Per treniruotę – vidutiniškai 100 kilometrų, kiekvieną savaitgalį – varžybos, per metus pakeisti trys–penki dviračiai. Išgyvenęs dopingo skandalą, teismų slogutį ir diskvalifikaciją žymiausias Lietuvos dviratininkas R.Rumšas ir toliau mina pedalus. Tik toli nuo gimtinės.
Su žmona Edita ir keturiais vaikais 2002 metų prestižiškiausių dviračių lenktynių „Tour de France“ trečios vietos laimėtojas gyvena Italijoje, Toskanos provincijoje, Lunatos miestelyje, ir atstovauja „Parkpre-Guru-Selle Italia“ mėgėjų komandai. „Ten renkasi žmonės, kurie dirba ir treniruojasi, buvę profesionalai ir jauni mėgėjai“, – pasakojo treniruotės metu L.T. skambučio sulaukęs R.Rumšas.
35 metų dviratininkas šįmet jau laimėjo penkias mėgėjų lenktynes, tačiau sporto nekelia į pirmą vietą: „Turiu ir be to ką veikti. Visą laiką dviračio pedalų neminsiu, reikia žiūrėti į ateitį, kurti gyvenimą.“
Sportininkas pasakojo, kad daug laiko suryja nuosava parduotuvė Kaune ir konsultanto darbas dviračių parduotuvėje. O dopingo skandalo pasekmės nebevargina? „Kas mane pažįsta – gerbia, myli ir padeda. Esame laimingi“, – tikino pašnekovas.
Sportui laiko mažiau
– Tai Rumšo profesionalo karjera jau palaidota?
– Praktiškai taip. Galiu atstovauti profesionalams, net turėjau pakvietimų, tik visi jie iš mažų komandų. Deja, jau ne tas laikas, kad pasirašyčiau kontraktą su tokia maža komanda, kokia, pavyzdžiui, buvo mano karjeros pradžioje Lenkijoje. Tuomet buvau kupinas ambicijų, noro kažką įrodyti, kilti aukštyn. Dabar važiuočiau tik pajėgioje rimtoje komandoje.
Kita vertus, sportuoti galiu visą gyvenimą, o profesionalo karjera laikina. Man reikia žiūrėti į ateitį, kurti gyvenimą, ne tik važiuoti dviračiu. Kaip žinoma, profesionalų sporte nėra saldu – daug nesutarimų, savų niuansų, trumpai tariant – netvarka. Tarptautinė dviračių federacija tvarką daryti turėtų pradėti nuo viršūnėlių, ne nuo dviratininkų, o dabar mėginama daryti atvirkščiai.
– Iš ko dabar gyvenate?
– Turime verslą Kaune ir dviračių parduotuvę netoli gyvenamosios vietos esančiame Lukos miestelyje. Žmonos iniciatyva Kaune atidarėme parduotuvę „Adoro“. Iš pradžių sumanymas buvo prekės vaikams. Patys turime keturias atžalas, matome, kaip Italijoje mažylius rengia mamos. Tačiau tuo neapsiribojome. Dabar aprėpėme ir daugiau sričių – apranga ir avalynė suaugusiesiems, dovanos...
Nėra paprasta viską reguliuoti iš Italijos, bet praėjo jau metai ir kol kas viskas sėkmingai.
Parduotuve daugiau žmona užsiima – kas du mėnesiai į Lietuvą grįžta. Galime prisijungti prie parduotuvės per internetą, viską sekame, turime galimybę kalbėtis per programą „Skype“. Prekes žmona suveda, o ką reikia nupirkti, renkame kartu ir siunčiame iš Italijos.
Tenka padirbėti konsultantu Lukos miestelio parduotuvėje „ParkPre“. Ten testuoju dviračius, produkciją, detales.
Olimpinės ambicijos
– Ar kada dar pamatysime R.Rumšą, važiuojantį Lietuvoje ar atstovaujantį mūsų šaliai tarptautinėse varžybose?
– Kaip ir kiekvienais metais planavau šįmet dalyvauti Lietuvos čempionate birželio pabaigoje Ignalinoje, tačiau jį veikiausiai praleisiu. Tuo pačiu metu Italijoje vyks prestižiškiausios mėgėjų lenktynės, kuriose padėsiu savo komandai.
Rugsėjo pabaigoje planuoju važiuoti pasaulio čempionate Štutgarte atskiro starto lenktynėse. Grupinėse lenktynėse kautis su tais liūtais, kurie treniruojasi profesionalų sporte, sunku, nes už jų stovi puikiai sukomplektuotos komandos.
– Štutgarte mėginsite patekti tarp šešiolikos laimingųjų, išsidalysiančių kelialapius į 2008 metų olimpiadą?
– Tokių planų yra. Būtų smagu dalyvauti Pekino olimpinėse žaidynėse.
– Kas toliau? Karjeros pabaiga?
– Kol turėsiu sveikatos, galiu stipriai minti pedalus. Manau, po to dar važiuosiu. Kita vertus, mano pavyzdys užkrėtė ir vaikus – prieš tris savaites vyresnieji pradėjo rimtai važiuoti dviračiu.
Jeigu atsiras pamaina, man jau reikės baigti – stebėsiu vaikų karjerą. Vyriausiam Raimondui – trylika metų, Linui – dvylika. Pats įsisukau į dviračių sportą būdamas trylikos, tad galbūt tai tinkamas laikas ir vaikams pradėti savo kelio vėžes.
Nepagautas - ne vagis
– Dviračių sporte vis nerimsta skandalai dėl dopingo vartojimo. Prestižinių lenktynių prizininkai tampomi po teismus, neatsigina naujų kaltinimų. Gal profesionalų sportas ir dopingas iš tiesų neatsiejami dalykai?
– Labai plati tema. Kiekvienas profesionalas savo darbą turi atlikti kuo geriau. Kaip pasiekti gerą rezultatą, kiekvienas sprendžia savaip. Neatmetu, kad dopingas vartojamas. Visur to yra. Netgi mėgėjų sporte. Chemija sporte vartojama 100 metų, ir visi tai žino. Pagauti tai darant privalo būti nubausti, o atlikę bausmę turi teisę vėl lenktyniauti. Nesvarbu, keturių mėnesių diskvalifikacija ar ketverių metų – po to viskas turi būti pamiršta. Kartais taip nėra.
– Teko tiesiogiai susidurti su žmonėmis, kurie vartojo draudžiamus preparatus ir vis tiek išsisuko?
– Galiu kalbėti tik apie save. Apie kitus: už rankos nepagautas – ne vagis. Tiesiogiai susidurti neteko. Tačiau chemija sporte buvo, yra ir nežinau, ar ją apskritai kas išvalys.
Dopingo nevartojo
– Dopingo skandalo pasekmės sugadino ir R.Rumšo sportinę karjerą...
– Kai negalvoji apie tai, atrodo, lyg nieko ir nebuvo, bet kai pradeda gvildenti, kelti tuos prisiminimus, sunku. Dėmė palietė ne tik mane, bet ir mano šeimą, artimuosius, draugus, sirgalius. Jeigu būtų palietę tik mane, būtų daug paprasčiau ir lengviau užmiršti. Tai kaip žemės drebėjimas – banga nusirita tolyn ir viską apverčia. Laikas bėga, žaizdos gyja. Skausmas mažėja ir tikiuosi, kad po kiek metų visai išnyks. Aišku, randas liks. (Juokiasi.)
– Galėtumėte patvirtini savo žodžius, kad 2002 metais „Tour de France“ lenktynėse nevartojote draudžiamų preparatų?
– Nevartojau. Ir toliau važiuodamas su mėgėjais įrodinėju, kad esu visa galva stipresnis. Tikiuosi, ir mano palikuonys įrodys, koks aš stiprus. Esu pranašesnis, bet žmonės ne visada tai supranta. Rezultatai pasiekiami darbu. Jeigu nuoširdžiai ir kruopščiai dirbi, viską gali pasiekti.
Šeimoje - pagausėjimas
– Nebijote, kad dopingo skandalo šešėlis užtemdys jūsų vaikų karjerą?
– Tikiuosi, taip nebus. Kiekvienas stato savo namą, tiesia savo kelią. Žinoma, visokių žmonių yra. Kas pavydus, visuomet ieškos kaip įgnybti.
– 2002 metais tapote Lietuvos metų sportininku. Galvojate, kad buvote vertas to vardo?
– Nemanau, kad artimiausiu metu ant „Tour de France“ lenktynių prizininkų pakylos vėl užlips lietuvis. Koks kinas gali užlipti – jų daug, bet mes esame maža tauta. Ir tai, kad būdami tokie maži sugebame nustebinti pasaulį, padaryti kokį nors stebuklą, pasitaiko labai retai. Tiesiog turime džiaugtis, kad Lietuvoje dar yra tokių žmonių.
– Italijoje gyvendami lietuvių kalbos nepamirštate?
– Su vaikais namie kalbamės lietuviškai. Mažiausiam Renatui – 2 metai ir 8 mėnesiai, tai jis kalbėdamas su italais įterpia ir lietuviškų žodžių. Smagu būna žiūrėti, kaip tie trauko pečiais nieko nesuprasdami.
– Šeimoje pagausėjimo nelaukiate?
– Šunį įsigijome, vokiečių aviganį. Tai toks tas pagausėjimas. (Juokiasi.)
www.lt24.lt