Instruktoriaus komandos atstoja regėjimą
Į šiuos slidinėjimo centrus mielai užsuka ir neįgaliųjų iš Lietuvos. Čia ne vienas jų atrado aistrą slidinėti kalnuose. Aklieji kalnuose slidinėja drauge su instruktoriais, kurie jiems radijo ryšiu perduoda informaciją apie trasos ypatumus, kliūtis, slidininko laukiančius posūkius. O štai judėjimo negalią turintys žmonės nuo kalnų leidžiasi naudodami specialią įrangą, dažniausiai tai būna monoslidės, specialūs stovai.
Regėjimo negalią turintis Karolis Verbliugevičius prisimena: „Nuo rudens draugai pradeda kalbėti, kad važiuos į Austriją ar Italiją slidinėti. Aš irgi norėčiau, bet ką ten nuvažiavęs veiksiu? Kartą neiškenčiau ir pradėjau domėtis internete. Paaiškėjo, kad Šveicarijoje jau kelis dešimtmečius veikia aklųjų slidinėjimo mokykla. Nuvykau. Priėmė. Pradėjome mokytis. Pasirodo, nieko pernelyg sudėtinga.“
Po kelių dienų K. Verbliugevičius jau leidosi tomis pačiomis trasomis kaip ir matantys slidininkai. „Toje kelionėje išbandžiau visų kategorijų trasas – nuo lengviausių iki sudėtingiausių“, – sako slidininkas. Kartą pajutęs slidinėjimo malonumą, Karolis su slidėmis draugauja ir Lietuvoje: dažnai lankosi Vilniuje veikiančiame Liepkalnio slidinėjimo centre.
Reikalinga speciali technika
Kiek vėliau slidinėjimą atrado ir Vytautas Mateika bei Aleksandras Pacevičius. Prieš šešerius metus vyrai, turintys judėjimo negalią, pirmą kartą iškeliavo į kalnus. „Čekijoje yra centras, kuriame neįgalieji mokomi slidinėti. Čia atvyksta žmonių ne tik kaip aš, turinčių sveikas rankas, bet ir visiškai nevaldančių galūnių“, – sako V. Mateika.
Slidinėjimo entuziastas pasakoja, kad pats mokymo centras iš pirmo žvilgsnio niekuo nesiskiria nuo paprasto privataus namo. „Šeimininkai jį pritaikę neįgaliesiems, turi visokios įrangos ir moko slidinėti. Prie centro yra nedideli kalneliai, kur žmonės įgyja pirmųjų įgūdžių. Iš pradžių, kol mokosi, žmogus apjuosiamas virvėmis, prilaikomas. Kai išmoksta, tada nuvežamas toliau į kalnus ir slidinėja natūraliomis sąlygomis“, – aiškina V. Mateika.
Judėjimo negalią turintys žmonės, kaip ir aklieji ar negalios neturintys žmonės, slidinėja tomis pačiomis trasomis. Skirtumas tik tas, kad judėjimo negalią turintiems žmonėms būtina speciali įranga. Slidinėti skirtos įrangos konstrukcija panaši į neįgaliojo vežimėlio, tik rėmo apačioje, per vidurį, pritaisyta viena slidė, o slidininko lazdų galuose yra tarsi nedidelės slidutės. Šiomis lazdomis atsispiriama, vairuojama ir stabdoma.
„Austrijos Alpėse slidinėjau du kartus. Potyriai patys maloniausi. Vaizdai nenusakomi, oras tyras. Patirtis, kokią rekomenduočiau kiekvienam! Visiems, turintiems sveikas rankas, siūlyčiau išmokti slidinėti ir bent kartą patirtį kalnų grožį. Savaitę prie jūros mielai iškeisčiau į slidinėjimo malonumą kalnuose“, – šypsosi V. Mateika.
Prieš vykdamas į kalnus, Vytautas specialiai mankštinasi – stiprina pečių raumenis. Anot jo, po keturių Alpėse praleistų dienų nebuvo raumens, kurio neskaudėtų. Kai mokėsi slidinėti Čekijoje, juokdamasis teigia tik tada supratęs, kiek daug vien rankose esama skirtingų raumenų.
Slidinėjimo pionieriai
Šiais metais prie V. Mateikos ir A. Pacevičiaus prisijungė ir trečiasis slidinėjimo entuziastas Kęstutis Šulnis. Trijulė kartu su keliais pagalbininkais ir slidinėjimo instruktoriais iš Vilniaus mikroautobusu vyko į Ukrainą, Bukovelio žiemos poilsio kurortą. Vyrai su savimi vežėsi ir Lietuvos vėliavą, ją iškėlė ant aukščiausio Bukovelio kalno.
„Esu du kartus slidinėjęs Čekijoje, o šiais metais nusprendėme keliauti į Ukrainą, – pasakoja A. Pacevičius. – Bukovelyje slidinėjimo trasų kokybė labai gera, vakarietiška. Aptarnavimas irgi jau vakarietiškas, tačiau toje vietovėje buvome pirmieji judėjimo negalią turintys slidininkai. Iš pradžių aptarnaujantis personalas nelabai suprato, kas esame ir ką tame žiemos poilsio kurorte apskritai ketiname veikti. Stebėjosi mūsų turima įranga ir klausinėjo, kam ji skirta. Kai suprato, visada nuoširdžiai padėdavo. Buvome neįgaliųjų slidinėjimo Bukovelyje, o gal ir visoje Ukrainoje, pionieriai – uždegėme jiems žalią šviesą.“
Priešingai nei slidinėjimo trasos, Ukrainos miestų ir miestelių aplinka, supratimas, kas yra fizinės aplinkos prieinamumas apskritai, A. Pacevičių nuteikė gana pesimistiškai: žiemą šaligatviai nevalomi, gatvės duobėtos, per sniegą sunku eiti net turint sveikas kojas, o ką jau kalbėti apie žmogų, judantį neįgaliojo vežimėliu. Nepaisant visų šių blogybių, pašnekovas sakėsi važiuosiąs į šį žiemos poilsio kurortą ir kitąmet.
Ne tik svetur, bet ir namuose
Lietuvoje nėra nei dangų remiančių kalnų, nei adrenalino pliūpsnius sukeliančių juodųjų trasų, tačiau pajusti slidinėjimo malonumą ir pramokti jo abėcėlės neįgalieji gali ir nevykdami svetur. Savo trasas ir instruktorių paslaugas jiems siūlo „Snow“ arena Druskininkuose ir Liepkalnio slidinėjimo centras Vilniuje. „Dažniausiai dirbame su sergančiais cerebriniu paralyžiumi ar autizmo sindromą turinčiais vaikais, – pasakoja Liepkalnio slidinėjimo centro instruktorius Mindaugas Griškaitis. – Dirbi ir matai, kaip vaikui tai yra svarbu, įdomu, kaip jis tobulėja. Tuomet svarbu tampa ir tau pačiam.“
Jokia terapija ar sporto rūšis nepanaikins žmogaus turimos negalios ir nepadarys jo įgaliu. Vis dėlto esama dalykų, prilygstančių kone stebuklui. Anot M. Griškaičio, iš cerebriniu paralyžiumi sergančio vaiko ar jaunuolio reikalaujama, kad slidžių įrangoje jis pajėgtų savarankiškai išstovėti bent penkias minutes. Su devynmečiu Kipru pradėta nuo 20 minučių. Po vienos kitos pamokos jis jau slidinėjo visą valandą, o dar po kelių sugebėjo slidinėjimo įrangoje išstovėti net pusantros valandos.
M. Griškaitis prisimena susitikimą su slidinėjimo instruktoriumi iš Jungtinių Amerikos Valstijų Charley Phelanu. Žmogus visą gyvenimą slidinėja, moko neįgaliųjų slidinėjimo instruktorius. Kol pats nepasisakė, kad serga cerebriniu paralyžiumi, iš šalies beveik neįmanoma pastebėti. Paaiškėjo, kad Ch. Phelano mama buvo profesionali slidininkė, o gimus neįgaliam sūnui pati mokė jį slidinėti ir šitaip iki minimumo sumažino ligos poveikį jo vystymuisi ir savijautai. Ch. Phelanas ne tik mokė Lietuvos slidinėjimo instruktorius dirbti su neįgaliais vaikais, bet ir lankėsi Druskininkų „Snow“ arenoje bei Liepkalnio slidinėjimo centre, gerai įvertino jų infrastruktūrą, turimą įrangą.
Kalbant apie konkrečiai neįgaliesiems skirtą įrangą, reikalai Lietuvoje, anot M. Griškaičio, gerokai sudėtingesni. Nauja tokia įranga kainuoja labai brangiai, dažnai prilygsta automobilio kainai. Ne tik neįgalių vaikų šeimoms, bet net ir Liepkalnio slidinėjimo centrui ją įsigyti būtų didelė finansinė našta. Pagelbsti čekai – Lietuvos kolegoms jie dovanoja naudotos, bet tvarkingos įrangos. Vieną kitą priemonę yra įsigiję ir patys Lietuvos slidinėjimo centrai ar juose dirbantys instruktoriai.
„Pastebėjome labai liūdną tendenciją: cerebriniu paralyžiumi sergančius ar kitą sunkią negalią turinčius vaikus mamos dažniausiai augina vienos, o jų finansinės galimybės yra labai ribotos. Dažnai neužtenka lėšų net sumokėti už slidinėjimo pamokas. Visa tai matydami ir norėdami bent kiek tokioms šeimoms padėti, sunkią negalią turinčius vaikus priimame nemokamai“, – sako Liepkalnio slidinėjimo centro instruktorius M. Griškaitis.
Socialiai pažeidžiamoms grupėms nemokamai paslidinėti galimybę suteikia ir Druskininkų „Snow“ arena. Čia prieš kelerius metus sėkmingai slidinėjo Druskininkų miesto „Vilties“ bendrijos jaunimas. Slidinėjimas, ypač kalnuose, o dažnai ir ekstremaliomis sąlygomis, daugeliui neįgalių žmonių yra ne tik žiemos poilsis ar pramoga, bet ir dar viena galimybė gyventi visavertį gyvenimą. Anot V. Mateikos, būti lygiam tarp lygių, o galbūt kai ką daryti net geriau, nei daro negalios neturintys žmonės, – didelis džiaugsmas.
Susiję straipsniai
