Futbolininkas Gennaro Gattuso gerbia lietuvius.
„Niekuomet neskirsčiau varžovų į stiprius ir antraeilius, – prieš kelionę į Lietuvą aiškino 29 metų italas. – Per kiekvienas rungtynes aikštėje palieku 100 procentų savęs. Negaliu pasigirti ypatingu talentu, bet būtent toks požiūris man padėjo pasiekti futbolo viršūnę“.
„Milan“ saugas prieš dešimt dienų Atėnuose antrąsyk per karjerą į viršų kėlė UEFA čempionų lygos taurę, kai finale italų klubas 2:1 nugalėjo „Liverpool“ (Anglija).
Trečiadienį G.Gattuso ruošiasi pasirodyti ant Kauno stadiono vejos. 2008 metų Europos čempionato B grupės atrankos rungtynėse pasaulio čempionai mėgins palaužti Lietuvos rinktinę.
„Futbolas – labai teisingas žaidimas. Kad ir koks būtum žaidėjas: gražus, elegantiškas, didelis, lieknas, nesimpatiškas, lėtas ar greitas – tu visada turi šansą įrodyti savo vertę ant vejos“, – kalbėdamasis su „L'Equipe Magazine“ žurnalistais aiškino į Lietuvą susiruošęs pasaulio čempionas.
Kūdikio kova už gyvenimą
- Ar būtų teisinga jus vadinti laimės kūdikiu?
- Galima taip drąsiai sakyti, nes gimiau net dviem mėnesiais anksčiau nei turėjau. Tais laikais (1978 m.) po pirmalaikio gimdymo išlikti gyvam nebuvo taip paprasta kaip dabar.
Svėriau vos 1,3 kg, todėl ne vieną mėnesį aš praleidau neišnešiotiems kūdikiams skirtoje kameroje.
Po to dar ištisus metus mane atidžiai stebėjo medikai. Be to, iki penkerių metų nuolat kenčiau dėl astmos.
Dar būdamas kūdikis aš kovojau už teisę gyventi. Toks buvo mano likimas. Ir šitą kovą tęsiu iki šiol.
- Futbolo aikštėje pasižymite neprilygstama kovotojo dvasia. Ją suformavo tos sunkios vaikystės dienos?
- Galbūt... Man velniškai patinka jausti, kad aikštėje kovoju už savo gyvenimą.
Tiesiog dievinu išeiti iš stadiono po rungtynių ar treniruotės galutinai išsunktas ir palikęs ten paskutines savo jėgas.
Nuovargis – puikus dalykas. Aš jaučiu milžinišką pasitenkinimą, kai, grįžęs į namus visiškai be jėgų, atsisėdęs prie stalo ir pamatęs garuojančių makaronų lėkštę, galiu sau pasakyti: „Tu nusipelnei gerai pavalgyti, nes šiandien išties gerai dirbai!“
Ir paskui iki paskutinio trupinio viską praryju!
Storžievis elegancijos mieste
- Be tokio solidaus apetito tikriausiai būtų buvę sunku įsitvirtinti ir „Milan“ klube, kai į jį atvykote 1999 metais?
- Milane be dėmesio niekuomet nepaliekamas nė vienas jaunas ar naujas žaidėjas.
Komandos stulpai – Paolo Maldini, Alessandro Costacurta, Demetrio Albertini – mano karjeroje suvaidino labai svarbų vaidmenį. Jie mane globojo ir išaiškino klubo vertybes. Jie man padėjo subręsti. Po kelių mėnesių čia jaučiausi lyg namuose.
- Tačiau kietas jūsų žaidimo stilius iš pradžių šokiravo „Milan“ šventovės sergėtojus.
- Kai kurie italai įsitikinę, kad aš tiesiog negaliu būti „Milan“ žaidėjas.
Anot jų, buvau per daug agresyvus, per daug netašytas ir per daug neišprusęs, kad žaisčiau tokios klasės klube.
„Milan“ tradicijas visada simbolizavo Gianni Rivera, Marco van Bastenas ir Maldini šeima. Greta šių elegantiškų žaidėjų jiems atrodžiau kaip tikras svetimkūnis.
Iš pat pradžių teko atlaikyti ne vieną ataką. Tačiau tai nebuvo teisinga. Juk kritikams nerūpėjo mano žaidimas. Labiausiai jiems nepatiko mano išvaizda ir kilmė.
- Kaip jums pavyko įveikti milaniečių nepasitikėjimą?
- Prieš tai du sezonus praleidau Škotijoje.
Vilkėdamas „Glasgow Rangers“ marškinėlius turėjau progą suvokti, kas yra klubas, turintis senas tradicijas.
„Milanello“ treniruočių bazės koridoriai taip pat alsavo šlovinga klubo istorija.
Čia kabėjo sėkmę įamžinusios nuotraukos: ir 6-ojo dešimtmečio pergales, ir Arrigo Sacchi epochą su M.van Bastenu ir Franko Baresi.
Kiekvienas naujokas, atsidūręs Milane, privalo stengtis tapti vertas šios šlovingos praeities. Norėdamas ilgam likti tokiame klube, privalai mąstyti kaip nugalėtojas ir visada išsaugoti labai blaivų protą.
Nuo pat pirmosios dienos stengiausi perimti pergalingą „Milan“ filosofiją. Įrodžiau, kad galiu būti naudingas komandai.
Mušeika mokosi gerų manierų
- Nuo karjeros pradžios jus lydi ir „falloso“ (pikto šuns, ginčininko), „cafone“ (storžievio, bjaurasnukio) ir kitos ne itin malonios pravardės. Ar jos labai žeidžia?
- Niekada neturėjau laiko ginčytis su estetais, kuriems nepatiko mano žaidimo stilius.
Vienintelis dalykas, kurį moku daryti futbole, – 100 procentų atsiduoti šiam žaidimui.
Man svarbi tik aistra futbolui. Aikštėje nejaučiu baimės, o kritika nepasiekia mano ausų. Priešingai. Susidūręs su varžovų sirgalių užgauliojimais, jaučiu dvigubą energijos pliūpsnį. Jei manęs bijo, vadinasi, manimi žavisi ir mane myli.
Italijos stadionai – prasta vieta išmokti gerų manierų. Kai nueini į rungtynes, kad G.Gattuso ar kito žaidėjo motiną galėtum išvadinti prostitute, darai didelę nuodėmę. Tačiau toks mūsų sporto suvokimas dar nuo priešistorinių laikų.
- „Milan“ komandoje praleidote jau aštuonis sezonus. Kaip jie pakeitė jūsų asmenybę?
- 1999-aisiais buvau mažai išprusęs ir tiesiog nepasiruošęs gyventi didmiestyje.
Milanas man ištiesė ranką – per tuos metus akivaizdžiai pasikeitė ir mano charakteris, ir manieros.
Čia susipažinau su žmonėmis, kurie iki šiol mane stulbina ne tik puikiu išsilavinimu, bet ir aristokratiška laikysena.
Bėgant metams aš išmokstu tų manierų ir gero tono, laikysenos ir filosofijos, be kurios negali jaustis tikru milaniečiu.
Būtent todėl pratęsiau savo sutartį su „Milan“ iki 2011 metų.
Jeigu nesikeisčiau ir netobulėčiau gyvendamas tokiomis sąlygomis, būčiau tikras kvailys. Įdėjau daug pastangų norėdamas pakeisti įvaizdį, kuris buvo supaprastintas iki paprasto „pichiattore“ (šiurkštaus mušeikos).
- Tačiau tiesiog neįmanoma įsivaizduoti G.Gattuso, kuris nerėktų, negniaužtų kumščių ir nekibtų savo varžovui ar teisėjui į gerklę...
- Ugnis mano viduje tikrai dar neužgeso! Jei ji nors kiek priblės, tai reikš viena: futbolininkas G.Gattuso mirė!
Kartais aikštėje iš tiesų prarandu blaivų protą. Tačiau labai retai prieš akis išvystu raudoną kortelę po milžiniškų savo klaidų – karštomis akimirkomis mano protas veikia gerai.
Kita vertus, pastaraisiais metais smarkiai pasikeitė taisyklės, o mūsų veiksmus aikštėje nuolat stebi daugiau kaip trisdešimt kamerų.
Privalau susivaldyti, nors kartais nepaprastai norisi į darbą paleisti kumščius.
Mes turime įrodyti, kad esame ne tik geri futbolo žaidėjai, bet ir vyrai, kurie moka pasinaudoti savo smegenimis.
Kapitonas – be barzdos
- Šį sezoną dažnokai ryšėjote „Milan“ kapitono raištį. Ar, kai traumų kamuojamas P.Maldini baigs karjerą, perimsite iš jo visas komandos kapitono pareigas?
- Kol kas mūsų kapitonas – Paolo, todėl nėra net apie ką kalbėti!
Nenorėčiau pasirodyti be reikalo kuklus, bet tikrai nemanau, kad galėčiau perimti šias pareigas.
Prieš P.Maldini „Milan“ kapitonai buvo F.Baresi, G.Rivera, Cesare Maldini ir Nilsas Liedholmas. Per penkiasdešimt metų – tik šios futbolo legendos!
Po tokių žaidėjų, kurie paliko ryškų pėdsaką futbolo istorijoje, G.Gattuso pavardė tikrai netinka.
Ji neskamba! Tikrai nesu pasiekęs šių futbolininkų lygio!
Jie buvo aikštėje beveik iki keturiasdešimtmečio, o kapitono raištį ryšėjo mažiausiai septynis aštuonis sezonus.
Niekuomet negalėsiu jiems prilygti. Kai sulauksiu 33-34 metų, mano kūnas jau neleis žaisti taip, kaip dabar.
- Kartą užsiminėte, kad neįsivaizduojate „Milan“ kapitono su barzda. Ar ryžtumėtės nusiskusti, kad būtumėte vertas kapitono raiščio?
- „Milan“ kapitonas privalo būti stipri ir stabili asmenybė. Tokios savitvardos ir būtino rimtumo aš dar nesu pasiekęs.
Kartais pasielgiu taip, kaip kapitonas negali sau leisti. Esu linkęs į kraštutinumus. Gal kaip futbolininkas ir atitinku kapitonui keliamus reikalavimus, bet kaip asmenybė neturiu tam reikiamos klasės.
Barzda ar sugniaužti kumščiai – tai mano savastis.
Mano požiūris į gyvenimą, kurio tikrai neketinu keisti.
Pižama geriau už kostiumą
- Drauge su Italijos rinktinės žaidėjais Fabio Cannavaro, Andrea Pirlo ir Gianluca Zambrotta pozavote nuotraukai, kuri atsidūrė viso pasaulio žurnaluose.
Ar būsimasis „Milan“ kapitonas gali vien su apatinėmis kelnaitėmis, alyva išteptu kūnu pusnuogis reklamuoti garsią drabužių firmą?
- O lia lia! Šita fotografija ypač nepatiko mano žmonai...
Kita vertus, ši reklama man atrodo graži, nors ir kiek provokuojanti.
Ir man labai labai gerai sumokėjo!
Po pasaulio pirmenybių dalyvavau tuzine reklaminių projektų, nes kalti geležį reikia tol, kol ji karšta.
Italija 24 metus laukė šio titulo. Tačiau net tapęs pasaulio čempionu tikrai dar netapau „pižonu“ ar „fashionista“ (stileiva).
Turiu žmoną, mažą dukrelę ir noriu susilaukti dar vaikų, ypač mažo „bachūro“! Negaliu sau susikurti papildomų problemų be reikalo trindamasis mados pasaulyje.
Esu namisėda. Man labiausiai patinka sugrįžus iš treniruotės apsivilkti pižamą. Savo viduje iki šiol likau G.Gattuso iš Koriljano – mažo Kalabrijos kaimelio, kuris bando savo šansą Milano mieste.
Vienintelis skirtumas, kad po pernykštės liepos 9-osios (kai Italijos rinktinė tapo pasaulio čempione. – Red.) beveik visi italai mane nelauktai pamilo. Turiu prie to priprasti.
- Esate kilęs iš vargingos šeimos. Ar dabartinį žvaigždės statusą išgyvenate kaip tam tikrą socialinį revanšą?
- Juk visa mano karjera – viena svajonė!
Tie, kurie savo akimis nematė tos vietos, kur gimiau, niekuomet nesupras, ką iš tiesų jaučiu.
Kai būdamas trylikos aš palikau šeimos namus ir iškeliavau į Perudžios klubą, net didžiausias pasaulio fantastas nebūtų įsivaizdavęs, kad G.Gattuso taps pasaulio futbolo čempionu.
Mama iš paskutiniųjų priešinosi, kad aš išvažiuočiau. Kiekvieną naktį ji atsibusdavo ir prašydavo tėvo: „Važiuok parsivežti sūnaus, nes negaliu gyventi taip toli nuo jo“.
Tėvas jai aiškino, kad tai – mano likimas, kad reikia suteikti šansą ieškoti laimės ten, kur traukia. Motina išliejo labai daug ašarų, tačiau ji suprato. Tėvas taip pat verkė.
Kiekvieną dieną buvau priverstas skambinti tėvams. Jiems liksiu dėkingas iki gyvenimo pabaigos, nes būtent tėvai man įskiepijo visas pagrindines gyvenimo vertybes. Išmokė gerbti kitus, dirbti ir džiaugtis gyvenimu.
Iš esmės iki šiol likau ir esu kaimietis iš pietų, kuriam tiesiog pavyko pelnyti sėkmę Milane.
Daugiau kaip 300 kartų vilkėjau „Milan“ marškinėlius – tuo didžiuojuosi ir aš, ir kiekvienas Kalabrijos valstietis.
Niekados neužmirštu, kad tiktai tokie kaip Kaka, Clarence'as Seedorfas, Andrea Pirlo ar kiti kūrėjai padeda mums laimėti rungtynes.
Norėčiau mokėti taip elegantiškai ir tobulai varyti kamuolį kaip jie, tačiau apie tai galiu tik svajoti. Žinau, kad privalau aikštėje bėgioti dėl kitų, perimti kaip įmanydamas daugiau kamuolių. Šitokia mano prigimtis ir mano darbas.