Po Ortezo ekipa laimėjo, nes jai šios rungtynės buvo tokios, apie kurias sakoma: laimėti privaloma. “Žalgirio” krepšininkų nusiteikimui buvo likę tik šie motyvai: garbė ir prestižas. Gražūs motyvai, tačiau su jais geriausiu atveju iš savęs išspausi 100 procentų pastangų. O kai pergalė reiškia kelialapį į kitą etapą, gali išspausti ir 101 procentą.
Kas iš to, kad turi lenktynėms gerai paruoštą automobilį, bet neturi užtektinai kuro. Todėl ir riedėjo “Žalgirio” mašina Prancūzijoje lėtėjančiu tempu: per pirmą kėlinį kauniečiai įmetė 16 taškų, o toliau – 15, 13 ir 12. Taip puolant negelbės ir geriausia gynyba.
Nors praleidęs tik 68 taškus “Žalgiris” patvirtino, kad pastaruoju metu šioje srityje reikalai taisosi, kyla klausimas, ar tai nevyksta puolimo sąskaita – 56 pelnyti taškai buvo pats kukliausias „Žalgirio“ atakos pasirodymas Eurolygoje šį sezoną.
“Elan Bearnais” treneris po mačo ne veltui džiaugėsi savo krepšininkų kovingumu. Nes vertinant žaidimo kokybę, prancūzų ekipa niekuo ypatingai savo “Žalgirio” nepranoko.
Na gerai, taikliau metė dvitaškius, šiek tiek – tritaškius ir baudas. Tačiau ir “Žalgiris” turėjo kozirių - jokiose kitose rungtynėse šį sezoną Kauno ekipos priekinė linija taip nedominavo po krepšiais, kaip paskutinėje dvikovoje. Vien po varžovų krepšiu svečiai susirinko net 20 kamuolių.
Tačiau šia persvara pasinaudoti nepavyko. Visų pirma todėl, kad dauguma kauniečių metimų iš toliau skriejo pro šalį. Buvo šansas dar iki didžiosios pertraukos perimti rungtynių kontrolę į savo rankas, tačiau tam reikėjo pataikyti bent pusę tų tritaškių metimų, kuriuos laisvi metė žalgiriečiai.
Bet net ir toks prastas pataikymas (37 proc. dvitaškių ir 14 proc. tritaškių) dar nepaskandino „Žalgirio“ vilčių. Jas nužudė žmogus, kuris tą patį padarė ir pirmose tarpusavio rungtynėse – Michaelas Wrightas. Kaune surinkęs 30 taškų, namuose Po Ortezo „centras“ namuose pelnė kiek mažiau - 24, tačiau net 13 - per ketvirtąjį, lemiamą kėlinį.
“Šios rungtynės puikiai apibendrina visą mūsų šio sezono pasirodymą Eurolygoje. Daugumoje mačų kaunamės su varžovais lygiai didžiąją rungtynių dalį, o lemiamu momentu kažko pritrūksta”. Taip užbaigęs Eurolygos sezoną pasisakė H.Mottola. Komentarų kaip ir nebereikia. Nebent klausimo – ko “kažko”?
Prieš sezoną „Žalgiris“ džiaugėsi subūręs bene pajėgiausią sudėtį (bent jau brangiausią –tikrai) per pastaruosius sezonus, ir žiūrint į žaidėjų sąrašą, buvo sunku su tuo nesutikti. Tačiau realybė dar kartą parodė, kad sportas pilnas paradoksų - geriausia sudėtis pasiekė blogiausią rezultatą Eurolygoje per klubo istoriją.
“Lietuvos rytas”: pralaimėjimas su vilties prieskoniu
Pirmajame aštuntfinalio mače Italijoje „Lietuvos rytui“ pavyko įgyvendinti bent jau minimalią išsikeltą užduotį: pralaimėti kiek įmanoma mažiau. Tiek, kad būtų realu namie laimėti didesne persvara.
Dabar jau aišku, kad laimėti reikės bent keturiais. Ar tą sugebės padaryti „Lietuvos rytas“? Tai labiausiai priklausys nuo to, kokį žaidėjų dvyliktuką Vilniaus klubo treneriai turės savo dispozicijoje po dviejų savaičių. Jeigu K.Rushas, M.Nielsenas ir R.Štelmaheris ir antroje dvikovoje vilkės džinsus, o ne rungtynių aprangą, atsirevanšuoti pakankama persvara „Lietuvos rytui“ tikrai nebus lengva.
Gal „Snaidero“ ir ne ta komanda, kuri gali pasigirti labai sėkmingu žaidimu svečiuose, tačiau Italijos klubas moka kovoti iki galo – per visą ULEB taurės turnyrą jie nė karto nepralaimėjo didesniu nei 7 taškų skirtumu.
Tačiau būdamas stipriausios sudėties „Lietuvos rytas“ turėtų žengti į kitą etapą. Tuo po rungtynių Udinėje buvo įsitikinęs ir Z.Sagadinas, įvardijęs savo komandos šansus kaip „puikius“.
Italijoje trijų traumuotų žaidėjų trūko ne tik todėl, kad su jais ir „Lietuvos ryto“ puolimas, ir gynyba būtų buvusi visai kitokia. Ribotas lygiaverčių krepšininkų skaičius neleido Z.Sagadinui panaudoti savo „totalinio krepšinio“ modelio – kai dažnai kaitaliodamas žaidėjus jis visas 40 minučių palaiko didelį žaidimo intensyvumą, kuris dažniausiai anksčiau ar vėliau nuvargina ne tokią lygiavertę sudėtį turintį priešininką. Udinėje jis rėmėsi tik 8 krepšininkais – su tiek mažai nėra žaidęs nė vieno ULEB mačo nuo tos dienos, kai pradėjo dirbti Lietuvoje.
Kurio traumuoto krepšininko reikėjo labiausiai? Galima pritarti Linui Kvedaravičiui, kad visų pirma - K.Rusho ir M.Nielseno. Jų sugebėjimo pelnyti taškus individualiu žaidimu, kai nesiklijuoja komandinis. O ginantis – dar ir australo susirenkamų kamuolių po krepšiu.
Aišku, nebūtų pakenkusi ir R.Štelmaherio patirtis bei gebėjimas pasiųsti kamuolį ten, kur reikia - laisvam partneriui arba į krepšį. Tačiau prie J.Blūmo prisidėjus I.Koljevičiui, situacija šioje grandyje jau nėra labai prasta ir leidžia treneriams kurti įvairesnius žaidimo modelius.
Udinėje abu šie įžaidėjai pasidalijo žaidimo laiką pasidalijo lygiai – po 20 minučių. Stebuklų nepadarė, tačiau su savo užduotimis iš esmės susidorojo: savo pozicijose atsigynė, o puldami prarado tik vieną kamuolį. Juolab, kad arčiau krepšio įžaidėjo funkcijas gana sėkmingai perimdavo M.Lukauskis ir A.Jomantas, kartu atlikę 9 rezultatyvius perdavimus.
Pačios rungtynės lengvai padalijamos į dvi dalis – iki pertraukos ir po jos. Kol „Lietuvos rytas“ šoko pagal varžovų muziką, vaizdas buvo ne koks. Pasyvi gynyba ir statiškas puolimas leido varžovams dar antrajame kėlinyje įgyti net 16 taškų persvarą. Tačiau atrodo, kad patys Vilniaus komandos žaidėjai pirmieji suprato – su tokiu žaidimu galima taip prisidirbti, kad namuose neišgelbėtų nei savi sirgaliai, nei sveiki Rushas, „Štelma“ ir Nielsenas.
Todėl po pertraukos jau atsirado ir agresyvumo, ir įvairesnis puolimas. O baigiantis rungtynėms buvo atsiradęs net šansas laimėti. Tačiau kita vertus, gal tie „minus 3” nėra labai blogai – bent jau žaidėjų pasąmonėje po dviejų savaičių nebus minčių apie galimą pralaimėjimą vienu ar dviem taškais.
Rungtynių skaičius: 4. Iš devynių aikštėje pasirodžiusių „Snaidero“ žaidėjų keturi (S.Gigena, K.Valteris, M.Penberthy ir L.O‘Bannonas) surinko neigiamus naudingumo koeficiento balus.