S.Štombergas galutinai apsisprendė baigti profesionalo karjerą.
„Nebežaisiu rimtai. Nebent kada pasportuosiu savo malonumui su draugais“, – vakar „Lietuvos rytui“ tvirtino S.Štombergas.
Buvęs Lietuvos rinktinės kapitonas aukščiausiojo lygio krepšinį žaidė 15 metų.
Per karjerą klubuose didžiausias pergales S.Štombergas iškovojo su „Žalgiriu“. Be to, 203 cm ūgio puolėjas žaidė Kinijos, Italijos, Ispanijos, Turkijos ir Rusijos klubuose.
Nuo 1993 metų S.Štombergas atstovavo Lietuvos rinktinei ir nė karto neatsisakė padėti jai iki pat 2005 metų, kai apsisprendė baigti karjerą nacionalinėje ekipoje.
Praėjusį sezoną S.Štombergas su Kazanės „Uniks“ klubu tapo Rusijos vicečempionu ir buvo išrinktas į superlygos geriausių žaidėjų trečiąjį penketą.
Finale su Maskvos CSKA komanda lietuvis negalėjo kautis dėl sužeistos kelio girnelės.
Rusijos pirmenybėse S.Štombergas pelnydavo po 11,6 taško.
Dar įspūdingiau jis žaidė ULEB taurės turnyre, kuriame „Uniks“ pasiekė pusfinalį. Lietuvis rinko po 14,6 taško, dvitaškius mesdamas 68 proc., o tritaškius 59 proc. taiklumu.
* * *
- Kodėl nusprendėte atsisveikinti su krepšiniu? - vakar „Lietuvos rytas“ paklausė S.Štombergo.
- Sunku gyventi Kazanėje be šeimos. Jei būčiau vienas, nepriklausomas, o pagrindinis gyvenimo tikslas būtų žaisti krepšinį, gal ir rungtyniaučiau iki 40 metų. Bet man reikia ir apie kitus galvoti.
Be to, sveikatą reikia pataupyti.
- Galbūt traumos taip pat buvo tokio sprendimo priežastis?
- Ne. Tiesiog atėjo laikas. Karjeros nenutraukiu dėl traumos.
Jei taip atsitiktų, galbūt psichologiškai būtų sunkiau iš karto baigti sportuoti.
Dar prieš porą metų pasirašydamas kontraktą dviem sezonams su „Uniks“ pasibaigus sutarčiai ketinau pasitraukti. Nors buvau pasilikęs galimybę persigalvoti, planai nepasikeitė. Aš rengiausi tokiam sprendimui ne pirmus metus, man tai nėra griaustinis iš giedro dangaus. Tam save iš anksto nuteikinėjau, kad baigus žaisti nebūtų sunku gyventi.
- Tačiau jūs pasitraukiate po puikaus sezono.
- Gal tai kam nors ir keista, bet ne man.
Iš šalies atrodo, kad dar lyg galėčiau žaisti – sunkios traumos nekamuoja, praėjęs sezonas buvo geras. Tikriausiai sulaukčiau ir gerų pasiūlymų. Bet kada nors ateina laikas sustoti.
- Galbūt jau pabodo krepšinis, treniruočių rutina?
- Iš dalies taip. Nebesu jaunuolis, treniruočių krūviai atsiliepia kūnui. Pavargstu nuo kelionių, kurios Rusijoje ypač ilgos.
- Tikriausiai jūsų sprendimas nenuliūdino artimųjų – žmonos Simonos ir dukros Saulės?
- Žinoma, jos pradžiugo. Pagaliau būsime namie kartu.
Pastaruosius keletą metų praleidome nemažai laiko atskirai.
Dukra lanko mokyklą, negalėjo dažnai atvykti į Kazanę.
- „Uniks“ neslėpė, kad nori išlaikyti jus komandoje. Ar jau kalbėjotės su Kazanės ekipos treneriu Antanu Sireika?
- Taip, patvirtinau, kad mano planai nepasikeitė, negrįžo noras žaisti krepšinį, todėl baigiu karjerą.
- O ko labiausiai gaila paliekant krepšinį?
- Aš nesigailiu. Nereikia žvalgytis atgal, o stengtis eiti į priekį.
Bus ką veikti ir Lietuvoje. Sako, čia trūksta darbo jėgos, visi išvažiuoja. O aš grįžtu – reikia palaikyti pusiausvyrą.
- Ar svarstėte galimybę dirbti krepšinio treneriu?
- Neįsivaizduoju savęs trenerio vietoje. Siekiant juo tapti reikėtų mokslus baigti, rengtis ne vienerius metus.
Nesu nieko treniravęs, todėl net negalvojau, koks galėčiau būti treneris. Nors ką gali žinoti – gal kada pradėsiu nuo vaikų treniravimo.
- Jūsų jaunesnysis brolis užsiima nekilnojamojo turto verslu. Galbūt dirbsite kartu?
- Nenoriu kalbėti apie planus, nors jų yra visokių. Šiuo metu dėl to nesuku galvos. Esu pasiilgęs namų, dabar lankausi pas tėvus Klaipėdoje. Geras jausmas.