37 metų K.Kemzūrai, praėjusį sezoną net dukart pripažintam geriausiu mėnesio krepšinio treneriu Rusijoje, „Chimki“ vadovai patikėjo sukomplektuoti pajėgią komandą ateinančiam sezonui.
Treneris teigė, jog šis klubas jau baigiamas komplektuoti – kol kas nepasirašytos sutartys tik su dviejų pozicijų žaidėjais.
Kęstutis buvo įsitikinęs, kad jam pavyks bent kelioms savaitėms atitrūkti nuo krepšinio, ir jau gyveno kelionės su šeima į Maljorką nuotaikomis. Pastaraisiais metais kaunietis visas savo vasaras aukojo darbui su antrąja ir pirmąja Lietuvos vyrų krepšinio rinktinėmis ir net negalvojo, kad kada nors galės tiek laiko skirti savo ir šeimos poilsiui.
Klubas neišleido į rinktinę
- Kokia jūsų savijauta, kai pagaliau išmušė laukta atostogų valanda?
- Kaip čia pasakius... Jausmas – dvilypis. Viena vertus, smagu, kad galėsiu pailsėti su savo šeima, kuri irgi yra nusipelniusi atostogų. Tačiau esu treneris, kuriam visada yra malonu ir garbė dirbti nacionalinėje komandoje.
Šiemet man nereikėjo rinktis, nes mano likimas jau buvo nuspręstas iškart po pasibaigusio sezono. „Chimki“ vadovai pageidavo, kad paisyčiau tik jų klubo interesų ir nesistengčiau vienu metu eiti dviejų pareigų. Esu profesionalus krepšinio treneris, todėl turėjau atsižvelgti į savo darbdavių nuomonę ir teikti pirmenybę klubui, kuriame dirbu ir gaunu normalų atlyginimą.
Sprendimas atsisakyti rinktinės trenerio asistento darbo buvo neišvengiamas. Apie tai iškart pranešiau rinktinės strategui Ramūnui Butautui. Džiugu, kad jis mane suprato, ir mes išlikome geri kolegos. Aš neatsisakau padėti rinktinės trenerių štabui, nors oficialiai nesu jo narys.
Ramūnui pasakiau, kad jeigu būsiu kuo naudingas, kai mūsų rinktinė rengsis Europos čempionatui Ispanijoje arba jo metu, esu pasirengęs jai padėti. Mano nuomone, ten mūsų vyrai demonstruos labai gerą žaidimą, iškovos medalius ir bilietą į 2008 metų Pekino (Kinija) vasaros olimpines žaidynes.
- Vis dėlto kiekvienai komandai garbė, kai jos treneriai arba žaidėjai atstovauja nacionalinei rinktinei, kuri yra viena pajėgiausių pasaulyje. Nejaugi „Chimki“ vadovai mąsto atvirkščiai?
- Taip nereikia manyti. Patikėkite, susiklostė tokia padėtis. Komandoje vyksta neišvengiama žaidėjų kartų kaita ir treneris turi pats dalyvauti komplektacijos procese. Juk jis turi būti labiausiai suinteresuotas, nes atsako už pasiektus rezultatus.
Palyginti su kitais patyrusiais kolegomis, vyriausiojo trenerio pareigose esu dar naujokas, man reikia daugiau patirties, todėl negaliu šio darbo patikėti savo asistentams.
- Asistentu norėjote matyti Robertą Kuncaitį. Jis pakeitė jus rinktinės trenerių štabe, bet atsisakė persikelti į „Chimki“ ir nusprendė stoti prie „Šiaulių“ komandos vairo. Jums netikėtas toks kolegos sprendimas?
- Gerbiu Roberto pasirinkimą, nors labai norėjau kartu su juo dirbti. Nepavyko, tai nepavyko, gal pavyks ateityje. Svarbu, kad išlikome bičiuliai. Kiekvienas treneris nori dirbti aukštesniu lygiu ir arčiau namų, kol vaikai dar nesuaugę. Pasirinkęs „Šiaulius“, R.Kuncaitis, matyt, įžvelgia didesnę perspektyvą nei pamaskvės klube.
Sezonas buvo sėkmingas
- Ar jūs patenkintas darbu šiame Rusijos krepšinio klube?
- Įsikūriau Maskvos priemiestyje. Nors Rusijos sostinė – milžiniška, visur spūstys, ypač transporto, tačiau man nereikia grūstis gatvėse. Visą dieną praleidžiu darbe – po treniruočių, varžybų irgi ten turiu ką veikti. Gyvenu šiltai, patogiai, apsirūpinęs būtiniausiais dalykais – ko daugiau galėčiau norėti?
Praėjęs sezonas buvo sėkmingas, nors jis buvo sunkus ir sudėtingas dėl permainų komandoje. Kai stojau prie jos vairo, buvo prabėgusi pusė sezono. „Chimki“ nebuvo pirmajame trejete. Iškart savo naujiems žaidėjams pasakiau, kad jie sugeba daugiau, nei rodo jų užimama vieta nacionalinio čempionato lentelėje.
Keliose svarbiose rungtynėse nutvėrę sėkmę už uodegos, net nepajutome, kaip ėmėme kilti į viršų.
Kaip sakoma, apetitas atsirado bevalgant – reguliarųjį sezoną baigėme puikia pergalių serija. Kupinose įtampos ir nervų atkrintamosiose varžybose viskas gerai sekėsi iki pusfinalio, kuriame teko pripažinti lietuvių vedamo Kazanės „Uniks“ klubo pranašumą. Nepaisant to, kovoje dėl bronzos medalių sugebėjome palaužti garsiojo serbo D.Ivkovičiaus treniruojamą Maskvos „Dinamo“ ir užimti trečiąją vietą, suteikiančią teisę rungtyniauti ULEB taurės varžybose.
Pripažinimas verčia tobulėti
- Jūsų darbas Rusijoje neliko nepastebėtas – net du mėnesius buvote renkamas geriausiu šios šalies krepšinio treneriu.
- Kiekvienas įvertinimas yra malonus, jis skatina dar labiau pasitempti, tobulėti. Juo labiau Rusijos krepšinio pasaulyje, kuriame dirbo daug garsių trenerių. Tačiau teisybės labui galiu pasakyti, kad pirmą sykį nelabai nustebau sulaukęs tokio pripažinimo, kuris buvo logiškas.
Tuomet „Chimki“ tvirtai stovėjo pergalių kelyje ir buvo parklupdęs visus savo pagrindinius varžovus – CSKA, „Uniks“ ir „Dinamo“ klubus. Tačiau antrąsyk buvau pripažintas geriausiu mėnesio treneriu, kai tokių skambių pergalių „Chimki“ klubas nebuvo pasiekęs, todėl buvau truputį nustebęs.
Svajojo būti treneriu
- Net gerokai vyresniems ir labiau patyrusiems už jus krepšinio specialistams nepavyksta pasiekti tokio pripažinimo. Kas jums padeda – darbas ar talentas?
- Tikriausiai darbas. Dirbu labai daug, ypač krepšinio teorijos dalykuose, kuriuos vėliau stengiuosi įdiegti į praktiką.
Mane ypač domina krepšinio naujovės, nebijau eksperimentuoti ir rizikuoti, nors taip dirbant galima ir nusvilti.
Svarbiausia, jaučiu, kad sėdžiu savo rogėse, į kurias norėjau atsisėsti dar būdamas moksleivis.
Rodos, trečioje klasėje mūsų mokytoja paprašė užpildyti anketą ir atsakyti, kuo norime būti. Aš negalvodamas intuityviai parašiau, kad būsiu krepšinio treneris, nes ši profesija jau tuomet mane traukė kaip magnetas.
- Grįžote į namus po ilgokos pertraukos. Gal Kaunas, palyginti su Maskvos priemiesčiais ar Rusijos provincija, jums atrodo kaip užsienio miestas?
- Kaunas yra mano gimtasis miestas. Visada jaučiu, kad važiuoju į namus, kurių esu labai pasiilgęs ir kuriuose kiekvienas kampas yra savas ir mielas. Juk ne veltui sakoma: visur gerai, bet namuose geriausia.