Po daugelio metų nenutrūkstamo krepšinio maratono buvęs Kauno „Žalgirio“ klubo ir Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės puolėjas, o vėliau vienas trenerių ryžosi dešinio klubo sąnario operacijai Kauno medicinos universiteto klinikų Ortopedijos ir traumatologijos skyriuje. Ilgiau delsti buvo beprasmiška.
„Tinkamos padėties buvo neįmanoma surasti, skausmas varstė nuolat – nesvarbu ar sėdėjau, ar gulėjau, ar vaikščiojau. Jau gerokai anksčiau organizmas man siuntė signalus, kad reikia spręsti šią problemą, tačiau nesiryžau gultis ant operacijos stalo dėl didelio užimtumo.
Po vieno sezono tuoj prasidėdavo kitas – „Žalgirio“ trenerio asistento darbą keisdavo tokios pačios pareigos Lietuvos rinktinėje“, – teigė 46 metų Gintaras, kuris ir šį sezoną, antrąjį iš eilės, dirbs Kazanės „Uniks“ klubo trenerio Antano Sireikos asistentu.
Karjeros padarinys
Anot G.Krapiko, ši operacija – jo sportinės karjeros padarinys. Geriausią savo jaunystės dešimtmetį jis buvo paskyręs „Žalgiriui“ ir pasiekęs daug įspūdingų pergalių.
Tačiau net auksiniais šios komandos laikais joje nebuvo geros medicinos įrangos, kuria krepšininkai būtų galėję nuodugniai išsitirti sveikatą ir bandę užkirsti kelią įvairioms traumoms.
Maža to, prieš rungtynes buvo neįprasta, kad žaidėjai taip profesionaliai gimnastikuotų, kaip dabar. Buvo manoma, kad sportininkų organizmas pats savaime prisitaikys prie varžybų krūvio.
Neatitrūko nuo krepšinio
„Dabar jau kitas reikalas – jaučiuosi kaip iš naujo gimęs žmogus. Pavyko ir reabilitacija Palangoje. Ten mane aplankė ne tik namiškiai, bet ir stovyklavę su Lietuvos vyrų krepšinio rinktine broliai dvyniai Darjušas ir Kšyštofas Lavrinovičiai su žmonomis ir vaikais, nacionalinės komandos treneriai Ramūnas Butautas ir Rimas Kurtinaitis.
Taigi iš pirmų lūpų sužinojau visas šviežiausias naujienas apie mūsų rinktinę“, – žvaliai kalbėjo G.Krapikas, grįžęs iš pajūrio į Kauną.
Gintaro teigimu, kol kas sunku spręsti apie mūsų rinktinę – net ir šiandien Rygoje prasidedantis keturių komandų tarptautinis turnyras dar neparodys viso jos pajėgumo.
Tačiau popieriuje ji atrodo visai kitaip nei prieš metus, kai rengėsi pasaulio čempionatui.
„Jei joje galėtų žaisti Žydrūnas Ilgauskas ir Arvydas Macijauskas, rinktinė būtų ideali – tiesiog „Svajonių komanda“. Tačiau ir be šių krepšinio žvaigždžių yra kam žaisti, visos grandys atrodo galingai. Puikios treniruočių ir poilsio sąlygos – tikrai daug investuota, kad būtų gerai pasirengta sparčiai artėjančiam Europos čempionatui Ispanijoje.
Ten mūsų vyrai turi pademonstruoti geriausią sportinę formą ir laimėti bilietą į Pekino olimpiadą“, – įsitikinęs G.Krapikas.
Jis nėra atitrūkęs ir nuo „Žalgirio“. Trenerio teigimu, baigiamas komplektuoti gana pajėgus klubas – liko tik surasti stiprų žaidėją į sunkiojo krašto puolėjo poziciją.
„Puiku, kad Eurelijus Žukauskas grįžo į komandą. Nors pastarieji du sezonai buvo išbraukti iš jo sportinės karjeros, „centras“ dar turi nemažai sauso parako.
Svarbiausia, kad Eurelijus yra pasiilgęs aukščiausio lygio krepšinio, labai patyręs kaip žaidėjas ir žino, ką reiškia vilkėti „Žalgirio“ marškinėlius.
Pats buvo triumfo dalyvis su šiuo klubu Europos krepšinio arenose praėjusio amžiaus pabaigoje“, – sakė Gintaras.
Keliaus į Kazanę
Šiandien G.Krapikas porai dienų išvyksta į Vokietiją pas savo šeimyną, o vėliau skris į Kazanę.
Rugpjūčio 10-ąją prasidės Rusijos krepšinio vicečempionų klubo treniruočių stovykla.
„Po praėjusio sezono patyrėme didelių nuostolių – sportinę karjerą baigė Saulius Štombergas, o į Italijos čempionų klubą Sienos „Montepaschi“ persikelia Kšyštofas Lavrinovičius. Nors Kazanėje sumažėjo lietuvių, kurie buvo smogiamoji „Uniks“ jėga, ir toliau laikysimės kaip vienas kumštis. Tatarstano ir „Uniks“ vadovai mus gerbia“, – tvirtino vienas šio klubo trenerio asistentų.
Toks nuostolis, jo žodžiais tariant, nė kiek nesumažino klubo vadovų apetito Rusijos krepšinio superlygoje ir ULEB taurės varžybose.
Nacionalinio čempionato sidabro medalių laimėtojams ir antrojo pagal rangą Europos turnyro pusfinalio dalyviams iškeltas tikslas ir šį sezoną pasiekti ne žemesnes šių varžybų viršūnes.
„Žinoma, Kazanė – ne Kaunas, o Rusija – ne Lietuva – ten dar toloka iki lietuviško krepšinio šaknų ir dvasios, – įsitikinęs buvęs žalgirietis. – Tačiau ir ten gyventi ir dirbti galima, juolab kad krepšinis pastaraisiais metais sparčiai išpopuliarėjo.
Turtingos verslo kompanijos ir atskiri oligarchai labai dosniai investuoja į šią sporto šaką. Tai rodo ir Maskvos CSKA klubas, sukišęs pasakiškus pinigus savo skriaudikei Eurolygos finale Atėnų „Panathinaikos“ ekipai, kad iš jos įsigytų Ramūną Šiškauską. Būtų nekišęs, jei nematytų didelės perspektyvos“.