35 metų trenerio vadovaujama Lietuvos jaunių (iki 19 m.) krepšinio rinktinė pasaulio čempionate iškovojo dvi pergales ir patyrė keturias nesėkmes.
Lietuviams dar liko dvejos rungtynės, tačiau tik dėl 9-12 vietų.
Net jei Lietuva šiandien nugalės Pietų Korėją, o sekmadienį laimės mačą dėl 9-osios vietos, ši vieta nebus paguoda komandai, kuri atvyko į Serbiją kautis dėl medalių.
Prieš metus Europos čempionate sidabrą laimėjusi jaunių ekipa krito žemyn ir atkrintamąsias varžybas galės stebėti tik iš tribūnų.
* * *
- Į čempionatą vykote ne tam, kad žaistumėte dėl 9-12 vietų. Kokios pagrindinės tokio pasirodymo priežastys? - R.Paulausko paklausė „Lietuvos rytas“.
- Dar nebaigėme čempionato, liko dvejos rungtynės. Tačiau reikia pripažinti, kad Lietuvai šešta, septinta ar devinta vieta yra vienoda ir laikoma pralaimėjimu. Tai lėmė daug priežasčių.
Viena svarbiausių – pralaimėjimas Brazilijai. Tai – skaudžiausia nesėkmė šios rinktinės istorijoje.
Bet viskas prasidėjo anksčiau, kai pirmajame mače su prancūzais išleidome pergalę iš rankų paskutinę minutę. Tąsyk ne tik praradome pergalę. Netekome ir pasitikėjimo.
Dar blogiau – pasitikėjimą prarado Martynas Gecevičius. Šis žaidėjas mums reiškia neapsakomai daug. Nuo jaunučių rinktinės iki šių metų jis buvo stabiliausias ir ryškiausias, už jo kartais galėdavo pasislėpti ir kiti žaidėjai.
Rungtynėse su brazilais M.Gecevičius daug klydo ir nepataikė iš gerų padėčių. Lyderio netektis atsiliepė komandai, nes kitų tokių žaidėjų mes neturime. Be M.Gecevičiaus komanda tiesiog nuskendo mačo su brazilais ketvirtą kėlinį.
Vienu ramsčių buvo Marius Valukonis, bet net jo pastangos neišgelbėjo nuo pralaimėjimo Brazilijai.
Mes negalėjome pasipriešinti jų vidurio puolėjui Paulao, kuris pelnė 26 taškus ir atkovojo 19 kamuolių. Lemiamais momentais jis po kelis kartus kartojo netaiklius metimus. Patikėkite, tai kirto psichologiškai ir suparalyžiavo komandą.
Nors mes buvome priskirti prie turnyro favoritų, realiai neprilygome serbams, amerikiečiams arba prancūzams.
Nereikia būti specialistu, kad suprastum – šios rinktinės lenkia mus ilgesniu atsarginių žaidėjų suolu, pajėgesniais vidurio puolėjais ir turi bent po du gerus įžaidėjus.
Dėl šių priežasčių šiemet negalėjome kautis dėl medalių.
Kartelė buvo iškelta aukštai, todėl pralaimėjimai šioms ekipoms kirto per smegenis. Be to, po pernykščio Europos čempionato varžovai mus vertino kur kas rimčiau.
- Pernai lygiai kovojote ir su serbais, ir su prancūzais. Kodėl per metus atsirado praraja?
- Su šia komanda dirbu ketvirtus metus, bet tik po du mėnesius vasarą. Kitus dešimt mėnesių krepšininkai atstovauja savo ekipoms.
Pastebėjau, kad mūsų varžovai atsikratė žaidėjų, kuriems rūpėdavo asmeniniai rezultatai, ir surinko komandinio stiliaus kovotojus.
Mūsų rinktinėje per metus įvyko vertybių perkainojimas. Lietuviai jau trokšta patekti į kurį nors klubą, dauguma jų šiemet pereis į LKL komandas ir uždirbs pinigų.
Tai suprantama, tačiau ne visi suvokė, kad individualiai žaisdami komandai neduos naudos, kokią gaudavome pernai. Tada žaidėme sutartinai, kovojome ne dėl savęs, bet dėl komandos.
Bendraudamas su žaidėjais pastebėjau, kaip jie pasikeitė. Atsirado egoizmo, savęs sureikšminimo. O pavieniui mes dar nesame tokie stiprūs, kaip apie save manome.
- Dauguma žaidėjų atstovavo NKL klubams ir buvo lyderiai. Galbūt jiems vertėjo anksčiau bandyti brautis į LKL?
- Svarbiausia jiems būtų žaisti tose ekipose, kuriose dirba geri ir reiklūs treneriai. Būtina, kad treneriai reikalautų geriau gintis ir tobulinti puolimo veiksmus.
Norėčiau, kad mūsų „centrai“ Pranas Skurdauskas ir Vaidas Čepukaitis pasiimtų šio čempionato vaizdo įrašus atminimui ir pamatytų, kaip atrodo kitų komandų vidurio puolėjai. Kaip jie žaidžia nugara į krepšį, kaip atsitveria varžovą, kaip perduoda kamuolį.
Lietuviai nėra tokie galingi fiziškai. Antai V.Čepukaitis – talentingas, tačiau yra per lengvas ir turi sutvirtėti, kad galėtų kautis vienas prieš vieną.
P.Skurdauskas atvyko gerai pasirengęs, tačiau neigiamai atsiliepė sėdėjimas ant suolo Italijos antrosios lygos komandoje.
M.Gecevičius per pusmetį „Lietuvos ryte“ labai patobulėjo. Jis išmoko greičiau priimti sprendimus ir eina teisingu keliu.
O kitiems patarčiau: verčiau pralaimėkite, žaiskite mažiau, bet su pajėgiais varžovais.
Galvokite, kokiais žingsniais artėjate prie vyrų krepšinio. Nes bendraamžiai jau dabar žaidžia vyrų krepšinį.
- Kokia šios rinktinės ateitis?
- Nors žaidėjai nusivylę, stengsiuos, kad ši ekipa nesubyrėtų.
Beje, jau pasirodė požymių, jog taip gali atsitikti. Kai kam jau neįdomu, kai kas nusivylęs.
Bet noriu, kad jie eitų šiuo keliu toliau ir po čempionato nebūtų nusivylę krepšiniu, komanda, treneriu ar savimi.
- Rimas Kurtinaitis pernai nelaukęs jaunių čempionato pabaigos pranešė, jog traukiasi. Ar jūs nepaseksite šiuo pavyzdžiu?
- Negalvoju apie tai, ar dirbsiu kitais metais. Kai prieš ketverius metus pradėjau treniruoti šią komandą, daviau sau pažadą, jog aukosiu vasaras, kad padėčiau jaunimui ir bent kiek galėčiau prisidėti prie Lietuvos krepšinio.
Apie savo interesus nėra ko kalbėti. Čia nėra pinigų, dėl kurių aukočiau savo atostogas. Nėra ir daug garbės. Yra tik atsakomybė žaidėjams, šaliai ir žmonėms, kuriems mes rūpime. Todėl ir jaučiuosi atsakingas.
- Vadinasi, norėtumėte likti su šia rinktine ir kitąmet, kai ji žais Europos jaunimo čempionate?
- Negaliu iš karto atsakyti. Šie metai man buvo turbūt nesėkmingiausi per karjerą. Turėjau palikti Maskvos srities „Dinamo“ klubą ir daugiau tikėjausi iš jaunių rinktinės. Todėl noriu palaukti.
Jei kas nors iš Krepšinio federacijos man padės apsispręsti, aš būčiau dėkingas. Nesvarbu, koks tai būtų sprendimas.