Tris kartus tarpžemyniniuose turnyruose kovojo Kauno „Žalgiris“, kuris prieš keturiasdešimt metų – 1986-ųjų rugsėjį – į Lietuvą atvežė stipriausiam pasaulio mėgėjų krepšinio klubui skirtą W. Joneso taurę.
Sekė futbolo pavyzdžiu
Varžybos dėl krepšinio Tarpžemyninės taurės prieš šešis dešimtmečius buvo pradėtos rengti sekant futbolo pavyzdžiu.
Europos ir Pietų Amerikos futbolo vadovai (UEFA ir CONMEBOL) pirmąjį mačą dėl Tarpžemyninės taurės, dėl kurios kovojo stipriausi šių dviejų žemynų futbolo klubai, surengė 1960 metais.
Rungtynės iškart sukėlė milžinišką susidomėjimą abiejose Atlanto pusėse – Ispanijos, Urugvajaus, Portugalijos, Brazilijos, Italijos, Argentinos (šių šalių klubai septintojo dešimtmečio pradžioje tapo Europos čempionų taurės bei „Libertadores“ taurės laimėtojais ir gavo teisę kovoti dėl Tarpžemyninės taurės) stadionų tribūnos lūžo nuo žiūrovų ir niekam nekilo nė mažiausios abejonės, kad sumanymas pasiteisino.
Tarptautinė mėgėjų krepšinio federacija (FIBA) nenorėjo atsilikti. Įvertinę futbolo patirtį, krepšinio vadovai 1965 metais irgi surengė pirmąsias rungtynes dėl Tarpžemyninės taurės.
Rungtynės vyko Brazilijos mieste San Paule, kur Pietų Amerikos klubų čempionas San Paulo „Corinthians“, palaikant keliolikai tūkstančių sirgalių ir spindint 51 tašką įmetusiam brazilų žvaigždei Wlamirui Marquesui, įveikė Europos čempionų taurės laimėtoją Madrido „Real“ klubą 118:109.
Pirmasis blynas neprisvilo ir tarptautinio krepšinio vadovai tučtuojau užsimojo dar plačiau. Kitais metais FIBA surengė jau ne rungtynes, bet keturių komandų tarpžemyninį turnyrą, o nuo 1967 metų dėl Tarpžemyninės taurės dažniausiai kovodavo penkios arba šešios komandos. Devintojo dešimtmečio viduryje komandų skaičius buvo padidintas net iki aštuonių arba dešimties.
Tarpžemyninio turnyro raida
Tarpžemyninės taurės turnyre Europai paprastai atstovaudavo abu Čempionų taurės finalininkai, Pietų Amerikai – šio žemyno klubų čempionai, taip pat būdavo kviečiama viena JAV komanda, turnyre kelis kartus dalyvavo ir kitų žemynų klubai.
Iš Jungtinių Valstijų kovoti dėl Tarpžemyninės taurės iš pradžių vykdavo Mėgėjų sporto sąjungos (AAU) krepšinio čempionai, vėliau – kurio nors universiteto komanda.
1973 metais turnyras buvo pavadintas vieno iš FIBA steigėjų, pirmojo šios organizacijos generalinio sekretoriaus Williamo Joneso vardu.
W. Joneso taurė stipriausiam FIBA turnyrų klubui paskutinį kartą buvo įteikta 1987 metais. Kaip tik tuo metu sparčiai keitėsi požiūris į profesionalų sportą. Devintojo dešimtmečio viduryje prasidėjo tarptautinių mėgėjų sporto sąjungų ir profesionalų organizacijų suartėjimas, o FIBA žengė šio proceso priešakyje ir pradėjo bendradarbiauti su Jungtinių Valstijų Nacionaline krepšinio asociacija (NBA).
Susiję straipsniai
Pirmasis bendradarbiavimo vaisius buvo 1987 metų spalį surengtas „McDonald‘s“ atvirasis turnyras, kuriame žaidė „Milwaukee Bucks“ klubas iš NBA, pasaulio bei Europos vicečempionė SSRS rinktinė ir Europos čempionų taurės laimėtoja Milano „Olimpia“ komanda.
1987 metais dar vyko ir W. Joneso taurės, ir „McDonald‘s“ turnyras, bet jau kitais metais FIBA neberengė W. Joneso taurės turnyro, o jį pakeitęs „McDonald‘s“ turnyras tapo neoficialiu pasaulio klubų čempionatu.
„McDonald‘s“ turnyras buvo rengiamas iki 1999 metų. Tradicija nutrūko 2000 metais įvykus Europos klubų krepšinio skilimui, po kurio dauguma stipriausių Senojo žemyno klubų perėjo į Europos krepšinio lygų sąjungos (ULEB) įsteigtą Eurolygą.
„Žalgirio“ triumfas Argentinoje
Septintajame, aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose Tarpžemyninę taurę dažniausiai iškovodavo Italijos, Ispanijos ir JAV klubai. O 1986 metais W. Joneso taurė buvo atvežta ir į Lietuvą – stipriausio pasaulio mėgėjų krepšinio klubo vardą iškovojo Kauno „Žalgiris“.
„Žalgiris“ tais metais pirmą kartą pateko į Europos čempionų taurės finalą. Nors Kauno komanda pavasarį Budapešte pralaimėjo lemiamas rungtynes Zagrebo „Cibona“ ekipai, gavo teisę rudenį keliauti į Tarpžemyninės taurės turnyrą rengusią Argentiną.
Buenos Airėse ir Kordoboje dėl W. Joneso taurės kovojo aštuonios komandos iš Argentinos, Brazilijos, JAV, Puerto Riko, Jugoslavijos ir SSRS.
Žalgiriečiai grupės varžybose žaidė su trimis Lotynų Amerikos komandomis ir pasiekė dvi pergales. Vlado Garasto treniruojami Kauno krepšininkai po sunkios kovos nugalėjo San Paulo „Monte Libano“ (Brazilija) ir Fachardo „Cariduros“ (Puerto Rikas) ekipas, bet nusileido Buenos Airių „Ferro Carril Oeste“ krepšininkams.
Kauniečiai ypač ryžtingai nusiteikė pusfinalio rungtynėms, kuriose degė noru atsiskaityti „Cibona“ krepšininkams. Budapešto istorija nepasikartojo ir „Žalgiris“ sutriuškino Zagrebo komandą 104:77.
Finale Kauno krepšininkai susitiko su jau matytais varžovais – „Ferro Caril Oeste“ ekipa. Arvydas Sabonis, Valdemaras Chomičius, Sergejus Jovaiša, Rimas Kurtinaitis ir jų bendražygiai padarė išvadas po grupės varžybose patirto pralaimėjimo ir nugalėjo argentiniečius 84:78. O po ilgos kelionės per Atlantą pateko į Kauno oro uoste W. Joneso taurės laukusių tūkstančių sirgalių glėbį.
1987 metų rugsėjį „Žalgiris“ išvyko ginti stipriausios pasaulio komandos vardą į Milaną. Nors prieš šį turnyrą Kauno komandą sustiprino Šarūnas Marčiulionis, žaisti negalėjo sunkią traumą patyręs Arvydas Sabonis ir antrą kartą dalyvaudami Tarpžemyninės taurės turnyre žalgiriečiai nelaimėjo nė vienerių rungtynių.
„Žalgiris“ grupės varžybose pralaimėjo San Paulo „Monte Libano“, Tel Avivo „Makabi“ ir Zagrebo „Cibona“ komandoms, rungtynėse dėl galutinės septintosios vietos – Washingtono universiteto (Sent Luisas) studentams.
Su NBA čempionais nesusitiko
1987 metais „Žalgiris“ rungtyniavo paskutiniajame W.Joneso taurės turnyre, o pačioje XX amžiaus pabaigoje Kauno komanda varžėsi ir paskutiniajame „McDonald‘s“ turnyre, kuris buvo surengtas 1999 metų spalį Milane – tame pačiame mieste, bet ne toje pačioje arenoje, kurioje vyko paskutinis W. Joneso taurės turnyras.
„Žalgiris“ teisę keliauti į „McDonald‘s“ turnyrą iškovojo tapęs 1999 metų Eurolygos čempionu. Į Milaną taip pat atvyko 1999 metais pirmą kartą NBA čempionu tapęs „San Antonio Spurs“, Pietų Amerikai atstovavo Rio de Žaneiro „Vasco de Gama“, Azijai – Beiruto „Sagesse“, Australijai – „Adelaide 36ers“, o kaip šeimininkė rungtyniavo 1999 metų Italijos čempionė „Varese“.
Suprantama, kiekvieno klubo svajonė buvo susitikti su NBA čempione „Spurs“ komanda, kurios gretose Milane buvo ir abi ryškiausios žvaigždės Davidas Robinsonas bei Timas Duncanas. Tačiau „Žalgiris“ po auksinio sezono išleido beveik visus pagrindinius žaidėjus, o atsinaujinusi komanda pusfinalyje nesugebėjo įveikti Pietų Amerikos čempionų.
„Žalgiris“ po trijų kėlinių pirmavo prieš „Vasco de Gama“ ekipą 8 taškais, bet pranašumo neišsaugojo ir pralaimėjo 86:92. Kitą dieną rungtynėse dėl trečiosios vietos Jono Kazlausko treniruojama komanda nugalėjo Varėzės ekipą 97:78.
Viena kryptimi vykusiose finalo rungtynėse „Spurs“ sutriuškino „Vasco de Gama“ krepšininkus 103:68.
Keliauja į Tolimuosius Rytus
Nutrūkus „McDonald‘s“ varžyboms, XXI amžiaus pradžioje keliolika metų nebuvo rengiamas joks tarpžemyninis turnyras. Tik antrajame dešimtmetyje pavyko susitarti, kad dėl Tarpžemyninės taurės kovos Eurolygos čempionai ir Amerikų lygos čempionai.
Antrojo dešimtmečio viduryje buvo surengti trys mačai, kuriuose buvo žaidžiama po dvejas rungtynes, bet visos rungtynės vyko Pietų Amerikoje. Tarpžemyninę taurę iškovojo Pirėjo „Olympiakos“ (2013 m.), Rio de Žaneiro „Flamengo“ (2014 m.) ir Madrido „Real“ (2015 m.).
Po 2015 metų Eurolygos klubai atsisakė žaisti juos menkai dominusias tarpžemynines rungtynes ir kitus du sezonus dėl Tarpžemyninės taurės kovojo FIBA Europos taurės laimėtojai ir Amerikų lygos čempionai.
Kai FIBA pradėjo Europos žemyne rengti Čempionų lygos turnyrą, buvo atgaivintas bei sustiprintas ir Tarpžemyninės taurės turnyras. 2019 metais jo komandų skaičius buvo padidintas iki keturių, 2023 metais – iki šešių.
Nuo 2023 metų Tarpžemyninės taurės turnyras rengiamas Tolimuosiuose Rytuose. Tris sezonus paeiliui krepšininkus priėmė Singapūras, šiais metais varžybos vyks Kinijos sostinėje Pekine.
Pagal FIBA sumanymą, Tarpžemyninės taurės turnyre turėtų dalyvauti penkių žemynų čempionai: Europos čempionų lygos nugalėtojai, Amerikų lygos nugalėtojai, Afrikos lygos nugalėtojai, Azijos čempionų lygos nugalėtojai ir Australijos lygos nugalėtojai. Šeštoji komanda – NBA G lygos atstovai. NBA vadovai paprastai sudaro G lygos rinktinę.
Du praėjusius sezonus visi turnyro dalyviai buvo atrinkti pagal šiuos pricipus, tačiau šiais metais taisyklė buvo sulaužyta. Kovoti dėl Tarpžemyninės taurės atsisakė Australijos klubai, o Azijos čempionų lygos turnyras šiais metais nebuvo surengtas ir žemyno čempionai nepaaiškėjo.
Azijos vieta buvo atiduota Kinijos čempionams, Australijos – dar vienai Kinijos komandai.
Kas tapo čempionais?
Naujausiu turnyro laikotarpiu (nuo 2019 m., kai komandų skaičius buvo padidintas iki keturių, o Europai pradėjo atstovauti Čempionų lygos nugalėtojai) Tarpžemyninę taurę iškovojo tik Europos ir Brazilijos komandos.
2019 metais čempionu tapo Atėnų AEK, 2020 metais – Lagūnos „Tenerife“, 2021 metais – Burgoso „San Pablo“, 2022 metais – Rio de Žaneiro „Flamengo“, 2023 metų pavasarį – vėl „Tenerife“, 2023 metų rudenį – „Franca“, 2024 ir 2025 metais – dukart paeiliui Malagos „Unicaja“.
Pernai Tarpžemyninės taurės finale „Unicaja“ nugalėjo G lygos rinktinę 71:61.
Nugalėtojų sąraše yra ir vienas lietuvis. 2019 metais prie AEK pergalės prisidėjo Jonas Mačiulis.





