas buvo už nugaros – jau nesugrąžinsi. Nė akimirkos, nė sekundės, nė centimetro. Taip, apmaudu, kad pralaimėjai, bet to nesugrąžinsi.
Dabar turi ateiti treneris, kuris turi atsiraitoti rankoves, nebijotų daryti naujovių. Būtent to reikia – naujovių ir rankovių atsiraitojimo. Bet jei tik pradės tas treneris galvoti, kas bus, jei nelaimės, geriau jam neiti į rinktinę.
– 2006 metais jūs taip pat turėjote atsistatydinti iš rinktinės stratego posto. Tuomet tai atrodė lyg ir per ankstyvas sprendimas, nes pasaulio čempionate buvo užimta aukšta 7-oji vieta. Negalvojate, kad ir R. Kurtinaitis padarė klaidą, atsistatydinęs dar nepasibaigus atrankos ciklui?
– Klaidą R. Kurtinaitis padarė tada, kai jis kritikavo rinktinę už olimpiadoje užimtą 4 vietą ir 7-ąją vietą planetos čempionate. Tai buvo jo klaida. O kad kiekvienam treneriui gali nepasisekti... Reikia žiūrėti į vienybę, kad nebūtų tų kalbų, kad būtų bendras rankų sumušimas, himno giedojimas.
– Ką dabar matote pretendentu į nacionalinės komandos stratego postą?
– Yra tų kandidatų... Reikia įvardinti, pasakyti pavardes? Na, manau, kad juo galėtų būti Tautvydas Sabonis, kuris treniruoja Londono „Lions“ ekipą. Jis turi visiškai kitą požiūrį, kitą priėjimą prie krepšinio.
Dar galėtų rinktinę perimti ir Kazys Maksvytis. Visi kalba apie Darių Songailą, tačiau nenorėčiau, kad jis dabar imtųsi darbo. Jis labai reikalingas „Šiauliams“ (juokiasi). Ir patirties kaip pagrindinis treneris turi dar ne su kaupu.
Bet man patinka T. Sabonio požiūris – ieškoti kažko naujo. Kai buvau Japonijoje, jie turi gerą mintį, kad kartojant tą patį, nieko naujo neatrasi. Reikia ieškoti ir keisti – nesvarbu, gal bus ir klaidų, tačiau eini nauju keliu. O kartodamas kartosi tik tas pačias klaidas.