Trail'as (bekelė) yra bėgimas gamtos takais. Bėgimas su savita specifika, kažkiek pavojingesnis nei plento bėgimas ir jame egzistuoja kiek kitokios taisyklės nei plente. Šiuo metu Lietuvoje ypač populiarėjant bėgimui gamtoje taisykles verta žinoti tiek ką tik susidomėjusiems ir pradėjusiems bėgioti bekele, tiek ir bėgikams, kurie aktyviai dalyvauja Lietuvoje ir užsienyje vykstančiose varžybose.
Vakarų Europoje varžybose laikomasi rašytų (ir nerašytų) trail etikos taisyklių, o už jų nesilaikymą gali grėsti diskvalifikacija iš varžybų arba baudos minutės. Savo patirtimi ir pagrindiniais trail etikos kodekso principais savo blog‘e dalinasi „Laukinis trail turas“ organizatorė ultramaratoninkė Viktorija Tomaševičienė.
Viktorija T. pradėjo bėgioti nuo trail'o ir tik vėliau „užsuko“ į asfaltą. Tiksliau pati pradžia buvo canicross'as, t.y. varžybinis bėgimas su šunimi. Būtent šiose varžybose ji susipažino su labai griežtomis ir aiškiai išdėstytomis taisyklėmis kaip reikia elgtis bėgant su šuniu prieš startą, varžybų, lenkimų metu, po finišo ir kt.
Bėgant bekele tokių griežtų taisyklių nėra, bet kiekvienos varžybos turi savo taisykles ir etikos kodeksą. Kiekvienose varžybose taisyklės gali šiek tiek skirtis, bet didžioji dalis punktų yra panašūs.
Ultramaratoninkė Viktorija T. dalyvavo įvairiose trail varžybose tiek Lietuvoje, tiek ir už šalies ribų. Save išbandė skirtingame amplua: „Esu buvus savanore varžybose, žiūrove, pati organizuoju trail varžybas „Laukinis trail turas“, daug skaičiau užsienio varžybų organizatorių ir bėgikų komentarų šia tema ir leidžiu sau manyti, kad šį bei tą apie trail ir jame egzistuojantį etikos kodeksą jau žinau“.
Nieko nepalik paskui save išskyrus pėdsakus
Nešiukšliname trasoje, o tai reiškia, kad nepaliekame gelių pakuočių, greitai suyrančių servetėlių (jos suyra tik po gerų 3-4 mėnesių), iš maitinėlių išsineštų vienkartinių stiklinių. Tas galioja tiek varžybose, tiek treniruočių metu. Niekada, niekaip, niekur.
Tai gali atrodyti keista bet kam, kas įprato plento bėgimo varžybose mesti stiklines kur papuolė, o jei mandagus ir etiškas bėgikas, tai meta ir už tvorelės. Mieste yra paprasčiau surinkti šiukšles.
Tuo tarpu trail'e griežtai draudžiamas šiukšlinimas ne dėl to, kad visi „trailininkai“ yra fanatiški žalieji ar dėl to, kad varžybų organizatoriai tingi jūsų šiukšles rinkti. Trail'e yra šiukšlių zonos ir jos būna maitinėlėse, ten galima išsimesti savo geliukų pakuotes, panaudotas vienkartines stiklines ir kitą šlamštą, kurio pavyko sukaupti atkarpoje nuo vienos maitinėlės iki kitos.
Už maitinėlių šiukšlinti yra nepriimtina, nes jūsų šiukšles gali nupūsti vėjas į upes ar nuo šlaitų, kur jų neras organizatoriai, kurie po varžybų tvarkys trasą, o likusios šiukšlės terš gamtą bele kiek metų.
Likusias jūsų saldžias geliukų pakuotes gali suėsti žvėrys ir nuo to sunegaluoti ar net nugaišti. Priklausomai nuo to, kokio dydžio žvėris suris – jei briedis, tai jam nieko nenutiks, o jei lapė – tai gelio pakuotė gali užstrigti žarnose. Ne kartą tvarkant trasą po „Laukinis trail“ varžybų Viktorija T. savo šuniui iš burnos traukė panaudotų gelių pakuotes. Saldumynai ypatingai traukia gyvūnus.
Jei prispyrė gamtiniai reikalai – jie atliekami pasitraukus toliau nuo trasos (jei iki finišo parnešti nesigauna). Moterys dažniausiai ir taip traukiasi nuo trasos bei susiranda kokį krūmą. Bet vyrai... Ypač po žiemos metu vykusių varžybų pakelių vaizdai tikrai nedžiugina, kai sniegas iš visų trasos pusių lieka nužymėtas įvairų dehidratacijos lygį atspindinčiomis dėmėmis. Vaikinai sustoję pakelėje tik per žingsnį nuo trasos ir atliekantys „gamtos reikalus“ nėra ir neturėtų būti būtinas kiekvieno bėgimo gamtoje vaizdas.
Tiesiog taip nedarykite. Paeikite toliau nuo trasos – bent 5 metrus. Neterorizuokite savo vaizdu, kvapu ir spalvomis kitų varžybų dalyvių – jie į trail varžybas susirenka dažnai prasibėgti gražioje aplinkoje.
Vienas iš svarbiausių dalykų yra jausti pagarbą kitiems dalyviams su kuriais dalinamės bendra trasa.
Saugumas aukščiau visko
Savo ir kitų saugumas bet kokioje situacijoje ir bet kokiu metu turi būti aukščiau bet kokio ego, principų, vietų turnyrinėje lentelėje ar kt. Niekas varžybose ar treniruočių metu neturėtų sudaryti pavojingos situacijos sau ar kitiems.
Varžybose ir bendrose treniruotėse techniškose trasos atkarpose (ypač prie šlaitų ir siauro takelio stačiose nuokalnėse) svarbu įvertinti savo techninius bėgimo įgūdžius ir laikyti tokį greitį bei atstumą nuo kitų dalyvių, kad nesusidurtumėte. Pavyzdžiui: techniškoje nuokalnėje neprisispausti prie priešais bėgančio žmogaus nugaros, nes jei krisi pats (-ti), tai tikėtina nugriausi ir prieš save bėgantį žmogų, o jei kris prieš tave bėgantis, tuomet tikėtina, kad ant jo (jos) užlėksi. Tokios situacijos nėra labai baisios mūsų Lietuvos trail takuose, nes danga yra minkšta ir kristi ant jos dažnai net labai neskauda (nors nemalonu), bet kalnuose, kur yra uolos ir aštrūs akmenys, dėl savo neatsakingumo nuversti ir kitą žmogų gali būti labai žiauru ir baigtis baisiomis traumomis.
Patarimas dėl saugaus greičio nuokalnėse – bėk tokiu greičiu, kad galėtum sustoti per tris žingsnius. Tuomet bus saugu ir tau, ir aplinkiniams. O jei toks greitis nepatinka, tai lieka tobulinti bėgimo techniką.
Siaurame takelyje apie lenkimą praneškite iš anksto. Dažniausiai kaip ir bet kokio kito eismo metu lenkiama iš kairės, o jei nėra tokios galimybės, tai lenkiama ir iš dešinės, bet prieš tai būtina įsitikinti ar lenkiamas bėgikas išgirdo ir suprato.
Būtina padėti kitam dalyviui, jei jis pateko į bėdą, o jo sveikatai ar gyvybei gali grėsti pavojus. Mes bėgam ilgose trail varžybose (ultra trail) gamtoje ir dažnai trasoje liekame vieni, ir tik kas kažkiek laiko kažką aplenkiam ar kažkas aplenkia mus. Tai nereiškia, kad reikia lydėti pavargusį bėgiką, kuris sąmoningas, viską supranta, turi vandens ir maisto tik juda lėtai, bet prieš paliekant tokį pavargėlį verta pasidomėti ar jis tikrai turi vandens, maisto ir įsitikinti, kad nedehidratuos iki sąmonės netekimo kol pasieks artimiausią maitinėlę. Radus susižeidusį, stipriai nusilpusį, nebepaeinantį ar visiškai svirduliuojantį bėgiką trasoje būtina iškviesti jam pagalbą (dėl to verta visuomet turėti mobilų telefoną) ir palikti jį galima tik pagalbai atvykus. Vakarų Europos ultra trail varžybose dažnai už pagalbos nesuteikimą arba palikimą nukentėjusio dalyvio iki kol atvyks pagalba gali grėsti diskvalifikacija iš varžybų.
Bėgimo lazdas naudojame tik taip, kad nekliudytume kitų. Nėra normalu ir labai nesaugu mojuot lazdomis siaurose įkalnėse, kai dalyvių daug ir visi kopia vorele vienas paskui kitą. Niekas nenori gauti su lazda į kaktą (gerai, jei ne į akį) ar į kulną – taip, kad būkime atsargūs. Kai kuriose varžybose lazdos būna draudžiamos pirmuose kilometruose, kitur tokių draudimų nėra.
Jei varžybose negalite bėgti be muzikos (be ausinukų), tuomet muzikos įrenginius naudojame atsakingai. Turime tikrai girdėti visus aplinkos garsus, nes trail'e mes bėgame atvirose trasose, kur bet kuriuo metu gali kitas bėgikas pašaukti iš galo, kad nori jus aplenkti, būtinai turime išgirsti važiuojantį automobilį ar vežimą traukiantį arklį, atbėgantį piktai lojantį šunį ir t.t. Patartina bent vieną ausinę išsiimti maitinėlėse ar techniškose trasos atkarpose.
Pagarba kitiems
Vieni su kitais dalinamės gamtos takais ir visiems bus smagiau, jei nebus beprasmių ir nemalonių situacijų trasose. Varžybų metu mes varžomės, bet tikrai nėra reikalo „išlipti“ iš bendrų mandagumo ir etikos normų. Ties šiuo punktu galima daryti atvirą diskusiją ir turbūt išgirstume daug skirtingų nuomonių, bet išsiskiria keli esminiai aspektai.
Su varžybų savanoriais elgtis mandagiai. Čia be diskusijų. Šie žmonės atvažiavo ir skiria savo laiką ir energiją tam, kad varžybos vyktų kuo sklandžiau, o besivaržantys bėgikai jaustųsi kuo geriau. Visiškai nepateisinamos dalyvių kandžios replikos savanoriams maitinėlėse ar ant kalno, jei jie jus ragina sulipti greičiau, o jūs nebepaeinate, nes neįvertinote savo jėgų paskirstymo trasos pradžioje ar dėl kokios kitos priežasties dėl kurios esate kalti tik patys, bet tikrai ne savanoriai.
„Man stovint varžybose ant kalno ir rėkaujant ar skambinant varpeliu (valandą ir pusantros paskambinus ir ranka paskausta) dar niekas jokios replikos nepaleido, bet iš kitų kolegų teko girdėti, kad ir pasiųsti sugeba. Užsienyje vykstančiose trail varžybose už savanorio užgauliojimą ar bet kokį nepagarbų elgesį ar gestą į tą pusę gali grėsti diskvalifikacija.“- savo įžvalgomis dalinosi Viktorija T.
Viktorija T. lieka griežta: „Jei pusę ar didžiąją dalį trasos ypač įkalnėse kažkam „kabėjai“ ant nugaros, tai jau gal ir nebelenk finišo tiesiojoje. Tai tiesiog nepagarba. Žinau, kad plente įprasta kitaip, bet trail'as ne plentas. Trail'e yra daugiau pagarbos viskam – aplinkai, kolegoms, konkurentams. Tiesiog trail'as toks yra. Ten tikrai varžomasi ir vyksta kovos, ir būna sprintinės pabaigos. Vieni būna stipresni įkalnėse, kiti nuokalnėse, treti visur. Bet kaip siurbėlei įsikabinti į nugarą, o lenkti tik paskutiniuose metruose yra nepriimtina.“
Siauruose takeliuose nelenkite, jei negalėsite nutolti. Iš paskutiniųjų kažką siaurame takelyje aplenkti ir tik aplenkus pradėti dusti ir lėtėti yra elementariausias trukdymas kitiems bėgikams, o mes čia bandome vieni kitus gerbti.
Praleisti didesniu už tavo greitį link tavęs artėjantį bėgiką. Neleisti aplenkti ir iš paskutiniųjų dar paspausti tuos keliasdešimt metrų (nes daugiau neišeina) taip pat yra tik trukdymas.
Kampų kirtimas, trasos trumpinimas, bėgimas nesiregistravus varžybose ar „pace‘nimas“ bei kitokios pagalbos trasoje gavimas ne iš varžybų dalyvių ir ne maitinėlėse, kuomet varžybų reglamentas tą draudžia – geriau neminėti, nes tokie dalykai nepriimtini jokiame sporte.
Trail varžybų trasos ženklinimą gali pašalinti tik varžybų organizatoriai
Šis punktas skirtas netgi ne trail bėgikams, o visiems mėgstantiems pasivaikščioti gamtos takais. Radus ant medžių ir krūmų rodykles ar barjerinės juostos skiautes nereikia pulti tvarkyti gamtos ir šių dalykų nuimti. Tai yra varžybų trasos žymėjimas ir jis yra būtinas, kad bėgimo dalyviai nepasiklystų. Pasibaigus varžyboms organizatoriai patys visą trasos žymėjimą nurinks. Visai normalu, jei varžybų trasos žymėjimas būna randamas savaitę ar ilgiau, ypač jei varžybos ilgos neužtenka dienos ar dviejų, kad sužymėti trasas, organizuoti varžybas ir viską iš karto sutvarkyti. Organizatoriai bet kokiu atveju viską sutvarkys ir jums tikrai nereikia purkštaujant ir barantis tvarkyti už juos gamtos. Pasitaiko ir piktybiškai nusiteikusių aplinkinių, kai nurenkamas trasos žymėjimas ar trasą žyminčios rodyklės perkabinamos kitur ar pakeičiama jų kryptis.
Čia tik keletas Viktorijos Tomaševičienės pastebėjimų apie trail'o etikos kodeksą, kuris yra pakankamai savaime suprantamas Vakarų Europos varžybose, bet pas mus dar tik po truputį „prigyja“.
„Džiugu, kad mes judame į priekį ir džiaugiuosi tuo, kad per du metus organizuojant „Laukinis trail“ varžybas bent jau paliekamų šiukšlių trasoje skaičius vis mažėja ir savanoriai nebepasakoja apie piktus dėdes bėgančius su keiksmais.“- šypteli ultramaratoninkė Viktorija Tomaševičienė.
