Du pastaruosius sezonus trisdešimtmetis 197 cm ūgio puolėjas praleido Ispanijoje, vilkėdamas ACB lygos dalyvio, šių metų „FIBA Europe“ taurės laimėtojo Žeronos „Akasvayu“ klubo sportinę aprangą.
Nors šio klubo vadovai stengėsi išlaikyti savo gretose ramaus būdo, nemėgstantį bėgioti iš vienos komandos į kitą 2003 metų Europos krepšinio čempioną, jis, apsvarstęs visus variantus, priėmė garsiausios Lietuvos krepšinio komandos pasiūlymą ir pasirašė dvejų metų sutartį (neoficialiomis žiniomis, D.Šalengai pasiūlyta per 800 tūkst. eurų už sezoną. – Red.).
„Nors Ispanijoje būčiau uždirbęs truputėlį daugiau, yra puikus klimatas, ten praleidęs dešimt mėnesių, imu ilgėtis Lietuvos, ir pinigai nevaidina tokio svarbaus vaidmens. Čia – visi artimiausi žmonės, draugai. Vilniuje statausi namą. „Žalgiris“ – man gerai pažįstama komanda, ULEB Eurolygos senbuvė, kurioje subrendau kaip krepšininkas“, – „Laikinajai sostinei“ teigė Dainius.
Konkurencijos nebijo
Prieš dvejus buvęs vienas „Žalgirio“ lyderių, pasižymėjęs stabiliu ir universaliu žaidimu sportininkas teigė, kad jam teks iš naujo save atrasti šioje legendinėje ekipoje ir įrodyti, jog yra vertas vėl apsivilkti jos sportinę aprangą.
Bus nepaprasta užsitikrinti sau vietą po dviejų sezonų pertraukos. Tačiau D.Šalenga nebijo konkurencijos, nors su kai kuriais dabartiniais žalgiriečiais nėra nei treniravęsis, nei žaidęs. Jis neturėjo reikalų ir su komandos treneriais: Rimantą Grigą pažįsta, kaip buvusį „Žalgirio“ dublerių strategą, o Darių Maskoliūną iš Lietuvos rinktinės laikų.
„Nors „Žalgiryje“ nemažai pokyčių, palyginti su tais metais, kai pats žaidžiau, komandos dvasia – ta pati, motyvuojanti. O konkurencija yra visur, prie jos esu pripratęs. Kiekvieną sezoną reikia kovoti dėl savo pozicijų ir trenerių pasitikėjimo.
Visur reikia arti ir visiškai nesvarbu, kas toks esi: tos šalies pilietis ar legionierius“, – Dainius neabejoja, kad galės padėti daugkartiniam LKL čempionų klubui. Puolėjo negąsdina ir tai, kad kauniečiai pateko į Eurolygos „mirtininkų grupę“. Rimti varžovai laukia ir SEB BBL, LKL čempionatuose bei LKF taurės varžybose. Anot krepšininko, svarbiausias dalykas – racionaliai sukomplektuoti komandą ir gerai pasirengti sezonui.
Kiek jis pamena, „Žalgiriui“ Eurolygoje visada tekdavo stiprūs varžovai. Gal tik praėjusį sezoną buvo ne tokie grėsmingi, tačiau neblogai sukomplektuotas Kauno klubas vis vien neprasibrovė į „ Top 16“ komandų grupę.
„Iš anksto nereikia savęs laidoti, – niūrias krepšinio skeptikų mintis, kad ir ateinantį sezoną „Žalgiris“ neturi perspektyvų gerai žaisti Eurolygoje, vijo Dainius. – Krepšinis – komandinis žaidimas, todėl viskas bus mūsų pačių rankose. Jei pavyks gerai pasirengti varžyboms, Fortūnos nereikės šauktis – pati ateis“.
Krepšininko teigimu, grupės favoritais laikomų Maskvos CSKA, Vitorijos „Tau Ceramica“, Pirėjo „Olympiakos“ ir Sienos „Montepaschi“ klubų biudžetai – įspūdingi, palyginti su „Žalgiriu“. Tačiau „Žalgiris“ nekapituliuos. Namuose turėtų laimėti visas rungtynes su papildomo žaidėjo – ištikimų žiūrovų – parama, o išvykoje irgi galėtų pasiekti pergalių, jei idealiai sužais. Ekipa turi galimybių iškopti į antrąjį turnyro etapą.
Legionieriaus dalia nenusivylė
Žeronoje D.Šalenga buvo patekęs į visai kitą situaciją nei Kaune. „Žalgiryje“ žaisdavusiam po 30 minučių puolėjui teko pratintis prie naujo klubų trenerių krepšinio filosofijos ir atlaikyti 11 pajėgių komandos draugų konkurenciją.
Niekas nelaukė, kol Dainius įsižais ir bus naudingas komandai, nes buvo kam jį pakeisti. Jei pasitaikydavo juoda diena, žaidimas nepatikdavo treneriui, tekdavo ilgam įsitaisyti ant atsarginių suolo.
Antrieji legionieriaus metai buvo lengvesni nei pirmieji, nors prie „Akasvayu“ vairo stovėjo reiklus ir griežtas Serbijos krepšinio specialistas S.Pesičius. Svarbiausias jo vertinimo kriterijus – kad krepšininkai būtų universalūs ir lengvai įsilietų į bendrą komandos kontekstą.
Todėl stengėsi iš savo auklėtinių išspausti viską per treniruotes ir varžybas. Lietuviui pavyko prisitaikyti prie serbo propaguojamo žaidimo ir įsitvirtinti pagrindiniame penkete.
„Reikėjo juodai arti, tačiau ne už ačiū. Jei norėčiau tik žaisti, bet neuždirbti, eičiau į mėgėjų komandas, – tvirtino Dainius. – Legionieriaus duona tikrai nesu nusivylęs. Labai gerai, kad buvau išvykęs iš Lietuvos. Pamačiau, kuo kvėpuoja Ispanijos krepšinis, sukaupiau daugiau patirties. Po pertraukos vėl bus įdomu atstovauti „Žalgiriui“.
Krepšinio savamokslis
„Man „Žalgiris“ tapo mylima komanda, kai dar buvau kokių aštuonerių metų vaikas ir žiūrėjau per televiziją aukso karštligės rungtynes su A.Saboniu, V.Chomičiumi, R.Kurtinaičiu“, – prisiminė D.Šalenga. Tuo metu jis tik svajojo apie „Žalgirį“ ir apskritai apie krepšinį, kurį žaisdavo kieme po rankinio treniruočių.
Varėnoje, Dainiaus gimtinėje, rankinis – populiariausia sporto šaka, jos virusu vietos jaunimą užkrėtė žinomas treneris, dabartinis rajono meras Vidas Mikalauskas.
„Dvyliktoje klasėje tapome Lietuvos jaunių rankinio čempionais. V.Mikalauskas su džiaugsmu pranešė, kad esu kviečiamas į vyrų rinktinės stovyklą, o aš trenerį nuliūdinau, pareiškęs, kad žaisiu tik krepšinį, – žaidėjo balse pasigirdo liūdna gaida. – Treneris tvirtino, kad krepšinį man per vėlu žaisti. Nepaisant to, aš išvykau į Vilniaus „Farmeką“.
Vėliau jis žaidė sostinės „Sakalų“ klube, iš kurio buvo pakviestas į Kauno „Žalgirį“.
Dainius pripažino, kad jo didžiausia problema ta, kad jis neturėjo krepšinio pagrindų ir, vaizdžiai kalbant, sunkiai išaugo iš šio žaidimo vaiko amžiaus. Dabar jis sėkmingai rungtyniauja net trijose pozicijose – krašto puolėjo, atakuojančio gynėjo ir net įžaidėjo.