A.Jomantas: esu išalkęs pergalių

Universalumu ir kovingumu išsiskiriantis krepšininkas net nesuabejojo, kad Italijos klubas bus parklupdytas didesne nei trijų taškų persvara ir atsirevanšuota už nesėkmę išvykoje 72:75.

„Esu ištroškęs pergalių“, - šypsojosi 2005 m. pasaulio jaunimo (iki 21 metų) krepšinio čempionas, rudakis žemaitis, kilęs iš Mažeikių.

„Ekstros“ pokalbis - su šį sezoną Vilniaus klube debiutavusiu ir pagrindiniame penkete jau įsitvirtinusiu krepšininku.

***

- Trijų taškų deficitas prieš atsakomąją dvikova namuose, manau, nėra daug. Juolab kad ir varžovas nėra kuo nors išskirtinis. Aišku, „Snaidero“ - gerai suformuota, susižaidusi komanda, bet mes galime ją įveikti.

Apskritai esu jau išalkęs pergalių - nuo 2005 m. pasaulio jaunimo čempionato Argentinoje nebesu buvęs ant aukščiausio laiptelio. Norėčiau vėl ant jo užkopti - malonus jausmas. (Šypsosi.)

- Į krepšinį mane atvedė mama, nenorėjusi, kad po pamokų trinčiausi po Mažeikių gatves. Mama pažinojo trenerį, pas jį ir atsidūriau būdamas septynerių. Krepšinį žaidžiu iki pat šiol, vadinasi, neatsibodo, patinka. Per tuos metus nebuvau nuklydęs nė į vieną kitą sporto šaką.

- Į rinktinę pradėjo kviesti nuo 13 metų. Žaidžiau visose trenerio Ramūno Butauto vadovautose rinktinėse - vaikų, jaunučių, jaunių, jaunimo. Kai pirmąsyk atvažiavau į rinktinės treniruočių stovyklą, išsyk įsitvirtinau, nors konkurentai buvo gana stiprūs - Jonas Mačiulis, Steponas Babrauskas, Renaldas Seibutis.

- Įžaidėju rungtyniaudavau epizodiškai - Mažeikių „Naftoje“, kartais - „Šiaulių“ komandoje. Ko gero, labiausiai tinkama man pačiam lengvojo puolėjo pozicija. Joje rungtyniaudavau Lietuvos rinktinėse.

Tačiau „Lietuvos ryto“ ekipos trenerio Zmago Sagadino pasitikėjimą įgavau per rungtynes Atėnuose praėjusį lapkritį prieš AEK ekipą, kai žaidžiau sunkiuoju krašto puolėju.

- Tai buvo, ko gero, juodžiausias karjeros laikotarpis, jo pakartoti daugiau nenorėčiau. Išvažiavau į koledžą per Stepą Kairį, bet atvykęs pamačiau, kad viskas yra kitaip, negu kalbėta.

Septyni mėnesiai Amerikoje buvo labai didelis išbandymas, nes pirmąsyk buvau taip toli nuo namų, šeimos, draugų, apsuptas nepažįstamų žmonių, atsidūręs svetimoje kultūroje. Buvo žiauriai sunku, bet kartu pamačiau ir kitą gyvenimo pusę.

Buvau atsidūręs tikroje charakterio grūdinimo mokykloje. Būdavo dienų, kai eidavau miegoti nieko taip ir nesuvalgęs per visą dieną. Todėl manęs visiškai nežavi JAV - į šią šalį grįžti norėčiau nebent kaip turistas. Pažaidęs Laurinburgo koledže, turėjau pasiūlymų iš kitų mokyklų, bet visus atmečiau ir grįžau namo.

- Manimi domėjosi ir „Šiauliai“, ir Kauno „Žalgiris“, ir Vilniaus „Lietuvos rytas“. Priimtiniausias buvo vilniečių pasiūlymas, nes visada patiko sostinės komanda. Galėjau išsyk važiuoti į Vilnių, turėjau tokią galimybę, bet nusprendėme, kad man būtų geriau bent metus pažaisti „Šiauliuose“. Juolab kad tada juos treniravo labai geras treneris - R.Butautas.

Išsyk į Vilnių nevažiavau, nes jaunam žaidėjui naudingiau praleisti kuo daugiau laiko aikštėje. Tik daug žaisdamas tobulėji, eini į priekį. Tuomet man tikrai buvo naudingiau praleisti aikštėje 20-25 min. per kiekvienas rungtynes su „Šiaulių“ marškinėliais.

- Kada nors turėjo pavykti. Džiaugiuosi, kad šį sezoną po sunkaus darbo atsidūriau ten, kur svajojau.

- Sezono pradžioje rungtyniaudavai labiau epizodiškai, o dabar jau faktiškai esi užsitikrinęs vietą „Lietuvos ryto“ pagrindiniame penkete. Ir tai įvyko pas reiklumu garsėjantį Z.Sagadiną!

- Kai komandą buvo smarkiai praretinusios traumos, treneris man suteikė progą. Tai įvyko praėjusio lapkričio pabaigoje, kai Atėnuose rungtyniavome su AEK. Tą vakarą žaidžiau kiek neįprastoje „ketvirtojo numerio“ pozicijoje, stumdžiausi su fiziškai galingais šeimininkų puolėjais. Bet pasirodžiau gerai - pirmiausia dėl to, kad greičiu pranokau varžovus (šiose rungtynėse A.Jomantas per 20 min. pelnė 18 taškų, sugriebė 6 kamuolius, surinko 24 naudingumo balus, - red.).

- Krepšinis - vienintelė sporto šaka, kuria užsiimu. Vadinasi, patinka. Abejonių buvo kilę, bet gal daugiau mano mamai, kai prieš kelerius metus Rygoje pralaimėjome Europos čempionato rungtynes dėl bronzos medalių ispanams. Tąkart jaučiausi kaltas dėl pralaimėjimo - per paskutinę ataką kamuolį atidaviau ne tam komandos draugui, kuriam liepė treneris. Pralaimėjome vienu tašku... Po tų rungtynių mama klausė, ar noriu toliau žaisti krepšinį.

- Man patiko jo ir kitų NBA krepšininkų žaidimas, bet mąstau realiai. Nesu toks, kaip jie, žaidžiu taip, kaip moku. Esu realistas, todėl nesvajoju apie NBA. Anksčiau pagalvodavau, kad būtų smagu pažaisti su stipriausiais pasaulio krepšininkais. Dabar viskas kitaip - esu „Lietuvos ryto“ krepšininkas ir tuo esu patenkintas.

Man reikia tobulinti ir kamuolio valdymo techniką, ir fizinį pasirengimą, ir metimą. Negaliu apie save galvoti, kad ką nors darau tobulai. Jei dvidešimtmetis žaidėjas taip mano, ko gero, jam reikėtų apskritai mesti krepšinį.

- Tritaškį įmetu ar į krepšį įdedu ne taip jau dažnai. Ko gero, maloniausia, kai pavyksta atimti kamuolį. Tačiau labiausiai džiugina pergalės. Esu komandinio stiliaus žaidėjas, stengiuosi būti naudingas komandai. Koks gali būti džiaugsmas, jei įmetei daug taškų, o komanda pralaimėjo?

- Visada tikėjau, kad šis talentingas treneris turi vadovauti rinktinei. Puikiai jį pažįstu - labiausiai imponuoja šio trenerio maksimalizmas.

- Manau, kad reikia atstovauti savo šaliai. Žinoma, iškyla įvairių niuansų: po sezono būni pavargęs ir emociškai, ir fiziškai, gali kliudyti ligos ar traumos, šeimos reikalai. Nepaisant to, jei viskas bus gerai, važiuosiu į rinktinės treniruočių stovyklas. Man smagu susitikti su draugais, su kuriais jau daug metų žaidžiame krepšinį.

- Esame jauna, ambicinga, gerai suformuota komanda. Tikrai galime laimėti šiuos turnyrus. Aišku, jei būsime sveiki, nes šį sezoną komandą itin persekioja traumos. Man patinka iššūkiai - labai jau malonus jausmas užlipti ant aukščiausio laiptelio.